Home » Spindulys » Savanoriai praskaidrina Utenos globos namų kasdienybę

Savanoriai praskaidrina Utenos globos namų kasdienybę

Savanoriai praskaidrina Utenos globos namų kasdienybę

.

Rasa MILERYTĖ

Neretai pasitaiko, kad nesugalvojame, ką veikti, ir laiką, kurį galėtume paskirti įvairioms saviugdos formoms, iššvaistome vėjais. Knygos, filmai, viešos paskaitos – vienas iš daugelio variantų, o norintiems ne tik kažko pasisemti, bet ir pasidalinti turimomis žiniomis, yra alternatyva: savanorystė. Utenoje toks laisvalaikio užsiėmimas, kaip pasakoja Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė pedagogė Aida Zlataravičienė, dar nelabai populiarus: savanoriauti pas vaikus per metus ateina 1–2 energingi, norintys dalytis žmonės, tačiau vaikams daug dėmesio skiria Adolfo Šapokos gimnazijos gimnazistai, turintys atidirbti tam tikrą visuomenei naudingų darbų valandų skaičių. O štai didmiesčiuose savanorystė jau tapusi pilietinės ir socialinės brandos požymiu. Grupelė savanorių iš Vilniaus, nusprendusių skirti dalį savo laiko vaikams, jau ketvirtus metus atvyksta į Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro vasaros stovyklą.

Dalijimosi kultūra dar neturi šaknų

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė pedagogė Aida Zlataravičienė pasakoja, kad Centrui trūksta darbuotojų, todėl savanorių ir visuomenei naudingą darbą dirbančių žmonių pagalba – itin svarbi. „Mums labai padeda „šapokiukai“. Dešimtos klasės moksleiviai turi atlikti 10 valandų visuomenei naudingo darbo, jie ateina pas mus pavasarį ir rudenį. Taip pat visuomenei naudingą darbą pas mus atsiunčiami dirbti darbo biržos klientai. Tikrų savanorių, kurie ateitų su idėja, užsidegę, norėdami kažką duoti mūsų vaikams, turime labai nedaug. Per metus pasitaiko vienas ar du tokie žmonės.“ Specialistė svarsto, kodėl Utenoje tikrų savanorių trūksta (primename, kad „Utenos apskrities žinios“ jau yra rašiusios, jog mūsų mieste savanorių funkciją dažniau atlieka studentai praktikantai). Pasak specialistės, taip yra todėl, kad savanorystė neprideda pliusų jokiai kitai tavo veiklai: nei studijoms, nei darbui. Moteris svarsto, kad galbūt požiūrį į šią veiklą, kurios esminė sąlyga – noras dalytis tuo, ką turime, reikėtų pradėti formuoti dar mokykloje, svarbus ir šeimos, artimiausių draugų požiūris. „Su savanoryste kaip ir su labdara – dar nesusiformavusi ta kultūra. Mes turėtume suprasti, kad ne imam ir duodam labdarą, o dalinamės. Reikia brandumo, kad požiūris keistųsi.“

 

 

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė pedagogė Aida Zlataravičienė / Rasos Milerytės nuotraukos

Savanorystė – sudėtingas darbas

Aida Zlataravičienė savanorystę apibūdina kaip rimtą darbą, kuriam reikia atsakingai ruoštis. Ateidami pas Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro vaikus savanoriai ir jaunieji pagalbininkai turi išklausyti trumpą kursą, kurio metu jiems bandoma paaiškinti, ko čia galima tikėtis. Pasak pašnekovės, nors čia gyvenantys vaikai niekuo nesiskiria nuo augančių šeimose, visgi jie yra išgyvenę trauminių patirčių, galinčių trukdyti greitai užmegzti santykius. „Aš visad stengiuosi papasakoti, kad tų vaikų elgesys nėra susijęs su vaiku, su jo nenoru, tai susiję su jo patirtimi. Pirminis kontaktas užmezgamas lengvai, mūsų vaikai atviri naujiems potyriams, bet dažnai juos stabdo baimė, kad nepasiseks“, – pasakoja socialinė pedagogė. Savanoriai Šeimos ir vaiko gerovės centre prisideda prie vaikų ugdymo: padeda ruošti namų darbus, kartu gamina maistą, kepa pyragus, veda vaikus į lauką, žaidžia stalo žaidimus, organizuoja veiklas (protmūšius, krepšinio, kvadrato varžybas ir pan.). Priklausomai nuo savanorio gebėjimų, šis gali pasirinkti, ar dirbs su grupele, ar su vienu vaiku. Sykį savanoriauti buvo atėjusi moteris, turinti kineziterapeutės išsilavinimą – ji vaikams vesdavo mankštas. „Žmonės čia ateina turtingi tuo, ką turi, ir pasidalina su kitais.“ Savanoriai, pasak socialinės pedagogės A. Zlataravičienės, suardo kasdienybę, įneša kitoniškumo, o mainais gauna gilesnį savęs pažinimą, keičia požiūrį ne tik į savanorišką veiklą, bet ir į institucinius globos namus, be to, patiria malonumo dalintis ir duoti jausmą. „Ir tikrai būna taip, kad po tų privalomų valandų mokiniai nori dar čia pasilikti, padėti“, – džiaugiasi savanorius kuruojanti socialinė pedagogė.

