Home » Protakos » Lietuvių kalbos metams: teip šneka aluntiškiai

Lietuvių kalbos metams: teip šneka aluntiškiai

Lietuvių kalbos metams: teip šneka aluntiškiai

.

Danieliaus Drazdausko vaizdelio „Mana upela“ kalbinė analizė

Onutė PIVORIENĖ, Antanas PIVORAS

Tai mūsų tėvų ir protėvių kalba. Dėl vietovardžio Alanta kilmės ir reikšmės yra daug neaiškumų ir nesutarimų. Visuose seniausiuose šaltiniuose yra vartojamas Aluntos arba Ovantos vardas. Tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo įteisintas Alantos pavadinimas. Daugelis senesnės kartos žmonių nenorėjo pripažinti šio pakeitimo, todėl reikalavo grąžinti senąjį vietovardžio pavadinimą. Pasipiktinęs kunigas Kazimieras Girnius knygelėje „Mano miela Aluntos parapija“ rašė, kad „… kalbininkai, gal net Aluntos nematę, savo kabinetuose susėdę, nustatė, kad turi vadintis Alanta… Tarmės ir taip savaime nyksta. Būtų labai gerai, kad jų paminklai išliktų vietovardžiuose.“

Lietuva, kaip retai kuri šalis, yra labai įvairi ir turtinga savitų kalbinių ypatybių. Juk aukštaitis ir žemaitis, kalbėdami savąja tarme, vargiai gali suprasti vienas kitą. Mūsų krašto vietovardis Alunta rodo alantiškių (tarmiškai – aluntiškių) priklausomybę rytų aukštaičių tarmės vadinamųjų puntininkų patarmei. Terminas „puntininkai“ buvo sukurtas iš žodžio „puntis“ (pantis). (Ir toliau bendrinės lietuvių kalbos aiškinamąjį žodį rašysime skliaustuose). Rytų aukštaičiai pagal dvigarsio an tarimą skirstomi į puntininkus, pantininkus ir pontininkus. Puntininkai užima didelę Rytų Lietuvos dalį ir dar skirstomi į vakarinius, vidurinius (rotininkus) ir rytinius. Alantiškiai priklauso rytiniams puntininkams. Iš artimųjų kaimynų yra Leliūnų, Suginčių, Kuktiškių, Videniškio, Molėtų vietovių žmonės, o jau Skiemonys, Kurkliai, Balninkai priskiriami rotininkams, nes jie vietoje kirčiuoto a taria garsą, panašų į o: rotas (ratas). Iš tiesų, buvo teisūs kraštiečiai, siekę kaip tarmės paminklą palikti Aluntos vardą, nes dabartiniu metu tarmišką šneką mažai kas bemoka.

Skaudu pripažinti tarmių nykimą, bet dar skaudžiau matyti, kaip ir pati lietuvių kalba vis labiau stumiama į pašalį. Mokslininkai, užrašydami tarmės pavyzdžius, daugiausia juos ima iš gyvosios kalbos, tautosakos rinkinių, senųjų vietovardžių, asmenvardžių, laukų, vandens telkinių pavadinimų. Daug alantiškių kalbos lobių sugulė į leidinius ir archyvus. Vertingos medžiagos surinko ir užrašė Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Zita Šimėnaitė. Tarmės pavyzdžių yra užrašiusi etnografė Nijolė Aleinikovienė, liaudies dainas rinkęs Bernardas Šaknys. Šnekamosios kalbos pavyzdžius rinko ir savo rašiniuose respublikiniams lituanistiniams konkursams naudojo buvusi Alantos vidurinės mokyklos moksleivė Rasa Jakučionytė. Jai talkino ir konsultavo jos motina, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genė Jakučionienė. Šis tautos turtas dar ne visai mirė ir yra gyvas žmonių atmintyje. Tenka žavėtis alantiškio Danieliaus Drazdausko sumanymu kurti vaizdelius, daineles tarmės kalba. Danielius yra gimęs Alantoje 1950 m., čia augęs ir praleidęs didžiąją gyvenimo dalį, aktyviai besireiškiantis visuomeniniame darbe, vaizdžiais ir „senobiškais“ žodžiais pasakoja apie savąją gimtinę. Pasinaudodami autentiška tarmine kalba parašytu jo vaizdeliu „Mana upela“, norime parodyti svarbiausius alantiškių šnektos bruožus. Pirmiausia pateikiame jo vaizdelį, užrašytą įprastais spaudos rašmenimis.

