Home » Gallery » Veidai » Rimantas Vanagas: „Anykščiai man prasideda, kai baigiasi šventės“

Rimantas Vanagas: „Anykščiai man prasideda, kai baigiasi šventės“

Rimantas Vanagas: „Anykščiai man prasideda, kai baigiasi šventės“

.

Rasa MILERYTĖ

Rimantas Vanagas – žurnalistas, visuomenininkas, rašytojas, prikėlęs iš užmaršties Anykščių krašto istoriją. Šiemet jam suteiktas Anykščių garbės piliečio vardas, neseniai pasitraukęs iš Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos tapo jos garbės nariu. Sunku būtų surasti kitą žmogų Anykščiuose, skiriantį šiam miestui tiek jėgų ir laiko. Ir nors atrodo, kad tai Anykščiams labai pasisekė, kad išaugino tokią asmenybę, R. Vanagas nesutinka: „Tai man labai pasisekė, kad turiu Anykščius.“

Kalbėjomės vos nutilus miesto šventės triukšmui, taigi neišvengiamai palietėme ir šią temą, o bandydami aptarti rašytojo ir jo gimtojo miesto santykį, trumpai prabėgome visą R. Vanago biografiją.

Esate tikras anykštėnas?

Fizine prasme Anykščiuose esu nuo 4 metų. Gimiau Anykščių gimdymo namuose, bet po karo mano šeima buvo išsikėlusi į gretimą Peslių kaimą. Karui pasibaigus miesteliuose nebuvo ką valgyti ir tėvas taip naiviai pagalvojo, kad kaime bus lengviau išsilaikyti. Ir išsikėlė iš Anykščių į Peslius, į mano mamos tėviškę, kur mano bobutės trobelė buvo likusi. Gyvenom ten 4 metus, tėvas tą laikotarpį yra apibūdinęs kaip didžiausią savo gyvenimo klaidą, kadangi miestelyje vis tiek nebuvo tokios įtampos kaip kaime: miškuose partizanų buvo daug, garnizonas ištisai ėjo… Kai buvau ketverių, grįžom į Anykščius. Tėvas iš Peslių atsivežė pirtytę, pastatė ant kalniuko ir mes gyvenom taip kokius 4 metus, kol šalia tėvas statė kitą namą. Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mes gyvenom: vienas kambariukas, kokie du su puse ant dviejų su puse metro, ir virtuvytė miniatiūrinė. Šalia lango buvo atlenkiamas stalas, nes jeigu stalą pastatysi, nebus kur praeiti. O man visas gyvenimas, kaip daugeliui vaikų anais laikais, buvo gamta. Mes turėjom pašventupius, visi medžiai buvo išlaipioti, maudėmės Šventojoje, ėjom į šilą lankų daryti, bunkerius kasėm, akmenis mėtėm, eidavom obuolių… Mus suerzindavo tik vienas dalykas – kai šaukdavo namo. Buvom laukinukai. Net negaliu mūsų lygint su dabartiniais vaikais, kurie negali nei į medį įlipti, nei pargriūti, nei nusibrozdinti – tai jau tragedija būtų. Mes visa tai praėjom ir tuo didžiuojamės.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

 „Yra tokių dalykų, kad gyvenimas pranoksta vaizduotę“, – teigia dokumentinės prozos kūrėjas Rimantas Vanagas / Rasos Milerytės nuotraukos

Kaip Jūsų gyvenime atsirado knyga?

