Home » Protakos » Mokytojo žodžių galia

Mokytojo žodžių galia

Mokytojo žodžių galia

.

 

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Už lango švytėjo skrupulinga vasaros, kuri nelepino šiluma, diena. Viduje buvo vėsoka. Gurkšnodamos arbatą šnekėjomės…

Mokytojos vedė atminties takeliais, stropiai „gliaudydamos“ detales, kilnojo vieną po kitos, ir kartu lipdėme, krovėme didelę reikšmingą dėlionę: rugpjūčio 19 d. Turmante (Zarasų r.) organizuojama miestelio šventė. Susitiks tie, kuriuos sieja tas pats klasės suolas, laida…

••••••••••••••••

Mokytojauti – tai mano pašaukimas. Nuo pat vaikystės žinojau, kad būsiu mokytoja“, – sako buvusi pradinių klasių mokytoja Antonina Eitminovič, kurios biografijoje – 37 pedagoginio darbo metai.

Kokie buvo metai? Sunkūs? Ne, taip įvardinti negalima. Juk Mokytojas kaimo gyventojams buvo labai svarbus, vos ne su Dievu lyginamas – mokinių tėvai visais klausimais ateidavo pas Mokytoją pasitarti, pasiklausti, visada maloniai kreipdavosi. Jie visada norėdavę, kad vaikams būtų skiriama daugiau užduočių, kad geriau išmoktų, kadangi mokslą siejo su šviesa.

Lengva? Nebuvo jokios metodinės, didaktinės medžiagos, netgi vadovėlių. Bet visada buvo santarvė, pagarba.

Kai atėjau į Turmanto mokyklą, dirbau su viena klase – čia buvo tikras rojus. Nesvarbu, kad klasėje sėdėjo 39 mokiniai.“

Lyginti mokyklą, kokia ji buvo anksčiau ir dabar – nėra tikslo. Tada vaikai eidavę net po keletą kilometrų, neturėję tinkamos aprangos, tačiau siekė žinių, turėjo tikslą – išmokti. Dabar – pavežami, gauna šiltą maistą. Skirtingas laikmetis – skirtingas informacijos kiekis – viskas kitaip.

Mokytoja prisimena: antroje klasėje vaikai gavę vadovėlius. Atsivertę uždavinyną… O ten uždavinukas: vienoje namo pusėje 5 eglutės auga, o kitoje – 3 daugiau. Uždavinio klausimas: kiek eglučių augo iš viso? Tačiau spręsti niekaip nepavykę – vaikai negalėjo suprasti, kaip sužinoti, kiek eglučių augo kitoje namo pusėje.

Kišenėje turėjusi riešutų, mokytoja nutarė šį uždavinį sprendžiant panaudoti juos. Pasikvietusi prie lentos berniuką, rodo – į vieną kišenę dedanti 5 riešutus, o štai į kitą – 3 riešutais daugiau. Tačiau ir riešutai nepaliko vaikui jokio įspūdžio – jis, rodydamas į švarkelį, tepasakė: „Mokytoja, čia dar dvi kišenėlės yra.“

Pirmasis sąlyginis uždavinys sunkiai sekėsi ir kitiems: mergaitė sakėsi nesuprantanti, kodėl eglaites reikėjo pasodinti taip – jei būtų pasodinta viena eile, nereikėtų galvoti – būtų buvę paprasčiau.

Paskui vaikai išmoko, – nusišypso mokytoja, – ir uždavinius gerai spręsdavo. Bet šitą – pirmąjį – iki šiol prisimenu…“

Kas žino, kiek įvairiausių uždavinių išspręsta. Ir ne tik matematikos. Kiek dainų išdainuota, kiek pasakų išpasakota, kiek išvaikščiota…

Juk ne veltui ir šiandien sutikti mokiniai, kurie jau irgi seniai žilagalviai, padėkoja už tąsyk gautas Gyvenimo pamokas. O Mokytoja su didžiausia meile prisimena prieš keletą metų ją aplankiusį mokinį, mokytą daugiau nei prieš 50 metų, atvažiavusį su šeima, kad parodytų jiems savo mokytoją.