danielius-drazdauskas

Danielius Drazdauskas

Danielius Drazdauskas – „Mana upela“

Baigias mana upela. Dumbliais ažiaja, žalėm ažužėla, medžiais ažvirta, vandenym nuslūga. Kur būdava vandeny virš galvas runkas iškėlys da paploji, dabar barzdas nebesiekia. Kur buva virš kelių – pevela, seniai baraniokai ganas… Zostautų in ežera, elektriniu – špygeliu in upelas pristate. Iš bezdala virvy veja. Kiek ti tas aliektras iš, kaip anys saka, atsnaujinunčių? Šnypštas iš kirvelia. Ažprūdyta upela ar kadu atsnaujins? Upela taip ir numirs gardais centam gaudyti aštvarstyta, smėliais ašnešta, nematytam žalėm ažlaista. Pria ruskia numeliarava. Kur nelabai raikia, kur tik sadybam išgriaut. Žmonis iš namų, gyvūnėlius iš raistų, iš upelioka vandenį, ja gyvasti, išvija. Nak būdava palaidinys ataina, atlyja, ažušyla, a macnas tu pone! Ne upela. Marias. Vandenia paukščių priskirdava. Baltais plemeliais vandeny plūduraja, paskėli prieš vėjų kraipas. Vėl krenta vandenin, prausias, džiaugias atajusiu šilimu paukščiokai. Ir žmones rozu. Vaikai, pusberniai, dedai panoky, paupėn sulakia, dyvijas vandeniu ažpiltų pievų platybėm, gražybėm. Maistraviasni, apsidairi, ar kaks cekavas nemata, sierkiniais pleškina. Ginčija vienas kitų katrais metais vanduo aukštiasnis buva. Spėdava, krūvon sustojy, da kelsis ar smuks vanduo, lis ar pagada ataina. Kožnas až dvi Galvonaičias razumnesnis. Upelas vagu, a ir da platyn garsiai pašniokšdamas vanduo vyniojas, krygas aina, kliūva, sprundojas. Durniasni ar drusiasni vaikigaliai alksniokais krygas stumda, ažušoky plaukia, kol toj parpus ar in kelias… Tadu laksta in krygas na gala galan, runkam plavesuodami, kol lik kelių pasinėry šoka drumslan vandenin. Išlypy in krantą stavinikuoja, varvunčiais burnasėliais, stirena, šūla. Nama bija ait. Žina, kad ne tik karštas arbotas ale ir skūron gaus. Kelias nedėlias apsimtas pievas laikydavas. Stojus pagadai vanduo inšyla, apsipakajina. Ščiupokai net nugaras iškišy meiliai žvynais trynas, ikras pria žalas limpa. Šaltas varlas, visas net išprakaitavy, kurkdamas, kurkulus laidžia. Paskum didelas akis išvandenia iškyši laukia, kol nuslūgs vandeniu kūjagalviai, kur gilesnėj dabelaj, pastavinikuodami, vadegėlam vyksėt paslaidžia… Varlas – durnes papevėm repliot, kol starkus neapžegnoja, paslaidžia… Didelis mažu. Kaip žmones… Dabar ir vandenia pavasarinia tiek nebebūva, ir tas pats slūgsta valundam. Nei vandenia, nei ščiupokų nugarų, nei prisimtais aulais bezdielninkų su žeberkliokais in kraivas lazdas. Sausu vasaru sliekas vietam perbristu… Pa sekmynių, būdava, vaikų paupėn daugiau negu velnia arklių ajeruos sulėkdava. Su vaikais ir bobas rūbus kultuvem duoda, mazgoja, pletkavoja. Katras meškerioja, kabliukų iš cvieka in ašuta ažrišis, tam vis kultuvi roda, kakias didelas, ut, ut, kur matas. Maudas, visokia auguma… graužavirbas runkam gauda, in meldų kulių priplauky vandenia lelijas skyna – mergiotem pratinas davanot. Braidantiem kilbukai su karčiūškam kaip šuniokai aplink kojas laksta. Augesni nosį ažuspaudy pa vandeniu… Gyrias išnyry, kas kad puspakaušia mates, kiek sprindžių prieš srovy nunėria, kiek pa vandeniu išbuva. Nama nenuvarysi. Baltu ajera ar melda pašaknį išlupi pakrumta ir vėl bizdelioja, žalėj suspunčiadami, pilvais vandenin pukši. Ir suaugi inlysdava, bobas lik kelių, dedai lik kriautinei, atsgaut, nusmazgot. Tik spakainiau. Atavarai kakie buva. Tumsus vanduo skradžiai žemy rodas. Striokas prėjus jama. Ribakai dvejas vadelas suryšy dugna nepasiekdava. Žuvų… Dugni kuojas, jašeriai, ščiupokai medžiais. Paviršai šapalai, vienu akim kranta žalas žiurėdami, pliauskam gulinėja, snūduraja, kol smilgas prėjis pakriūtėlaj nesušežini. Minkoj sravelaj akleikas, kaip kūčiu silkes… Kiek viska upelaj gyva buva. Nebesmata ajerų, meldų, šapalų pliauskam atavaruos… karčiūškų, kur kojas kutindava. Baltų lelijų, katras mergiotem už nugaras laikydavam… Ir vaikai sekmynių nebesulaukiantys, pria besbaigiunčias upelas atlėky, rodas, nebe takie zgadni. Vis girdis motinas minint nelietuviškai…

