Home » Pro dienų prizmę » Nacionalinė vertybė

Nacionalinė vertybė

Nacionalinė vertybė

.

 

Gyvenimas iš arti

Elvyra SABALYTĖ

Kai prieš metus Molėtų gatvėje užsiliepsnojo senojo malūno vietoje pastatyta, o vėliau apleista kavinė, aplinkiniai gyventojai iš džiaugsmo trynė rankas – pagaliau bus sutvarkyta miestui gėdą daranti jau daug metų netvarkoma vieta gražiame pušų prieglobstyje. Aptriušęs, išdaužytais langais pastatas, kurio antrame aukšte žaliavo tvirtai šaknis įleidę berželiai, buvo tapęs bomžų buveine. Pastate neretai kažkas sukeldavo gaisrus, kurių lėkdavo gesinti ugniagesių mašinos.

Užgesinus gaisrą, gyventojų džiūgavimas baigėsi. Šiek tiek aptvarkius gaisravietę, liko riogsoti krūvos plytų, šiukšlių, armatūros, įvairių nuolaužų. Gal kažkam atrodo, kad tai mūsų nacionalinė vertybė, kiti šią vietą pašaipiai vadina Antikos griuvėsiais, kuriuos reikėtų aptverti, užkonservuoti ir išsaugoti ateities kartoms. Keista, bet neseniai šalia likusio apdegusio pastato griuvėsių, prieš keliuką, vedantį į mašinų stovėjimo aikštelę, buvo pastatytas… metalinis užtvaras. Įdomu, kas, ką ir nuo ko saugo?

Pernai viename rajono Tarybos posėdžių buvo skelbta, kad rajono valdžia skirs 70 tūkstančių eurų nuversti likusiai po gaisro pastato daliai ir sutvarkyti teritorijai. Deja, darbai iki šiol taip ir nepajudėjo iš vietos. Eiliniai uteniškiai neatsistebi tokia didžiule suma pinigų, skirta griuvėsiams išvalyti. Jei kas leistų, jie mielai sudegusį pastatą pabaigtų ardyti ir sutvarkytų teritoriją ir už 7 tūkstančius eurų.

malunas1

Sudegusio pastato griuvėsiai riogso jau metus. Įdomu, kiek laiko jie dar badys akis uteniškiams ir miesto svečiams? / Elvyros Sabalytės nuotraukos

malunas2

Ką ir nuo ko saugo šis užtvaras, pastatytas prie sudegusio pastato?

Už išmaldą pasiūlė atidirbti

Beveik kiekvienas mūsų viešoje vietoje yra susidūręs su įkyriais išmaldos prašytojais ir pinigų kaulytojais. Jie išdygsta pačioje netikėčiausioje vietoje ir bando sugraudinti išgalvotomis, o kartais gal ir tikromis istorijomis. Vieni jų aiškina pritrūkę pinigų autobuso bilietui nusipirkti, kitiems neva neužtenka pinigų duonai, antri tikina esantys padegėliai (atrodo, kad kai kurių jų namai dega kas antrą savaitę), tretiems neva reikia pinigų skubiai operacijai, ketvirti prisigalvoja pačių keisčiausių istorijų.

Kaip elgiatės jūs, prašomi išmaldos? Ar visada ištiesiate pagalbos ranką, o gal dosniai atveriate piniginę? Vienos miesto kirpyklos kirpėja papasakojo pamokančią istoriją, kaip ji elgiasi su apsimetėliais išmaldos prašytojais.

Vieną dieną užsukusi į šią kirpyklą moteris pasiguodė, esą kažkas pavogė jos piniginę, todėl neturinti už ką parvažiuoti į kaimą. Paprašyta paaukoti pinigų, kirpėja pasiūlė jai nuravėti šalia kirpyklos esantį darželį. Neįtikėtina, bet išmaldos prašytoja sutiko. Nors darželį ji nuravėjo paskubomis, nelabai gražiai, kirpėja už atliktą darbą jai davė prašomą sumą pinigų.

Kai moteriškė, iš kurios veido nesunkiai galima nuspėti, kad ji mėgsta išgerti, dar kažkam paprašė pinigų, kirpėja jai pasiūlė nunešti išravėtas žoles į artimiausią šiukšlių dėžę. Išmaldos prašytoja įvykdė ir šį reikalavimą. Kirpėja pasakojo taip besielgianti ne pirmą kartą. Ar nevertėtų mums visiems, susidūrusiems su išmaldos prašytojais, pasimokyti iš šios uteniškės?

Didžiausia gyvenimo dovana

Sovietmečiu Monika daug metų dirbo vieno didmiesčio rajkooperatyvo pirmininko pavaduotoja. Jos šeima gyveno lyg inkstai taukuose, nes tais visuotinio deficito laikais nuo šios valdininkės priklausė, kam atiteks didžioji deficitinių prekių dalis. Pinigai tekėjo vos ne upeliais, o dovanos, kurias gaudavo per gimtadienį, vos sutilpdavo į dvi „Volgas“, kurią namo parvairuodavo jos vyras. Dovanos pamažu ėmė nebetilpti namuose, todėl jas šeima sugalvojo vežti į sodo namelį.

Monika po penkiasdešimtojo gimtadienio staiga ligos surakinta atgulė į lovą. Daugelis jai dovanas dovanojusių žmonių netrukus moterį pamiršo. Ištikimai ją slaugė ir nė per žingsnį nuo ligonės nesitraukė sutuoktinis Mindaugas, kuriam žmona visais laikais buvo pati brangiausia gyvenimo dovana. O tą dovaną namuose jis anksčiau matydavo ne taip jau ir dažnai. Tuo pačiu metu sunkiai susirgo ir jo 92 metų motina. Mindaugas blaškėsi tarp dviejų ligonių. Beprotiškai žmoną mylėjęs vyras į slaugos namus ją buvo išvežęs tik keletui mėnesių, kai pačiam sušlubavo sveikata. Atsigavęs jis tuoj pat visapusiškos globos reikalaujančią Moniką parsivežė namo, nes jam atrodė, kad slaugės jos nemoka net tinkamai pamaitinti.

16 metų sunkiai sirgusi sutuoktinė šiemet iškeliavo anapilin. Mindaugas dėl savęs gyventi nebemoka. Didžiausią galvos skausmą jam kelia, kur dėti kadaise žmonos gautas dovanas, kurių du jų sūnūs ir marčios kratosi iš tolo. Bėgant laikui, daugelis kavos ar arbatos servizų moraliai atgyveno, atsirado daug modernesnės buitinės technikos, šviestuvai tapo nebemadingi, paveikslai – nereikalingi.

1083 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.