Home » Protakos » Rašanti, grojanti, dainuojanti, fotografuojanti Audronė

Rašanti, grojanti, dainuojanti, fotografuojanti Audronė

Rašanti, grojanti, dainuojanti, fotografuojanti Audronė

.

Stepas EITMINAVIČIUS

Šviesiai apie šviesą

Ilgai galvojau, kaip būtų galima keliais žodžiais apibūdinti Audronės Misiukaitės, literatės, muzikantės, dainininkės, fotografės, ansamblio „Sudeikiečių gaida“ vadovės, muzikos mokytojos, kūrybą. Staiga stabtelėjau ties tokiu lakonišku apibendrinimu: tai kūryba apie šviesą mumyse, gamtoje.

Žinoma, taip teigdamas rizikuoju suprimityvinti eilėraščius, dainas, nuotraukas. Girdžiu nepatenkintųjų balsus: juk negali būti tik šviesa, tai gal žiūrima į reiškinius sentimentaliai, nedramatiškai? Nežiūrima paviršutiniškai – toks mano atsakymas leistų kalbėti apie vyraujančius motyvus, įvaizdžius. Audronė Misiukaitė sugeba kasdienybėje pamatyti daug grožio: neįprastumo, praeinančio spindėjimo, įvairiai interpretuotinų detalių. Sugeba pamatyti ir pasakyti nevengdama parodyti įvairias gyvenimo spalvas, kartais žaismingai, gal ir ironiškai stabtelėdama ties praeinamybės, trapumo ženklais.

Iš pokalbių išsirinkau kelis Audronės Misiukaitės atsakymus į mano klausimus.

biblej

Audronė Misukaitė / Asmeninio albumo nuotraukos

Ar prisimenate, kada sukūrėte savo pirmąsias dainas?

Dar besimokydama vidurinėj. Tuomet nė vienos natos neužrašiau, tiesiog sudėjau keletą melodijų su nuosavais tekstais, ir tiek. Buvo smagus gitarų, roko, bardų atradimų laikas…

Ir šiandien kalbėti apie tai, kad rašau dainas, būtų tiek pat netikslu ir per daug skambu. Kartais prie kažkokio teksto ima ir atplaukia melodija. Natomis jų užrašiau vos vieną kitą. O ir atmintyje ar kokiuose nors garsiniuose įrašuose užfiksuotų – ne tiek jau ir daug. Dainos, kaip ir eilėraščiai – tai tik savotiški išsisakymai, kai kitaip negali…

Jūs – kurianti ir kurti skatinanti mokytoja.

Muzikos mokytojo, mokančio vaikus groti vienu ar kitu instrumentu, darbas yra specifinis, labai individualus ir nestandartinis. Dirbi ne su klase. Ateina į pamoką vienas žmogutis, ir ieškai kelio į jį. Ieškai mokinio kelyje į muziką. Ieškai savęs. Improvizuoji. Kuri. Mąstai. Eksperimentuoji. Čia netinka standartai. Privalai ne tik perduoti garso išgavimo ir melodijos atsiradimo paslaptis, bet ir suvokimą, kad muzika – ne testas, kur gali tyčia ar netyčia pataikyti į teisingą atsakymą, kad tai darbas, tai nuolatinis judesys į priekį, tai atsakomybė. Čia nepasislėpsi už kitų nugarų, čia niekas už tave nepagros nė vienos natos ir niekas už tave neužlips į sceną. Antra vertus, muzika – savęs pažinimo, realizavimo kelias. Kartais reikia nemažai laiko, kol pajunti bendrystę, susikalbėjimą pamokoje. Tuomet išgyveni didelį džiaugsmą.

Muzika ar poezija – kas jums svarbiau? Ar jos susiderina, ar konfrontuoja?

Kartais muzika, kartais – poezija. Pagal vidinį ar kitokį poreikį.

Kurie dalykai verti plunksnos?

Pasiduodantys ta plunksna atskleidžiami, tampantys plunksnos šeimininko jausmų pasaulio dalimi.

Ar įmanoma žmogui, kuriam to nereikia, perduoti meilę poezijai, muzikai?