Buvo taip natūralu, kad jeigu žmogus bent kiek smalsus, jis skaito knygas. Aš skaičiau aktyviai nuo 5–6 klasės, mokyklos bibliotekoje man nebebuvo ką skaityti, tai mama atnešdavo knygų iš vienos mokytojos (pats nedrįsdavau eiti prašyti). Manęs kažkada klausė, koks mano mėgstamiausias literatūrinis herojus. Nedvejodamas atsakiau – Buratinas. Išdykęs toks, smailianosis, ir linksmas, ir tragiškas, ir baigiasi gražiai, ir tas nuotykis, ir netikėtumas. Tai tik pasaka, bet aš kažkaip labai sieju su savim. Vyresnėse klasėse man, humanitarinės pakraipos berniokėliui, labai pasisekė, kad literatūrą dėstė Vaclovas Bražėnas. Jis mokėjo labai vaizdingai pasakot. Atsimenu, kaip devintoj klasėj pasakojo apie Balzaką. Balzakas, nepaisant to, kad kreditorių buvo persekiojamas, visą laiką skolingas kažkam, vis tiek norėjo parodyti savo galybę. Turėjo lazdą, kurios galas buvo apklijuotas brangakmeniais, ir į salonus eidavo su tokia lazda. Mane taip sudomino, kad aš po pamokos iškart į biblioteką ir Cveigo knygą apie Balzaką pasiimu, iškart perskaitau, kitoj pamokoj man praktiškai apie Balzaką jau nieko naujo nebegali pasakyti. Aš knyga labai pasiklioviau. Ir tada, turint kažkokį bagažą ne tai kad knyginį, bet savo susirastą, lituanistiką studijuojant man buvo tikrai lengva. Ir aš daugelį egzaminų laikydavau iš bendro išsilavinimo. Tikrai nezubrinau, pasiklioviau atmintimi, atmintį turėjau labai gerą, per egzaminus atsakinėdavau savaip, kartais ir tai, ko man net nedėstė, ir gaudavau aukščiausius balus. Ant to plaukiau ir iki šiol plaukiu.

Jei daug skaitėte, ar liko laiko kitiems dalykams? Nebuvote nustumtas į paribius, netapote vienišiumi?

Buvau aktyvus visom kryptim. Vienu metu aštuonmetėj mokykloj kiek buvo būrelių, buvau visur pirmininkas: literatų, turistų, gamtininkų, net ateistų, jaunųjų žvalgų. Būdavo, tik nueinu, ir mane iškart pirmininku išrenka. Knygos man buvo papildymas. Pamenu, kažkada, gal septintoj klasėj (berniukai tokiam amžiuj būna smarkūs, išdykę), pertrauka, mes lakstėm suolais, atsidaro durys, įeina mokytoja, apsidairo ir sako: „Ir Vanagas, o mes manėm, kad jis geras mokinys…“ Labai nustebau: tai ką, kad geras, aš negaliu per suolą perlipt ar į medį įlipt? Į svetimą sodą obuolių nueiti? Aš toks pat, kaip visi, tik tiek, kad skaitau.

Baigęs mokyklą įstojot į lituanistiką. Kas toliau?

Su lituanistika taip įdomiai išėjo. Tas mano aktyvizmas… Viena kaimynė sakė: „Vanagiokas niekada neina, jis visada bėga.“Aš, sakykim, parbėgu namo iš mokyklos, pasitiesiu laikraštį, valgau ir skaitau. Tada bėgu į paupį. Būdamas toks aktyvus nuo 6 kl. rašiau į laikraščius. Norėjau stoti į žurnalistiką, bet tuo metu buvo toks oficialus įstatymas, kad negalima į žurnalistiką priimti žmogaus, kuris neturi gamybinio stažo, t. y. reikia porą metų išdirbti paprastą darbą kolūky arba gamykloj, kad susipažintum su gyvenimu ir galėtum objektyviai apie jį rašyti. Dirbtinokai buvo daroma, bet, kai pagalvoji, buvo ir prasmės. Taigi į žurnalistiką neįstojau, liko lituanistika. Manęs tai nė kiek nenuliūdino. Po metų atsirado galimybė perstoti į žurnalistiką, bet aš tada net nesuabejojau ir studijų nekeičiau. Penktam kurse mane pakvietė dirbti į „Jaunimo gretas“ korektorium-stilistu. Beveik nebelankiau paskaitų, dėl to turėjau daug problemų, mane ne tai kad metė iš universiteto, bet norėjo diplominio nebeleisti rašyti, bet galiausiai viskas baigėsi gerai. Jei tada, po studijų, man būtų liepę važiuoti dirbti į Anykščius, būčiau labai nusiminęs. Kaip ir daugelį, mane viliojo tolumos, o Anykščiuose viskas atrodė jau aišku, pažįstama. Mane paliko dirbti „Jaunimo gretose“ ir tada pradėjau keliauti. Tarybiniais laikais labai sunku būdavo žurnalistams, kadangi viskas oficialia spalva turi būti nupaišyta. To negalima, ano. Nei pašmaikštausi, nei pasakysi kažką aštresnio. Straipsnius svarstydavo komjaunimo komitetas, partijos organizacija, ir spręsdavo, apie ką galima gerai rašyti, o apie ką blogai. Man tai labai nepatiko, tad pats susirasdavau herojų arba temą, įrodydavau, kad bus įdomu, ir pasiteisindavo. Šitaip važinėjau po Sovietų Sąjungą ir aplankiau beveik visas valstybes.