Baigias mana upela patiem žmanėm ir čėsui padedant. Didela vigada pria gražias, bagatas visokiu gyvastim upelas gyvint. Kantanti visi aplink buva. Džiaugsma, atgaivas, ramybes, naudas žmanėm kiek. Ale baigias mūsų upela, baigias žmones pria jas. Panoky, paaugly ir visai da… Baigias Dieva davanoti džiaugsmai… kai nebelieka nei kuo, nei kam džiaugtis.

Panagrinėsime, kokias pagrindines alantiškių šnektos ypatybes atspindi šis vaizdelis. Norėdami tiksliau perteikti garsų tarimą, kalbininkai naudoja specialius ženklus – transkripciją. Mes rašinyje jos nenaudosime, nes dauguma alantiškių garsų atitinka bendrinę kalbą, o kai kuriuos skirtumus paaiškinsime.

1. Vietoje bendrinės kalbos am, an, em, en, alantiškiai turi um, un, im, in: runkas (rankas), atsnaujinunčiu (atsinaujinančių), varvunčiais (varvančiais), valundom (valandom), gyvint (gyventi), padedunt (padedant), apsimtas (apsemtas).

2. Vietoje ą, ę alantiškiai turi ū, y jei kirčiuoti ir i, u trumpus arba pusilgius, jei nekirčiuoti: drūsus (drąsus), drusiasni (drąsesni), paimk virvi (paimk virvę), išlypi (išlipę), užryšis (užrišęs), paskėli (pasikėlę), skradžiai žemi (skradžiai žemę), prieš vėju (prieš vėją).

3. Galūnėje vietoje o yra a: mana (mano), būdavo (būdavo), būva (buvo), saka (sako), marias (marios), iš kirvialia (iš kirvelio), pria rūskia (prie ruskio), laksta (laksto).

4. Galūnėje kirčiuotas o tariamas kaip ilgasis a: galvas (kilm. galvos), bazdas (kilm. barzdos), iš pa Utenas (iš po Utenos), nama (iš priev. namo).

5. Nekirčiuotas o tariamas kaip a: davanot (dovanoti).

6. Galūnėje po l, ė tariama kaip a: upela (upelė), varlas (dgs. varlės), pria žalas (prie žolės).

7. Vietoje nekirčiuoto ie yra e: pevela (pievelė), vietoje nekirčiuoto uo yra a: padelis (puodelis). 8. Po l, r arba žodžio pradžioje ei tariama kaip ai: kraivas (kreivas), raikia (reikia), ažlaista (užleista), ait (eit).