Per prievartą nieko neperduosi. Ir nereikia stengtis to daryti. Tačiau visuomet turėtų būti paliktas langelis, pro kurį ir poezijos, ir muzikos transliacija vyktų. Žmogus juk ateina į pasaulį prasmingai būčiai. Vykstant sudėtingiems asmenybės brandos procesams, gali įvykti pačių netikėčiausių gražių stebuklų…

Ką jau galėtumėte patarti jaunam žmogui, kuris nori rašyti, nori groti, dainuoti?

Klausyti savęs. Jei tas noras yra vidinė būtinybė, tuomet jaunas žmogus atras, kaip visa tai daryti. Neabejoju, kad jis skaitys, išmoks atskirti gerą literatūrą nuo kitokios, na, o muzikavimui įdės nemažai triūso ir pastangų.

Kas žmonių bendravime, gamtoje yra POETIŠKA? Gal galėtumėte pateikti kelias konkrečias situacijas?

Talka. Žmonės kasa bulves… Grupelė bendradarbių geria arbatą pertraukėlės metu. Vidury stalo – kažkieno namuose keptas pyragas. Visi dalijasi po gabalėlį… Klevo geltoni lapai sukasi vėjyje… Ant šakos tupi du varnėnai… Šerkšnas išpuošė sodą…

Kaip tikra sielos sesuo

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė. Man atrodo, jog Audronė visada buvo mano gyvenime kaip tikra sielos sesuo – su savo dainom, gitara, fleita, eilėraščiais, su fotoaparatu per petį, su labai subtiliu pasaulio matymu pro rasos lašą, vaikystės liepos šakas, pro debesis ir saulės žybsnį, pro duris, kurias praveria kasdien, ir pro apdulkėjusius langus, kurių niekas nebevarsto. Mūsų pokalbiai apie namus, vaikus, skaudžius likimus, apie tėvų ir motinų gyvenimus, apie knygas (beveik visada iki šiol dalijamės tuo, ką skaitom), apie poeziją, rupią būties ir buities duoną gyvena mumyse kaip didžiulė bendrystė, vilties filosofija, tikėjimas savimi ir kitais. Niekada nepamiršiu, kaip vieną rudenį jos daina apie Angelą skambėjo Kirklių miškelyje. Premjera mums ir dangui, beržams, aukojant aukso pinigėlius žemei… Kiek dainuota, skaityta eilėraščių mokyklose, kaimuose, miesteliuose kartu su Audrone ir Zita Lukošiūniene (juokais vadindavom mūsų trijulę „Trys lūšys“)…

Dėkoju versmėms…

Regina Stakėnienė. Pirma susipažinau su Audronės Misiukaitės tėveliais, vėliau ir su Audrute. Jos tėveliai – žinomi kultūros darbuotojai, buvę Intos lagerio tremtiniai. Su Vytautu Misiuku dirbome toje pačioje rajono kultūros srityje ir neretai pasikalbėdavome. Mamą dažniau matydavau scenoje, stebėdavau jos plastiškumą, eleganciją. Turėdama tokius tėvus, jų dukra kitokia, nei yra, užaugti, subręsti ir negalėjo: išskirtinio dorumo, sąžiningumo, jautrumo muzikė, fotografė, pedagogė, literatė, skaitanti ir kurianti knygas. Jos lyrinių eilėraščių rinkinys „Graudulio medus“ (2004 m.) iki šiol yra prisimenamas kaip vienas įdomiausių įvykių Utenos literatūriniame gyvenime.

Su Audrute bendrauti, dirbti visada gera, saugu, pozityvu. „Negaliu“ jai nėra, – visada bėgime, kūryboje. Džiaugiuosi Utena, globojančia talentingą asmenybę. Dėkoju versmėms, sruvenančioms ją „Verdenės“ link.

Utenos apskrities žinių“ skaitytojams – keletas A. Misiukaitės eilėraščių.

***

Pamatyti, išgirst, susitikt –

Kvailas ritmas į smilkinius kala…

Nereikėjo, žinau, pasilikt

Ten, kur delnas be delno sušalo.

O praeiviai – keistai alkani,

Savo liūdesius žvilgsniuose neša.

Taip naivu – kiek bebūtum arti,

Man tavęs bus vis maža ir maža…

***

Širdis

Išlipo į smilkinius.

Tuksi –

Prie pat ausų.

Baisu.

Juk naktis.

Naktis –

Per abi akis.

imgp1952

Audronės Misiukaitės nuotraukos

imgp4931 imgp7792 imgp8882 imgp8864

837 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.