O kada grįžot į Anykščius?

Į Anykščius grįžau jau gerokai pagyvenęs. Po „Jaunimo gretų“ buvau „Moksleivio“ redaktorius, taigi į Anykščius grįžau tik 1996-aisiais, prieš 20 metų. Grįžau dėl dviejų priežasčių. Viena: gyvenau Vilniuje, o turėjau Anykščių namų raktą, tad mane visąlaik sąžinė graužė, kad aš ne savo vietoje. Žmona kartais pasakydavo, kad mums per daug kelionių, per daug išlaidų, gal parduodam tą namą, kam mums reikia, parduotumėm namą Anykščiuose, nusipirktumėm volgą… Aš klausau ir galvoju: suaugęs žmogus, o koks durnas. Kaip galima lyginti tokius daiktus? Taigi volga surūdys ar besi į medį ir tau po mašinos. Namus parduoti? Žmonai sakydavau: „Klausyk, jei tu turi savo namą, parduok, o aš savo neparduosiu.“ Prasidėjus Atgimimui, viskas ėmė sparčiai keistis. Vienas mano pažįstamas iš Izraelio pasakojo: „Kai Stalinas mirė, žydų šeimos net skyrėsi, kadangi vyras verkia, o žmona džiaugiasi. Arba atvirkščiai.“ Pas mus po Sausio 13-osios buvo panašiai. Iš dalies ir mano šeima dėl to išsiskyrė. Kažkam galimybių atsivėrė labai daug, o kažkam jos visai užsivėrė. Žmonės pirko butus, steigė nekilnojamojo turto biržas, iš susivienijimų vogė, ką galėjo, statėsi garažus, ir žmona man sako: „O mes nieko negalim.“ Staiga visai kitos vertybės pasidarė labai svarbios, mes tam fone tapom tokie kaip ir nevykėliai. Taigi mes išsiskyrėm. Dabar manau, kad vieną protingą žingsnį esu padaręs gyvenime – kad nepardaviau namų. Turiu, kur sugrįžti, raktas kišenėje, atsirakinau ir įsikūriau. Tiesa, neįprastai vienas. Iš pradžių šokas buvo, bet paskui prigijau.

Sugrįžęs nesiilgėjot tų tolumų, kurios kadaise traukė?

Man buvo liūdna, sunku, šokas toks buvo. Atvažiuoji: vietoj 20 redakcijų yra viena, neturi pasirinkimo, kur dirbti. Anykščiai man pasirodė kaip duobė. Buvo tokia kritinio pesimizmo akimirka. Bet paskui nusiraminau, pradėjau dairytis ir nustebau, kad begalė temų, begalė žmonių yra neaprašyta. Pradedant žydais. Aš jau Vilniuj būdamas domėjausi Anykščių žydų likimais, o paskui tai tapo viena pagrindinių mano temų. Įklimpau į tą temą. Ir asmenybių atradau, ir temų naujų, kurios niekieno nebuvo liestos. Pasijutau kaip aukso gyslą kokią radęs. Pradėjau lyginti, ką man pasakoja įžymūs žmonės ir ką pasakoja paprastas žmogus, ir man pradėjo labiau patikti klausytis paprastų žmonių. Tarkim, kokie politikai: jie gudrūs, išsisukinėja, o kai šneki su kokiu tremtiniu ar partizanu, ar šiaip spalvingu kaimo žmogumi, jis neturi ką prarasti. Todėl pasakoja nuo dūšios, vienas paraudodamas, kitas padainuodamas, mane tai paveikė kaip geriausia psichoterapija. Kokie žmonės, kiek išgyvenę, ir dar optimistiškai jie galvoja, yra gyvybingi, ilgaamžiai… Tada pradėjau knygų seriją „Sieliai“, jos paantraštė – „Mano mažieji didieji anykštėnai“.

Siužetai ateina iš to, ką matot, ką girdit, sužinot čia, Anykščiuose?

