Home » Spindulys » Apie skulptūrą, keramiką ir ne tik

Apie skulptūrą, keramiką ir ne tik

Apie skulptūrą, keramiką ir ne tik

.

Edita RAMELIENĖ

Uteniškis keramikas, skulptorius Giedrius Mazūras nuolat užsiima kūrybine veikla, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Ne tik pats kuria, bet ir moko kitus. Keramikos dirbtuvėse Antalgės kaime veda keramikos užsiėmimus. Ten norintys išmokti lipdyti, maži ir dideli, draugauja su moliu.

Papasakokite apie Jūsų kieme atsiradusį skulptūrų parką.

Gyvenu prosenelių namuose. Pirmoji skulptūra, kurią čia pastatėme – paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Idėja yra tokia: iš vandens išaugę 2 augalai. Vanduo todėl, kad upė Dauguva skyrė etnines lietuvių ir latvių žemes. Mindaugas lietuvis, Morta – latvė. Laivelis simbolizuoja karaliaus persikėlimą pas būsimą karalienę. Be to, laivelis turi didelių sąsajų su katalikų tikėjimu. Juk krikščionybę į Lietuvą atnešė karalius Mindaugas. Lankytojas, atsistojęs ir iškėlęs rankas į viršų, tarsi padaro M raidės siluetą t. y. Mindaugas, Morta, Marija. Latvijoje su tuo darbu laimėjau antrą vietą. Tada pagalvojau, kad būtų smagu tokį darbą turėti sodyboje. Kai aš ją pasistačiau, iš karto buvo aišku, kad čia bus ir daugiau skulptūrų ir kad metams bėgant čia atsiras skulptūrų parkas. Kaip ir minėjau, pirmiausia gimsta skulptūros idėja, kažką papildai, po to visa tai perkeli į brėžinį, o tas brėžinys daug ką keičia. Esu suplanavęs, kad per metus pastatysime 2 skulptūras. Tad po 5 metų parkas bus pilnas. Naujausia skulptūra – „Pegasas“. Jos idėja gimė prieš pusmetį, o pastatėme prieš mėnesį. Ant jos galima užlipti. Ji tam ir skirta, kad vaikai galėtų karstytis. Skulptūra „Vandenis“. Kažkada Zarasuose buvo labai didelė šventė ir menininkai buvo pakviesti kurti instaliacijas vandenyje, taip gimė vandenio ženklas „W“, kuris dabar apsistojo mano sodybos tvenkinyje. Vietos parinkimas skulptūrai yra be galo svarbu. Ji turi būti gerai matoma, įsikomponuoti į bendrą aplinką. Tų skulptūrų orientacija nėra, kad būtinai į kelią, tiesiog sodybos teritorijoje. Jeigu nori apžiūrėti skulptūras, tu turi ateiti čia. Ir tai vyksta kartu su edukacija. Kita skulptūra yra mano diplominis darbas. Tiksliau, jis jau yra perdarytas. Kai aš buvau ketvirtakursis, mano diplominio darbo tema buvo „Laikas“ . Iš pradžių galvojau, kad darysiu saulės laikrodį, bet tą temą kažkas buvo nugvelbęs. Reikėjo užsikabinti už kažko, tad rinkau informaciją, medžiagą, ciklai, ratai, kažkas eina, sukasi, keičiasi. Ši skulptūra yra judanti, paėmus už rankenos galima stumti ir ji važiuoja. Ratai sukasi, o peilis pjauna erdvę, atskiria vieną akimirką nuo kitos, tarsi laikrodis tik tik tik ir taip eina laikas. Su ja yra daryti performansai Panevėžyje. Telšiuose filmuota filmuose. Ir dabar galų gale ji stovi čia. Aš dabar labai daug galvoju apie tas skulptūras. Man kartais įdomi ne tiek ta skulptūra kaip daiktas, bet jos istorija ir atsiradimas. Kaip ją autorius sugalvojo, kaip ją darė.

Kada Jus patraukė keramika?

Augau Panevėžyje, nuo vaikystės atsimenu keramikų simpoziumus. Suvažiuodavo menininkai iš viso pasaulio. Tėvas mane nusivesdavo ir aš iš arti mačiau visą „virtuvę“. Kaip menininkai kūrė, darė pristatymus. Tai buvo be galo didelis, įdomus įvykis, spaudoje apie kiekvieną menininką būdavo po pora puslapių išsamios informacijos. Dalyvaudavo japonai, amerikiečiai, anglai, menininkai iš Skandinavijos kraštų. Pamačiau, kaip gimsta aukščiausio meninio lygio darbai. Kai paaugau, tai jau nueidavau pats ir, dideliam mano džiaugsmui, gaudavau panešioti molį… Aš ten būdavau, matydavau… Ir tai buvo fantastika. Kai dabar sugrįžtu į Panevėžį, einu pro skulptūras, tai akyse atgimsta jų sukūrimo istorijos. Man pasisekė, kad vėliau teko dalyvauti tokiame renginyje jau kaip renginio dalyviui. Renginys ypatingas tuo, kad tuo laiku Panevėžyje buvo stiklo fabrikas, o degimo krosnis buvo tokio dydžio, kad darbus į krosnį buvo galima įvežti su keltuku. Taigi, būtent dėl galimybės kurti didelio formato ir apimties darbus suvažiuodavo žmonės iš visų kraštų. Tose krosnyse darbai degdavo 1470 laipsnių temperatūroje. Išdegti įgaudavo akmens savybes. Jie nebijodavo jokių atmosferos poveikių. Yra keramikai, kurie dirba tik su vienos rūšies moliu, o aš dirbu su įvairiais. Būna, kad paskambinu kokiam keramikui ir paklausiu patarimo, o jie negali man nieko patarti. Jie pasirinkę vieną kryptį ir dirba. Keramika yra labai platus ir įdomus dalykas. Gali būti skulptūra, kuri stovi mieste, o lygiai taip pat gali būti segė ar saga, auskaras ir tai irgi bus keramika. Taigi – labai plati skalė.

