Home » Kultūra » Akvarelių lakštai, pasipuošę žolinių žiedais…

Akvarelių lakštai, pasipuošę žolinių žiedais…

Akvarelių lakštai, pasipuošę žolinių žiedais…

.

 

Klemensas KUPRIŪNAS

A. a. Petras Markevičius – išskirtinė meniška asmenybė Utenos krašto padangėje. Jo kūryba yra aktuali, retkarčiais publikuojama periodinėje spaudoje.

Gaila, kad niekam nerūpi ta senovinė dėžutė su apsakymais, pjesėmis, atsiminimais, akvarelėmis. Gamtai jautrus dailininkas tiksliai fiksavo Vyžuonų, Užpalių, Sudeikių, Biliakiemio gamtos vaizdus, architektūros paminklus. Jo akvarelės lengvai skaidrios, subtiliai sodrios. Itin jautriai apie jo kūrybą atsiliepia uteniškis dailininkas A. Šaltenis, pavadinęs kunigo paveikslus tikro gyvenimo paveikslais: „Petro Markevičiaus paveikslai kartais tokie begaliniai subtilūs, kad nesuvoki, iš kur ir kaip jie padaryti – iš didžiulio tikėjimo, meilės ar lietuviškojo panteizmo? Jų išgyvenimas tapatus tiems mūsų giliesiems jausmams ir būsenoms, kada lieki vienas su savimi – tyli šneka su šviesa, erdve, kalnelio linkiu… <…> O piešinys, spalva ir kompozicija – be galo paprasti, be jokių gudrybių – taip ir aliejiniuose, taip ir akvarelėse. Motyvo faktas ir tiesa virsta didelės meilės poezija – paveikslai ima švytėti.“ A. Šaltenis pabrėžia, kad visa tai sukurta naudojant kukliausias priemones.

Iš Kauno grįžęs Į Uteną visada aplankydavo savo dukterėčias, gyvenančias Molėtų gatvėje, drožėją, giminaitį Merkį. Todėl nesistebiu, kad praėjus 30 metų, kai menininko nebėra, jo kūrybą garsina įžvalgi jo dukterėčia Danguolė Jonaitienė, poetė Rūta Jonuškienė, tapytojas A. Šaltenis.

Utenos krašto perliukas, kilusi iš smetoninės Lietuvos Utenos inteligento Urbonavičiaus šeimos, nenuilstanti, gaivinanti mus savo prisiminimais ne tik apie savo dėdės meninį palikimą, bet ir Utenos krašto to laiko žmones. Primindama mums, kad reikia užmerkti akis pavydui, neapykantai, kad Utenos kraštas nenuobodus, turtingas talentais. Ji visada turi laiko mums, o juk a. a. menininko Petro Markevičiaus mintys paprastos. Tolerantiškai žvelgė į žmones, nereikalaudamas fanatiško tikėjimo, atsakydamas, kad mes visi reikšmingi, įdomūs, atsitikus nelaimei šaukiamės Dievo.

imgp0006 imgp0003 imgp0001

Kun. P. Markevičiaus akvarelės

 

Kunigas Petras buvo laimingas, gyvendamas Biliakiemyje, be galo mylėjo Uteną, Daržų gatvelę. Turėjo savo nuomonę apie poetus, dailininkus, atmintinai deklamuodavo savo kursiokų ar prieškario poetų eilėraščius. Buvo imlus gamtos tonų kaitai, pastebėdavo smulkiausius pasikeitimus. Būtų įdomu suorganizuoti tapybos–poezijos plenerą, skirtą kunigo, poeto, dailininko atminimui. Kunigas P. Markevičius buvo ne tik puikus dailininkas, jis mylėjo žmones, buvo tolerantiškas, sugebėjo kiekviename įžvelgti kažką įdomaus.

Džiugina buvusio Kraštotyros muziejaus direktoriaus Balio Juodzevičiaus, A. Gasperaičio, P. Streikaus drąsa. Utenos krašto tautodailės parodoje net tarybiniais metais jie nepabijojo eksponuoti kunigo darbų J. Markaus slapyvardžiu.

Šiandien tokių žmonių kaip kunigas P. Markevičius Utenoje labai trūksta. Nors turime apie 10 išsimokslinusių menotyrininkų, jų plunksnos miega. Parodų daug, recenzijos lėkštos arba jų visai nėra (išskyrus B. Nenėnienę), jau nekalbant apie bukletus, katalogus. Neturime išsamaus leidinio apie XX a. Utenos krašte gimusius dailininkus, fotografus. Užmirštos net tokios anapilin išėjusios asmenybės kaip tapytojas Jonas Kažukauskas, skulptorė Ona Šuminaitė–Jurkienė, drožėjas, poetas Vacys Merkys, grafikas Algis Malakauskas, fotografai J. Kalasauskas, L. Kazokas, dailininkas Andriolli…

Mes galime pasauliui girtis, kad XVII a. pradžioje nutapyti Užpalių seniūno Sapiegos portretai eksponuojami Luvro ir Vavelio rūmų salėse.

Gaila, kad kultūrinės lėšos skirstomos netolygiai – aplenkė dailę, bet remiama poezija. Man atrodo, kad tam per mažai dėmesio skiria Utenos seimelio deputatai, atsakingi už dailės raidą Utenoje.

Savitumu, išradingumu mus seniai aplenkė Dusetos, Anykščiai, Molėtai. Gal tik Kuktiškės kartais nustebina originaliais parodų atidarymais, plenerais, sėja poetinį grūdą su Kukučio cinkeliu… Jau nekalbant apie gerbiamų ponų Čiužų muziejų, kuris kaskart džiugina pagarbiu požiūriu apie savo garsųjį kraštietį, dievdirbį, primindami mums išraiškingąjį senosios Utenos bažnyčios Angelą. O reikia tiek nedaug…

119 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.