Home » Pro dienų prizmę » Ėjimo kodai

Ėjimo kodai

Ėjimo kodai

.

Po kasdienybės sparnais

Stepas Eitminavičius

Neretai šypsodamasis sau primenu, kad atsižvelgdamas į savo pavardę turiu pasirinkti vienintelį keliavimo būdą – ėjimą. Tiesą pasakius, bent jau šiuo metu tai geriausia forma pailsėti, pamedituoti.

Vyžuonos parką apeinu dažnai. Šias keliones mintyse taip vadinu: „116“. Mat norėdami užlipti laiptais į ligoninę, turime žengti per 116 pakopų. Tie laipteliai man labai patinka: reikia pėdinti neskubant, įsižiūrint į klevus, į suolus, į vis kitaip atsiveriančius vaizdus. Būni čia prisimindamas savo ankstesnius vaikščiojimus: ką kurioje vietoje galvojai, ką sutikai, apie ką kalbėjaisi, kas kėlė nuostabą. Tai, žinoma, asmeniški pojūčiai, kuriais pasidalijame su artimais žmonėmis. Pasidalijame džiaugdamiesi, kad turime tokių, kuriems įdomu pajausti kito išgyvenimus. Na taip: apie tokią patirtį ne sykį esu kalbėjęs ir savo mokiniams. Lipdamas šiais laiptais kartais paspėlioju, kiek jaunų žmonių mane išgirdo, suprato.

Minėta vieta – iš esmės finalinė kelionės atkarpa. Pradžia – Utenėlė prieš Adolfo Šapokos gimnaziją. Prisimenu medžius, upės vingius – apie tai galiu pasakoti, pasakoti. Jau įprasta lankymosi vieta – miškelis, kuriame gyvena voverės. Jeigu fotografas bent kelias dienas čia pabudėtų, įamžintų labai gražių akimirkų. Esu filologas, todėl dažnai prisimenu vieną romaną, kuriame rašoma, kaip berniukas, nušovęs voverę, labai kentėjo.

Vyžuonos parkas mielas su savo upėm, medžiais, paukščiais, žmonių dialogų fragmentais. „Štai kur grožinė literatūra“, – šypteliu.

Kitaip jaučiuosi eidamas vieškeliais ar keliukais, takais. Tarkim, keliaudamas Vyžuonų, Pakalnių, Sudeikių ar pro Rašę Užpalių link. Čia jau yra kitaip: mažiau triukšmo, mažiau civilizacijos. Bet tie vieškeliai, keleliai yra tikresni: čia gyvenama, ne tik ilsimasi. Iš detalių mėginu paspėlioti, kokie žmonių likimai.

Jau neprisimenu, prieš kiek metų valtimi norėjau apiplaukti Alaušo ežerą. Nusiteikiau romantiškai, planavau dažnokai stabtelėti prie kranto, išsimaudyti, pasėdėti ir – toliau. Bet, pasirodė, tai padaryti nėra taip paprasta: vis kažkieno liepteliai, vis kažkieno balsai – įsibrovęs į tokią privačią valdą pasijaustum nekaip. Tada neapiplaukiau Alaušo greičiausiai ne dėl to – paprasčiausiai pritrūko jėgų. Vėliau buvau žymiai išmintingesnis: o ko man vargti su valtimi, su užtvarais, jeigu galiu ežerą apeiti, – juk žingsniuoti keliu niekas neuždraus. Taip ir pasielgiau. Va tada supratau, kad ėjimas – geriausias būdas pajusti, kas esame, dėl ko gyvename. Per skambi išvada? Ne, tikrai ne. Juk tokioms savo valandoms aš privalau rasti tiek laiko, tiek noro – pasiteisinti būtų negražu. Kai va taip einu, kartais koks nors vairuotojas pasisiūlo pavežti. Kaip nustemba, kad aš niekur neskubu, kad man kojų neskauda, kad man ėjimas labai malonus užsiėmimas…

Taip keliaudamas niekada nebūni vienišas – juk mąstyti yra apie ką, juk stebėti bei stebėtis labai smagu. Kartais pagalvoji: jei sugebėčiau, apie konkrečius matytus vaizdus, apie konkrečias išgyventas situacijas parašyčiau, tarkim, novelę ar haiku.

Jau gana seniai supratau, kad savo pasakojimus, savo refleksijas apie tokias keliones apibendrinčiau Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (jis kilęs iš Kėdainių krašto) eilėraščio „Dovana“ fragmentu:

Nebuvo nė vieno daikto, kurio ir man prireiktų.

Nepažinojau nieko, kam verta pavydėti.

Ir viską užmiršau, kas kada buvo bloga.

Nė kiek nebesigėdijau buvęs toks, koksai buvęs.

784 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.