••••••••••••••••

Meilė ir reiklumas – svarbiausi mokytojo bruožai“, – sako mokytoja Nadežda Ivanova, dėsčiusi chemiją ir biologiją, ir patikslina, kad dabar dirbtų jau kitaip – patirties turėtų daugiau. Jos didžiausias turtas – trys dešimtmečiai, dovanoti mokiniams.

Tuomet mokytojo profesija buvo labai reikalinga ir labiau gerbiama nei dabar. Tačiau pagrindiniai mokytojo bruožai išlikę tie patys: būti geram ir reikliam. Mylėti vaikus – svarbiausioji sąlyga: jei nemylėsi jų, tu niekada neįgysi pagarbos; vaikai tą puikiai jaučia – nesumeluosi. Jie nesimokys tavo dalyko, nebus drausmės klasėje. Tu privalai gyventi jų gyvenimu, juk klausimų visada daugiau nei atsakymų. Tu privalai užpildyti tą dvasios tuštumą, jų vaikiškos nežinios spragas. Tu privalai matyti jų džiaugsmo kibirkštėles akyse, nerimo vageles veiduose ir suprasti, kad jiems esi labai svarbus žmogus. Aš buvau reikli ir griežta. Tačiau į mano klasę mokiniai mielai rinkdavosi net per pertraukas. Gal todėl, kad krosnis buvo?“ – retoriškai nuskamba klausimas.

Mokiniai Mokytojai buvo įteikę diplomą „Mis Gerumas“. „Aš manau, man visada pavyko suderinti širdies balsą su reiklumu, griežtumu – visada buvau teisinga. Vaikus mokiau, jog suklydus reikia prisipažinti, nes tik tada, kai suvoki, kad esi negerai pasielgęs, sugebi ir savo klaidas ištaisyti.“

turmantas_koplytstulpis-miestelio-220-metinems

turmantas_glz-_stotis_2

••••••••••••••••

Svarbiausia – mokytojo žodis“, – patikina biologiją dėsčiusi Fevronija Bogomolnikova. Mokytojas dažnai būdavo keliuose asmenyse: ir mokytojas, ir tėvas, ir vyresnis brolis ar sesuo. Mokytojas mokė, auklėjo, augino, tiesino, dailino, vedė, lydėjo. Žodis buvo pagrindinis jo įrankis.

Man mokykla – tarsi gimtieji namai: čia pati mokiausi, čia išdirbau visą gyvenimą (40 metų), čia mokėsi mano vaikai ir anūkai. Dirbti mokykloje pradėjau labai anksti – metai po jos baigimo. Kokia buvau mokytoja? Spręsti pati negaliu – tai gali pasakyti tik buvę mokiniai.– Mokytoja pakartoja: –Nemėgau rašyti neigiamų pažymių: šiandien neparašei, o rytoj – jau mokinys bus ir išmokęs. Na, jei neišmoko pats – gyvenimas išmokys. O jei ir pasiliko neišmokta – gal nebuvo labai reikalinga. Visuomet stengiausi pateikti elementariausių pavyzdžių, kad kiekvienam būtų suprantama. Tiesa, tuomet vaikai buvo kitokie – nebuvo dabartinių galimybių, bet nebuvo ir susvetimėjimo, mažiau materialumo, kiti prioritetai. Svarbiausia, kad vaikai nebijojo darbo – mokykla juk turėjusi ir savo daržą, ir net arklį.“

Mokytoja daug metų turėjo rankdarbių būrelį: mokė įvairiausių kruopštumo paslapčių. Vaikai noriai ateidavo. O kai įsijausdavo į darbą, nepastebėdavo, kad jau ne viena valandžiukė prabėgusi. Bet niekas tada taip skrupulingai neskaičiavo – nuo vieno skambučio iki kito… Džiugino vaikų darbeliai, noras stengtis ir išmokti, noras sukurti.

••••••••••••••••

Mokytojos visos kaip susitarusios vardina: išlikęs ne tik kolegų autoritetas – likę prisiminimai, nuotraukos. Jie visi labai svarbūs. Jos ir šiandien prisimenančios: buvęs mokyklos direktorius Anton Aniškevič – eruditas, Stanislav Kidul – visapusiška asmenybė, Igor Kazanov – reiklus, bet labai žmogiškas, Marija Rudak – nuostabi kolegė, Aleksandra Petrova – puiki organizatorė…

2050 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.