Iš esmės taip. Dabar galėčiau rašyti ir rašyti. Viena tema užveda ant kitos, vienas žmogus priveda prie kito. Ir tikrai yra tokių dalykų, kad gyvenimas pranoksta vaizduotę. Mano knygoj „Akivaras“ yra tokia meilės istorija, kaip po karo du jauni žmonės draugavo, tada jis kitą susirado, pirmoji gavo krikšpalo, tokio aštraus skysčio, ir išdegino jam akis. Viskas baigiasi tuo, kad kai jinai atsėdėjo kalėjime, jie susituokė ir susilaukė dviejų vaikų. Jeigu rašyčiau kaip romaną, visi sakytų, kad Vanagas nupušo, kad čia nerealūs dalykai. Kai rašai su pavarde ir vardu, nori nenori imi tikėti. Mano stilius, mano kryptis yra prikelti išgyvenimą. Rašau dokumentinius dalykus, bet padarau savo kompoziciją, eilėraščius įjungiu, tautosaką, šnekamąją kalbą, koliažus, instaliacijas… Rašydamas ne atpasakoju istorijas, o ieškau tokių dalykų, kurie aktualūs ir šiandien. Moraliniu požiūriu. Tautiniai, kalbiniai dalykai. Ir noriu parodyti ne tik kad taip įvyko, bet kodėl įvyko ir kiek mus tai liečia.

Ką Jums reiškia šis miestas?

Nenoriu labai nudauginti, bet Anykščiai – mano esmė ir gyvenimo turinys. Kai į Anykščius atvyksta koks rašytojas, sako, kad miestui labai pasisekė, nes turi Vanagą. Aš galvoju, kad tai man labai pasisekė, kadangi tokiame krašte turiu galimybę ir gyventi, ir pažinoti žmones. Tai yra gyvenimo būdas. Mano žmona Vijoleta iki šiol grožisi Šventąja. Vis pasižiūri pro langą ir sako: „O, kaip čia gražu.“ O man nereikia žiūrėti pro langą, aš tą žinau.
Anykščiai yra tokie, kad jaučiuosi čia labai savo vietoj. Jei noriu, galiu bet kur išvažiuoti, ir išvažiuoju kiekvienais metais kažkur, bet po kelionės vis tiek taip gera sugrįžti. Mano tikrasis gyvenimas yra čia. Išvažiuoju tik todėl, kad kaip aštuonkojis kažką pasisemčiau ir čia, Anykščiuose, turėčiau tą kapitalą.

Kokie gi šiandien kultūriniai Anykščiai? Be Jūsų yra tokių aktyvių žmonių, aktyvaus jaunimo?

Tai man pati nemaloniausia tema. Gyvenu Žvejų gatvėje – vienoje ilgiausių Anykščių gatvių. Atvažiavo pas mane devynmetis anūkas, jam nėra ką veikti, tad sugalvojau surasti jam draugą. Ir visoj mano gat­vėj nėra nė vieno vaiko. Centre, daugiabučiuose daugiau to jaunimėlio, bet kad pasipildytų naujom jaunom jėgom visos sritys… Ko labiausiai trūksta toje pačioje Pasaulio anykštėnų bendrijoj? Jaunų žmonių. Kultūriniuose renginiuose vis tie patys veidai ir tarp tų veidų jaunimo mažiausiai. Gal ir nieko keisto, aš ir pats jaunas mieliau eidavau į šokius ar į kokią kavinę negu į knygos pristatymą. Bet pagal procentus miestas yra senstantis, nepaisant visų teiginių, kad atvažiuoja jaunų žmonių. Tokių yra vienetai. Žmonėms čia nėra darbo, todėl jie išvyksta. Jei atsirastų darbo vietų, tada ir kultūriniai reikalai išsispręstų. O kiek čia galimybių puoselėti lietuviškumą, tautiškumą. Pvz., yra mieste tokia kavinė – „Perino“. Itališka. Atrodo, pritrauks daug klientų. Bet kas nutinka, kai koks italas atvažiuoja į Lietuvą? Jis sako: „Italiją aš ir taip pažįstu, parodykit man ką nors lietuviško.“

Ką lietuviško matot Anykščiuose?