O pats kur esatetoje skalėje?

Aš savo veiklą vadinčiau edukacija. Parodose dalyvauju mažiau, nes tai, ką darau su skulptūromis, atima daug laiko ir man to pakanka. Be to, norint dalyvauti, reikia mokėti dalyvio mokestį. Juk aš už tą sumą galiu nusipirkti molio, galiu nulipdyti kokį Benediktą Vanagą, jį išdegti, parodyti visa tai spaudai ir tą darbą pamatys keliasdešimt tūkstančių ar net daugiau žmonių. O jeigu aš nunešiu darbą į bienalę, tai pamatys keli šimtai žmonių ir tai dažniausiai bus keramikų bendruomenė. Keramikų bendruomenė vieni iš kitų darbų neperka ir kliento taip nesusirasi, o darbų katalogai būna labai mažo tiražo ir juos gauna tik parodų dalyviai. Noriu čia pritraukti kuo daugiau žmonių, tai man atrodo žymiai svarbiau. Džiaugiuosi, kad šiemet į keramikos užsiėmimus bei parodų pristatymus pavyko pritraukti beveik visų Utenos rajono seniūnijų kūrybiškus žmones.

img_20170621_193754

Giedrius Mazūras 

Prisiminkite studijų laikus.

Kai mokiausi keramikos Kaune, didžiausiam mano nusivylimui, davė piešti lėkštutes, puodukus, daryti brėžinukus. Galutinai viskas apsivertė aukštyn kojom, kai dėstytojas nusivežė mus į Kauno „Jiesios“ fabriką. Mums ten viskas kaip ir patiko, bet pabaigoje dėstytojas kalbėjo, kad jeigu labai stengsitės, gerai mokysitės, tai galėsite dirbti šiame fabrike. Tai buvo paskutinis taškas, padėjęs apsispręsti, kad aš tikrai noriu daugiau. Šita jo motyvacinė kalba buvo pats geriausias atgrasymas kuo greičiau dingti iš tos kolegijos. Tuomet aš perstojau į skulptūrą Telšiuose. Pabaigęs išvažiavau į Daniją, į Bornholmo salą mokytis keramikos. Labai geri dėstytojai, kūriau, kas man patinka. Nuo pat pradžių pasakiau, kad nemėgstu žiedimo ir norėčiau lipdyti skulptūras, sako – gerai, lipdyk. Mokytojas parodė, kaip veikia krosnis, ir aš pradėjau degti darbus. Ne tik savo, bet visos grupės. Lauke stovėjo malkomis kūrenama krosnis, išmokė mane su ja dirbti. Aš sudarydavau grafikus, kada reikia kelti temperatūrą, kas budi prie jos, kas kaiščius atitraukia, reguliuoja. Man tai labai patiko. Savarankiškumas ir pasitikėjimas kūrybai labai svarbūs dalykai. Ten sukūriau labai gerus darbus. Dalį darbų palikau ten, o kitus atsigabenau į Lietuvą. Tie darbai parodose Lietuvoje turėjo didžiulį pasisekimą. Molis mums būdavo normuojamas, jeigu nori daugiau – nusiperki. Kartą išėjau žiemą pasivaikščioti, staiga pamačiau milžiniškas uolas, o nuo jų tekantis užšalęs vanduo priminė koralų formas. Aš pagalvojau, kad man to ir reikia. Galiu sunaudodamas nedaug molio lipdyti į aukštį, pasiekti tą įspūdį ir tai yra originalu. Būtent Bornholme užgimė darbų stilius su tinklais.

Papasakokite apie keramikos būdą „Raku“.

Keramikos degimo būdas „Raku“ (jap. gėrėtis, jausti malonumą) išrastas prieš 4 tūkstančius metų Kinijoje. Vėliau tą būdą perėmė Japonai, jį ištobulino ir degdavo indus, kurie buvo skirti arbatos gėrimo ceremonijai. Šis degimo procesas įdomus tuo, kad specialioje krosnyje darbai yra įkaitinami ir pasiekus 1000 laipsnių karštį iš karto ištraukiami iš jos. Iš karščio raudoni darbai dedami į pjuvenas. Kas įdomu – „Raku“ keramikos darbų nerasite vienodų ir sustatytų į vieną servizą. Kiekvienas darbelis yra originalus ir tai yra kiekvieno autoriaus individualus darbas. Dirbiniai tarpusavyje nėra lyginami ir dėl labai paprastos priežasties, kadangi indas patenka į dūmus, ten susidaro tokia aplinka, kad dviejų darbelių padaryti vienodų praktiškai neįmanoma.

Ar randate bendraminčių?

Nesenai vyko mano mokytojo keramiko Ramūno Grikevičiaus paroda, jos pavadinimas „Indėnų žemė“. Jis paaiškino, kad ta indėnų žemė yra jo galvoje, jo vaizduotėje. Ten, kur žmonės nėra teisiami, kur nėra melo, kur jam tiesiog gera būti, bet į tą žemę jis gali nukeliauti tik tada, kai kuria. Aš klausau ir negaliu patikėti, juk aš tą dalyką vadinu sala. Kai mane pagauna darbinis įkarštis, dirbu kelias valandas, keliauju po prisiminimus, gimsta emocijos. Taigi man čia labai įdomus sutapimas.

img_20170621_195925 img_20170621_193029 img_20170621_184840 img_20170621_184322 img_20170621_194704

1008 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.