Home » Protakos » Šalies siuvinėtojos puošė nosinaites

Šalies siuvinėtojos puošė nosinaites

Šalies siuvinėtojos puošė nosinaites

.

Nijolė Aleinikovienė, Molėtų krašto muziejaus muziejininkė etnografė

Kiekvienais metais per patį vidurvasarį, liepoms barstant žiedus, Naujasodyje surengiama respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“. Šiemet tai jau 19-oji vasara, kai į stovyklą kviečiamos siuvinėtojos ir norinčios gauti daugiau žinių, įgūdžių. Norinčių siuvinėti atsiranda kasmet, tačiau branduolys lieka nekintantis. „Norisi į stovyklą pritraukti daugiau siuvinėtojų, ypač jaunų“, – atvirauja stovyklos organizatorė. Kasmet meistrės siuvinėja vis kitaip, pasirenka skirtingas temas. Pernai gražiadarbės siuvinėjo trikules skareles, kurios iki šiol eksponuojamos Alantos dvaro muziejuje-galerijoje. Šiemet stovyklautojos bandė atkurti senuosius nosinių siuvinėjimo ir kraštų apnėrimo vąšeliu būdus.

Nosinė – tai kišeninė audeklo skepetaitė nosiai, rankoms, veidui šluostyti. Anot etnologo L. Klimkos, nosinaitės kaip tautinių rūbų elementas atėjo iš bajorų socialinio sluoksnio, dvaro kultūros, jos buvo naudojamos kaip flirto ženklas, vienokių ar kitokių jausmų išraiška. Liaudies kultūroje nosinės byloja apie merginos darbštumą ir nagingumą.

Nacionalinio muziejaus muziejininkės O. D. Aleknienės teigimu, rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad nosinė naudota jau XVI a., ji buvo prabangos dalykas ir ją galėjo turėti tik aukštuomenės atstovai. Tokios šilko ir batisto skepetaitės kainavo nepaprastai brangiai.

Daugelyje šalies muziejų šių tekstilės eksponatų yra sukaupta labai mažai. Nacionalinio muziejaus fondų saugykloje saugomos dvinyčiu ir keturnyčiu audimo būdais išaustos nosinės iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos, o į fondus jos pateko dėl savo kilnios paskirties – buvo klojamos ant staltiesės po lėkšte. Muziejininkės saugo balinto lino nosinaites, kurių vienas kamputis papuoštas baltais medvilniniais siūlais išsiuvinėtomis monogramomis, o vėlyvesnių metų – spalvotais siūlais išsiūtomis gėlių puokštelėmis. Abiejų puošybos rūšių nosinės yra puoštos nėriniais.