9. Žodžio pradžioje prieš e, i pridedama j: jama (ima), jažeras (ežeras), jašeriai (ešeriai).

10. Sangrąžos dalelė si tiek po priešdėlio, tiek galūnėje yra s: paskėli (pasikėlę), dyvijas (dyvijasi).

11. Bendraties galūnė ti sutrumpėja ir tariamas minkštas t.

12. Vietoje priešdėlių į, už vartojami in, až, ažu: inlyzdava (įlįsdavo), ažiaja (užėjo), ažvirta (užvirto), ažtvarstyta (užtvarstyta), ažnešta (užnešta), ažužėla (užžėlė), ažušyla (užšilo).

13. Vietoje prielinksnių prie, tarp, prieveiksmių ten, dar, jungtukų kada, tada sakoma pria, terp, ti, da, kadu, tadu.

14. Ypač populiarios yra priesagos okas, otė: baraniokai, paukščiokai, žeberkliokas, upeliotė. Mergaičių pavardės turi priesagas -aičia, -yčia, -ūčia: Galvonaičia, vyriškų pavardžių priesaga – auskas turi tvirtagalę priegaidę, t. y. pabrėžiamas balsis u: Drazdauskas, Kavaliauskas.

15. Bendra taisyklė: nekirčiuoti ilgieji balsiai y, į, ū, ų yra trumpinami ir tariami kaip trumpi arba pusilgiai, o kirčiuoti i, u yra ilginami ir tariami kaip ilgi arba pusilgiai.

Tokie yra pagrindiniai alantiškių šnektos ypatumai, kuriuos panaudojo Danielius Drazdauskas vaizdelyje „Mana upela“. Tarmių žinovai ir tyrinėtojai turbūt patikslintų ir atrastų daugiau subtilybių, ypač specialiais ženklais transkribuodami garsų tarimą, bet galima padėkoti D. Drazdauskui, kuris sugebėjo panaudoti kalbos turtus ir juos dovanoti skaitytojams. Turime pasakyti, kad vaizdelius tarmiškai jis kuria ne pagal užsakymą, net nežinodamas, kad jo pavyzdžiai bus panaudoti alantiškių šnektai aptarti. Tarminius tekstus kūrė ir Alantos technikumo ilgametis dėstytojas Juozas Kavaliauskas. Nors jis yra kilęs iš Rokiškio krašto, bet vartojo tą pačią puntininkų patarmę, ne kažin kuo besiskiriančią nuo alantiškių. Danielius Drazdauskas sėkmingai vartoja ir kaimo žmogaus kalbos stiliaus priemones, todėl jo kalba yra vaizdinga, emocionali, „papuošta“ svetimybėmis. Alantos kraštas tautiniu požiūriu yra beveik vienalytis, nes rusų apgyvendinti kaimeliai ir pasklidę pavieniai rusai, lenkai neturėjo didesnės įtakos kalbos grynumui. Tačiau alantiškių šnektoje vis dar išgirstame nemažai svetimybių, daugiausia atėjusių iš slavų kalbos. Jas iliustruoja ir D. Drazdauskas. Nedideliame jo vaizdelyje svetimybių yra apie pora dešimčių. Galima paminėti dažniau vartojamas mūsų šnektoje: baraniokai (iš sl.), ale (lenkų ale), burnasėli (lenkų burnas), pagada (rus. pagoda), macnas (lenkų mocny), dedai (brus. dzed), nedėlia (brus. niadzelia), plemeliais (brus. pliamo) ir kiti slaviškos kilmės žodžiai. Mūsų amžiuje brovėsi rusiški žodžiai, dažniausiai turėję vulgarią prasmę, o dabar jau reikia stabdyti angliškų terminų vartojimą buityje ir moksle…

946 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. pastaba sako:

    Vandenym, vandeny? Undenym,undeny.
    „…1. Vietoje bendrinės kalbos am, an, em, en, alantiškiai turi um, un, im, in: runkas (rankas), atsnaujinunčiu (atsinaujinančių), varvunčiais (varvančiais), valundom (valandom), gyvint (gyventi), padedunt (padedant), apsimtas (apsemtas)…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.