Geroji provincijos pusė – kai gyveni bendruomenėj ir daug žmonių pažįsti, tai vien išėjęs į gatvę sužinai ir pats pasakai ką nori. Kai jaučiamės savi, maloniau gyventi, ir lengviau, ir šilčiau. Prekybiniu požiūriu parduotuvės Anykščiuose yra prekybos fabrikai. Prieš karą čia buvo keliasdešimt parduotuvėlių ir keliasdešimt restoranėlių, tada būdavo kontaktas su žmonėmis: nueini, prie tavęs iškart prieina savininkas, pasikalbi. O juk ir dabar kiek galėtų žmonių iš prekybos išgyventi Anykščiuose, jei turėtų savo smulkų verslą. Bet didieji prekybininkai užėmę visą vietą. Mažų miestelių gyvenimas man atrodo išprievartautas. Čia galioja didžiųjų miestų taisyklės, nors tų didžiųjų parduotuvių savininkai net ne Anykščiuose gyvena. Turistai, kurie palieka Anykščiams pelną, iš tiesų ne Anykščiams jį palieka, o tiems savininkams, kurie iš Anykščių pinigus ima. Ką jie Anykščiams duoda? Nors dabar šoktelėjom į priekį: mieste per pastaruosius metus 4 ar 5 lietuviškos kavinukės atsidarė. Nežinau, kiek jos išsilaikys, bet tai jau yra alternatyva tiems prekybos rykliams.

Su Pasaulio anykštėnų bendrija įkūrėm tokią Anykščių akademiją. Sudarėm temų sąrašą: apie mūsų kryždirbius, apie kariškius, saugumo vadus, kokios asmenybės išugdytos, apie miesto iškasenas ir pan. Mes pravarom kursą tokių paskaitų, labai atraktyvių, iliustruotų, ir tada ramiau, kad išvažiavęs į užsienį jaunas žmogus savo identitetą jaus geriau. Pasaulio anykštėnų bendrijos tikslas irgi yra sudominti žmones, kad jie neužmirštų gimtojo krašto. Tai tokia idėjinė bendrija.

20937861_483972528623664_1497828457_n

Taigi esat idealistai?

Mes esam kvailiai.

Neatrodo, kad kultūra nyksta ir formuojasi pseudokultūra?

Taip, tai tampa uždarbio šaltiniu. Yra grupės, kurios tiesiog keliauja po Lietuvą ir uždarbiauja. Tarkim, Anykščių miesto šventė. Sumokam daug pinigų, kad iš kito miesto atvažiuotų ansamblis ir mums pagrotų. Ar ne geriau tuos pinigus skirti kokiai gimnazijai, kad jie įkurtų savo ansamblį? Tegul atvažiavę iš kitų miestų koncertuoja bet kada, bet tik ne miesto šventės metu. Anykščiai man prasideda, kai baigiasi šventės. Miesto šventėj turi būti mūsų ansamblis, mūsų dūdų orkestras. Čia kaip ir su knygom dabar. Anksčiau rašytojas romaną rašydavo du metus. Dabar kas du mėnesiai pyškina. Nėra kada nei įsigilinti, nei recenzijų rašyti, viskas tekinom. Kultūroj taip neturėtų būti. Tai yra fasadiniai dalykai, bizniukas. Norima, kad kultūra pati uždirbtų sau pinigus. Jokioj pasaulio šaly taip nebuvo, kad be rimtų valstybės dotacijų kultūra išsilaikytų pati. Bet dabar tokia kryptis yra visur. Kai Vilnius buvo Europos sostinė, mes, naivuoliai, manėme, kad Vilniui atsirado galimybė parodyti, kokia yra Lietuva. Atsitiko priešingai. Vilniečiai pradėjo kviestis žmones iš kitur, kad parodytų Vilniui fejerverkus, lazerių šou, kažkokią vienkartinę operą lange… Taip yra lengviausia. Kam mums mokinti keletą metų savus, jei daug lengviau sumokėti ir išsikviest iš kitos šalies? Bet mes juk nieko negaunam iš to, mes tik žiūrovai. Čia chaltūra tokia. Aukšto lygio brangi chaltūra.

Nebijot, kad kultūra Anykščiuose išnyks?

Ne, yra ženklų, kad viskas bus gerai. Atsiranda netikėtai kelios galvos, kurios moka projektus rašyti. Režisierius vienas kitas jaunas atvažiuoja. Man tik gaila, kad svetimus labiau vertinam nei savus, o ypač kad savų neremiam ir mokam svetimiems. Bet kol pensininkai gyvi, kultūra nenumirs.

138 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.