Lietuvių piršlybų ir vestuvių papročius išsamiai aprašė I. Čepienė, P. Kalnius, L. Klimka, R. Paukštytė-Šaknienė, A. Vyšniauskaitė. Jų raštuose pasakojama, kad dėl visko galutinai susitarus, piršlys iš nuotakos kaip sutikimo tekėti ženklą gaudavo jaunajam parnešti nosinę, rištuvus ir juostą, išsiuvinėtą nosinę ir juostą. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo paplitęs paprotys piršlio atsivežtą rūtomis puoštą degtinės butelį statyti ant stalo, patiesus baltą skarelę, nosinę, piršlio butelį dengianti nosinaitė – dovana merginai už „atkimšimą“. Jaunikio vainiką nuotakai perduodavo ant nosine ar šilkine skarele uždengtos lėkštelės. Kupiškio apylinkėse į sužadėtuves jaunikis atsiveždavo kepalą duonos, tardamas, kad jaunąją „pasodins ant savo duonos“. Mergina jam paduodavo nosinaitę su rūtų puokštele. Suvalkijoje per jaunojo išleistuves motina priešais sūnų padėdavo balta nosine uždengtą lėkštę, į kurią, pradedant piršliu ir pabroliais, vyrai dėdavo pinigų, moterys – rankšluosčių, drobės stuomenį marškiniams. Nuotakos namuose tėvai irgi padėdavo pridengtą nosine lėkštę, į kurią jau būdavo įdėję pinigų. I. Čepienė apie lietuvių liaudies vestuvių veikėjus, remdamasi J. Baldausko sudarytu leidiniu „Pirktinės vestuvės“ (1936) atskleidė, kad Dzūkijoje ir Aukštaitijoje dar iki šiol jaunikio vyriausias pabrolys per vyriausią jaunosios pamergę nuo jaunikio perduoda vainikėlį, uždengtą balta nosine, o kartu su juo – pinigų vainiko priėmėjai, o ši atsidėkodama pabroliui siunčia dovaną – nosinę arba juostą. Užnemunėje vyriausias pabrolys prieidavo prie jaunosios stalo, laikydamas už kampučių baltą nosinę, su prisegtu rūtų vainikėliu. Vyriausioji pamergė įteiktą vainikėlį prisegdavo jaunajai prie kasų, paimdavo iš lėkštelės pinigus, o į jų vietą padėdavo nosinių: vieną sulankstytą trikampiu, su rūtos šakele – jaunikiui, kitą piršliui, likusias pabroliams.

Vyresnio amžiaus moterėlės prisimena, kaip kaimo vakaruškose po trankaus šokio siuvinėtomis nosinaitėmis šluostydavosi prakaitą. Etiketo žinovai siūlo į švarko kišenėlę įsikišti kišeninę nosinaitę (fantaziją). Nosines, kaip ir drabužius, skalbdavo pelenų šarmu, kurį pasidarydavo į vandenį įbėrę medžio pelenų. Šiame vandenyje užmerkdavo nosines, paskui rankomis ištrindavo, o kad netektų lyginti – šlapias ištampydavo ir patiesdavo pievoje arba užmesdavo ant kieme augančių serbentų krūmų.

Šnekamojoje kalboje nosinė buvo vadinama šnypštuku. Šis žodis kildinamas iš vokiečių kalbos (Schnebdok, Schnupftuch). Iš žodyne pateikiamų pavyzdžių matyti šnypštuko paskirtis: „Ar šnypštuko neturi, kad su rankove nosį brūžini?“, „Šnypšk nosį į šnypštuką, o ne į aslą“, „Kur pasidėjai šnypštuką – iš nosies didžiausias ubagas lenda“. Apie švaros, tvarkos stokojantį gali būti sakoma: „Tavo šnypštukas kaip autas“. Liaudies išmintis, pastebėjimai, pajuokavimai apie nosinę ir tekančią nosį atsispindi patarlėse bei priežodžiuose: „Bobų bankas – kojinė, piniginė – nosinė“, „Raštininkai popieriukais, o siuvėjai – nosinukais“ (siuvėjo priežodis apie sėdynės šluostymą).

Pašarvotam mirusiajam į sunertas ant krūtinės rankas tikintieji įdeda baltą nosinę, kartais ir galelį žvakės „grabnyčios“ arba religinio turinio paveikslėlį, rožinį, nosinę. Jie tikisi, kad velionis ir aname gyvenime galės melstis ar nusišluostyti nosine ašaras. Sapnuoti nosinę reiškia nusiminimą, ginčus, o šilkinę – meilę.

