Home » Protakos » Bobutės ir Dieduko kalneliai – kas tai?

Bobutės ir Dieduko kalneliai – kas tai?

Bobutės ir Dieduko kalneliai – kas tai?

.

Antanas PIVORAS

Daugelį veidaknygės (feisbuko) vartotojų nustebino naujasodiškio, dabar gyvenančio Vilniuje ir tapusio žymiu fotografu ir visuomenės veikėju, Evaldo Lasio nuotrauka. Joje nuostabiai įdomiai atrodo kelio kalneliai. Susižavėję internautai klausia, kokioje šalyje galima išvysti tokį įdomų ir gražų kelią. Ir ne visi vietiniai žmonės yra įvertinę šių kalnelių grožį, kurį fotoaparatu sugebėjo atskleisti Evaldas. Tai kelias per Naujosios Karalinavos kaimą, penki kilometrai pakeliui iš Alantos į Molėtus. Visi važiuojantys šiuo keliu yra patyrę skrydžio mašina malonumą. „Aštriausias“ yra Bobutės kalniukas. Jo istorija ne visiems žinoma.

Prie šio kalniuko Nepriklausomybės ir karo metais gyveno Bronius Saugūnas, turėjęs daugiau kaip valaką žemės, kuri buvo smėlinga ir žvyringa, todėl tik prakaitą siurbė. Po karo sovietinė valdžia jį pavadino buože ir ištrėmė su šeima į Sibirą. Liko vieniša motina Marcijona. Ji vaikščiojo pas kaimynus, rinko maistą ir siuntė siuntinėlius Sibire badaujantiems artimiesiems. Kaimo vaikus ji linksmindavo dainuodama: „Turėjo bobutė žilą oželį, ei džium džium žilą oželį. Įšoko oželis į rūtų darželį, ei džium džium į rūtų darželį“. Linksmosios moterėlės atminimui kalnelį prie jos namų žmonės ėmė vadinti Bobutės kalniuku.

Išdykėliams šis kalniukas yra ne tik malonus, bet ir pavojingas – ne vienas yra aplamdęs mašiną. Man pačiam gal prieš dešimtį metų teko matyti, kaip „audinė“ aplenkusi mane rėžėsi į medžius, nukirto beržą. Iš mašinos iššoko keturi jaunuoliai, stiklų apibrozdinti. Mašina sudaužyta nepataisomai, o keleiviai nedaug nukentėjo. Matyt, smūgis buvo toks stiprus, kad medį nukirto lyg degtuką ir užvertė ant kelio. Namo šeimininkei Janinai Navikienei, gyvenančiai dalyje buvusio Saugūno namo, teko skolinti pjūklą, prausti kruvinus veidus. Įdomiausia, kad pribėgę prie mano mašinos, įsistebeilijo į mano keleivę, kurią paėmiau Molėtuose. Juk tai buvo mergina, pas kurią jie skubėjo į svečius… Vienas toks smarkuolis neprašytas į svečius pas Janiną Navikienę per sieną įlėkė. Prie kalniuko buvo ir labai nelaimingų atsitikimų: žuvo kaimynas Juozas, kitoje kelio pusėje gyvenančių kaimynų berniukas… Todėl nuspręsta sulyginti kalniuką. Bet kur tokią gamtos įžymybę kitur atrasi? O nuo nelaimių visų neapsaugosi… Tik ralio varžybos čia nebevyksta ir greičio ruožai nerengiami. Išlieka tvirtesnis asfaltas. Man šis kraštas ypač brangus, nes tai mano gimtinė. Jau aštuoniasdešimt metelių kvėpuoju gimtinės oru, žaviuosi nuostabia jos gamta. Ačiū Evaldui, kad puikia savo nuotrauka sužadino daugelio žmonių susidomėjimą.

amerikietiski-kalneliai-moletu-r

Dieduko kalnelis yra pravažiavus Baliuko palivarką. Taip vaikai pavadino, nes kuomet važiuodamas užšoku ant statoko kalnelio, sakau: „Tai mūsų kalnelis.“ Už jo būdavo lygumėlė. Ji visada duobėta, lietaus mirkoma. Aš ir vėl sakau: „Tai mūsų lygumėlė, tai tėčio ir mano turtas.“ Iš tikro šį vieškelėlį jau Smetonos laikais dalino visoms prie jo gyvenusių valstiečių šeimoms. Mano tėčiui teko šis kalnelis ir lygumėlė. Kelią privalėjom prižiūrėti: išlyginti duobes, privežti žvyro, išvalyti griovius. „Nu, Untaniuk, – sako tėtis, – važiuojam, sutvarkysim kelią. Kitaip – valdžia nubaus. Paimk kastuvus. – Tėtis įkinkė kumelę į vežėčias, kuriomis veža mėšlą, skersai permetė lentą. – Sėskis. Važiuojam.“

Nuo namų per miškelį šaknimis išraitytu keliuku krypavom į vieškelį. Kaip tik čia prasidėdavo mūsų kelio ruožas. Net ir aš tuomet pagalvojau, kad darbo čia bus į valias: retkarčiais pravažiuojančių mašinų išmaltos duobelės pavasario klampynėje, o rėžius apie jas ištaškė vežimų ratai… Žmonėms vis reikia važiuoti tai į turgų, tai mėšlą į lauką vežti, tai į mišką malkų. Grioviai irgi skurdžiai atrodo: nubyrėjusios žemės, išsikerojusios pienės ir močialapiai (šalpusniai). Laimė, kad žvyrduobė buvo čia pat – Girdvilio žemėje. Jis leido pasikrauti žvyro. Dirbam sušilę. Tik kumeliukas linksmas šokinėjo apie mus ir kumelę. Lengviau galėjom atsikvėpti pasiekę kalnelį: duobių jame nėra, žvyrą galima barstyti ploniau. Pažvelgę Pakryžės pusėn, pamatėm atbarškančią rusų kareivių palutarką. Tėtis čiupo kumelę už apynasrio. „Kumeliuką varyk! Varyk už griovio! Dar suvažinės.“

Bet kur tu sugaudysi kumeliuką, kuris dar kaip tyčia ant kelio užšoko prieš pat mašiną. Kabinoje sėdėjo du kareivėliai. Šoferis nuspaudė signalą ir gazą, o antras šypsojosi ir, rodos, mums pamojavo ranka. Kumeliukas šoko bėgti tolyn nuo mašinos. Palutarka dar greičiau sužlegėjo. „Užmuš gyvulėlį… Toks gražus ir linksmas buvo. Sakėm, išauginsim gerą arklį…“ – nusiminė tėtis. Palutarka stengėsi, kumeliukas dar labiau. Jau ir Saugūno namus pasiekė. Bet prieš statųjį kalniuką palutarka ėmė dusti, lėtai užkopė ant jo. Kumeliukas puolė į šoną, persivertė kūliais per griovį. Mes nubėgome žiūrėti, kas atsitiko. Kareivėliai nuvažiavo, matyt, besijuokdami, o mūsų gyvūnėlis gulėjo drebėdamas, sunkiai betraukdamas orą. Mes jį glostėme, net orą pūtėme. Vargšelis atsigavo, ištiesė pirmutines kojeles ir atsistojo. Tėvas liepė atvaryti kumelę: tegu pamato motiną ir aprimsta. Kitaip dar kur nors į krūmus nubėgs… Skaudu prisiminti šį įvykį. Tik žinau, kad tėvai išsiugdė gražų arklį, o prisiminimai kalnelį ir lygumėlę daro sava…

e-lasio-nuotr-alantos-kalneliai

E. Lasio nuotrauka

1509 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.