Bijantys triukšmo savanorystei neturėtų rinktis tokių įstaigų, kurių pagrindinę auditoriją sudaro vaikai, bet štai grupelės jaunimo – vilniečių VšĮ „Gyvenam“ ir uteniškių VšĮ „Santarvės namai“ savanorių – vaikų klegesys negąsdina. Jau ketvirtus metus jie organizuoja stovyklas pažeidžiamų socialinių grupių vaikams ir kiekvieną rugpjūtį atvyksta į Utenos šeimos ir vaiko gerovės centrą bei į Pačkėnų bendruomenę. Stovyklų metu piešiama, šokama, dainuojama, žaidžiama, vyksta įvairūs grupiniai užsiėmimai. Stengiamasi pritraukti kuo daugiau savanorių, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę pajusti asmeninį kontaktą, patirti dėmesį ir švelnumą. VšĮ „Gyvenam“ vadovės Audros Bareikienės, kuruojančios šiuos savanorius, patirtis rodo, kad savanorystę renkasi itin sąmoningas jaunimas, norintis tobulinti savo asmenybę ir suprantantis, kad pradėti kaupti patirtį reikia jau jauname amžiuje. Anot jos, dabar toks laikas, kai savanoriška veikla Lietuvoje laikoma ne tik pilietiškumo išraiška, bet ir garbės reikalu. Kad savanoriai neateitų pas vaikus nepasiruošę, bent du kartus per metus jiems organizuojami mokymai, kurių metu psichologai ir kitokie specialistai skaito paskaitas, aiškina sunkių vaikų psichologiją, suteikia tam tikrų kvalifikacijų.

Žinia apie savanorystę sklinda iš lūpų į lūpas. „Jei klasėje kokia mergaitė atlieka savanorišką veiklą, ja žavisi, domisi, dega, tai natūraliai patraukia ir kitus paskui save“, – teigia A. Bareikienė. Nuomonei, kad į savanorystę nesunkiai gali įtraukti entuziastingi draugai, pritaria ir būrys savanorių.

Atlygis už dovanotą laiką – vaikų šypsenos

Aštuoniolikmetis Benjaminas Venslovas iš Utenos ir greit septynioliktą gimtadienį švęsianti vilnietė Kreta Bareikaitė prisideda prie vaikų vasaros stovyklos Utenoje jau trečius metus. Abu jaunuoliai džiaugiasi savanorystės patirtimi, sako įgiję čia bendravimo su vaikais, su kitaip mąstančiais žmonėmis patirties, susiradę naujų draugų. Nors savo laiko dovanojimas svetimiems ne visiems atrodo patraukli idėja, jaunuoliai tikina tarp savo draugų turintys daug tokių, kurie savanoriauja įvairiose organizacijose. Nei Kreta, Nei Benjaminas nesieja savo ateities su socialine veikla, tačiau neabejoja, kad savanorystė iš jų gyvenimo niekur nedings. „Labai smagu, kad yra jaunimo, kurie daro kažką gero vaikams, kurie ne tik ima, bet ir duoda. Gera matyti šypsenas vaikų veiduose“, – dalijasi įspūdžiais B. Venslovas. – Iš pradžių buvo sunku: kaip bendrauti, ką daryti… Bet kadangi esam komanda, vienas kitam padedam, palaikom, dalijamės patirtimi, greitai persilaužiau.“

Savanorių darbas nebūtų toks sklandus be rėmėjų pagalbos. VšĮ „Gyvenam“ ir VšĮ „Santarvės namai“ veiklą remia, vaikus vasaros stovyklai reikalingomis priemonėmis aprūpina amerikietė Judith Wampler ir Didžiosios Britanijos įmonės „Gymbullz“ ir „Pumped Ox“.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Savanorių ir vaikų pramogos sporto aikštelėje

 

 

 

 

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė darbuotoja Daiva Beikuvienė, koordinuojanti vasaros stovyklos veiklą ir  VšĮ „Gyvenam“ vadovė Audra Bareikienė savanorystę laiko pilietinės brandos ir garbės reikalu

 

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

 Savanorį Benjaminą Venslovą džiugina šypsenos vaikų veiduose

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

 Kreta Bareikaitė savanoriauja nuo mažų dienų, o į Uteną atvyko jau trečią kartą

1088 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.