Siuvinėjant laikas neprailgo: dirbdamos auksarankės dalijosi patirtimi, atsivežė savo darbų bendramintėms parodyti, pasikonsultuoti – juk jos jau draugės. Aleksandra Stasytienė nuo Utenos, vienintelė moteris šalyje, audžianti škaplierius, mezganti riešines, nerianti kepurėles, siuvinėjanti tautinius motyvus, pripažinta žolininkė, į stovyklą šiemet atvyko su atostogauti atskridusia dukra Ieva Krikštaponiene – europinės mokyklos Briuselyje gamtos mokslų mokytoja. Prie visuomet elegantiškų, diplomatiškų, geros nuotaikos, pasižyminčių subtilia vidine elegancija garsiųjų Naujasodžio siuvinėtojų Ramutės Žiagūnienės ir Janinos Čekelienės (dabar jau Utenoje gyvenančios), kaunietės Reginos Kutienės, stovyklos dalyvių „paveldu“ vadinamų, prisijungė Laima Kytrienė iš Vilniaus, Daiva Malinauskienė ir Vladislava Vančenkova iš Ukmergės, tarp Utenos ir Vilniaus gyvenanti Monika Seibutytė, Rita Juodvalkytė iš Kauno ir stovyklos organizatorė Nijolė Aleinikovienė su dukra Žemyna iš Molėtų. Vilnietė Beata Malinovska ir alytiškė Bronė Surdokienė ne tik „paveldu“ nosinaites papuošė, bet įsijautusios siuvinėjimu juostelėmis užsidegimą liejo. Prie stovyklos siuvinėtojų būrio pirmą kartą prisijungė Renata Druskytė, gyvenanti tarp Vilniaus ir Londono.

Paskutinis stovyklos akordas – sukurtų rankdarbių paroda Alantos dvare. Stovyklos dalyvės vieną nosinaičių kamputį papuošė įvairių technikų siuvinėjimu, o kraštus apnėrė. Nosinaičių kamputį monogramomis puošė I. Krikštaponienė, M. Seibutytė, B. Malinovska, B. Surdokienė, inicialus siuvinėjo D. Malinauskienė, A. Stasytienė, R. Kutienė ir V. Vančenkova. Beveik visos stovyklos dalyvės antrą nosinaitę išsiuvinėti rinkosi spalvotų ar baltų gėlyčių kompozicijas. Prieš prasidedant stovyklos darbų parodos atidarymui maloniai nustebino viešnia – ankstesnių stovyklų dalyvė vilnietė V. Kasparavičiūtė su drauge Rūta, atvežusios dovanų porą puoštų nosinaičių. Parodos atidarymo metu Alantos dvaro muziejaus-galerijos vedėja Jolanta Bimbirienė išskyrė svarbų akcentą, kad šiuo metu dvare veikiančioje parodoje „Palaimintasis Teofilius Matulionis tėviškėje: autentiškos nuotraukos, laiškai iš sovietinių kalėjimų, relikvijos, maldų liudijimai“ (autorius dailininkas Vaidotas Žukas) eksponuojamos dviejų nosinių, puoštų monogramomis, dalys. Brangūs visai tautai tekstilės eksponatai liudija apie tai, kai 1948-ųjų metų pradžioje pas kalintį Oršoje Vyskupą Teofilių Matulionį buvo atvykęs brolis Juozas su brolio Jeronimo žmona Emilija, deja, jiems kalėjimo prižiūrėtojai neleido susitikti. Tik perdavė jų siuntinį, kur buvo pora nosinių, ant kurių išsiuvinėta monograma: „Vysk TM.“, tačiau tai pastebėję kalėjimo prižiūrėtojai liepė išpjauti audinio skiauteles su siuvinėtomis monogramomis…

Mistinis sutapimas, o mums – reiškinys, kad siuvinėti tekstilės eksponatai, susiję su Palaimintojo Vyskupo Teofiliaus Matulionio daiktais, eksponuojami parodoje, kuomet toje pačioje Naujasodžio kaimo gyvenvietėje esančioje Alantos technologijos ir verslo mokykloje organizuota respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“ ir siuvinėtojoms teko galimybė savo išpuoštas nosinaites eksponuoti tame pačiame Alantos dvaro muziejuje-galerijoje.

siuvinejimas1-2017 siuvinejimas-2 siuvinejimas-1

 Jolantos Bimbirienės ir Nijolės Aleinikovienės nuotraukos

 

946 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.