Home » Protakos » Kokybė pasiekiama tada, kai įspūdis yra didesnis negu lūkesčiai

Kokybė pasiekiama tada, kai įspūdis yra didesnis negu lūkesčiai

Kokybė pasiekiama tada, kai įspūdis yra didesnis negu lūkesčiai

.

Dalia Savickaitė

Kultūros paveldo dienos skatina pakalbėti apie muziejus (gr. museion – mūzų šventovė), nes jie tampa ne tik kultūros paveldo saugotojais, bet ir vykdo vis daugiau naujų funkcijų: edukacinę, užimtumo, informacijos teikimo, kultūrinę, sociokultūrinę ir kt. LR muziejų įstatymo bendrųjų nuostatų 1 straipsnyje muziejaus sąvoka traktuojama taip: muziejus – tai visuomenei tarnaujanti ir jos bei gamtos raidą atspindinti vieša, pastovi, šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kultūros įstaiga, kurios svarbiausia veikla yra kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus. Pastaruoju metu kaip iš gausybės rago pilasi nauji muziejų pavadinimai bendruomenėse. Nereikėtų painioti muziejinės ekspozicijos, parodų ar ekspozicijų salių ir muziejaus. Muziejams keliami visai kitokie veiklos, ekspozicijų ruošimo, estetiniai ir apsaugos uždaviniai, todėl daugelis pastaraisiais metais įsikūrusiųjų tikrai neapsidžiaugtų, jei tektų vykdyti mokslo tiriamuosius, aprašomuosius, analitinius ir pan. uždavinius. Net daugiau nei 30 metų veikiantis taip vadinamas Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikiuose pagal dokumentus yra tik ekspozicija, bet Ignalinos muziejus, kuriame apsilankę respublikos specialistai rado tik 200 tinkamų skaitmeninti eksponatų, sukauptų net per penkis veiklos metus, turi teisiškai reglamentuotą muziejaus statusą, o vykdo tik ekspozicijų salių funkcijas… Pagrindinis Lietuvos muziejų veiklą reglamentuojantis dokumentas yra 1995 m. birželio 8 d. priimtas Muziejų įstatymas, kuris apibūdina Lietuvos muziejų fondą, nustato Lietuvos muziejų sistemą, muziejų steigimo ir likvidavimo tvarką, muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą, finansavimą ir valdymą.

Muziejų mokslinė veikla gali turėti įvairias kryptis ir formas. Muziejinius mokslinius tyrimus sudaro analizė (objekto indentifikavimas) ir sintezė, o veikla turi šešias kryptis: muziejininkystė, rinkinių kaupimas, restauravimas, interpretacija, publikavimas ir edukacija. Muziejų bendruomenę sudaro lokalios teritorijos žmonės ir jų grupės. Jų ryšius su bendruomene atitinka priemonės, kurios apibūdina muziejaus veiklą ir kurių pagalba palaikomi kontaktai su išore (mokiniai, mokytojai, medikai, istorikai, pensininkai ir kt.) kuriant sociokultūrinę aplinką. Muziejų veiklos priemonės: tiesioginė ir netiesiognė reklama, viešumas, rinkodara ir paramos paieška.

Skubančiai visuomenei aktualu, kad vienoje vietoje kompaktiškai ir koncentruotai jiems yra suteikiama informacija dominančiu klausimu. Su tema jie gali susipažinti ne tik teoriniu lygmeniu, bet ir vizualiai, su specialistais aptarti tyrimus, kurie buvo vykdyti. Pasaulinė muziejų praktika jau praėjusio amžiaus viduryje pasuko keliu, vedančiu į suartėjimą su lankytoju ir prisitaikymą prie jo reikmių, kintančių vertybinių nuostatų bei informacijos pateikimo galimybių įvairovės. Dėl to, kad muziejai tampa ne tik kultūros ir mokslo tiriamąja įstaiga, bet ir pramogų bei laisvalaikio vieta, jie atsiduria paslaugų sferos rinkoje ir dėmesys lankytojui, viešumas tampa jo išlikimo sąlyga. Muziejaus sociokultūrinis statusas bendruomenėje įgauna vis didesnę svarbą, o ryšių su visuomene sėkmės formulė yra paprasta: kokybė pasiekiama tada, kai įspūdis yra didesnis nei lūkesčiai. Muziejaus sociokultūrinė kompetencija suvokiama kaip visuomenės kultūros (plačiąja prasme), bendrojo sociokultūrinio (visuomenės bendravimo normos, kalbos etiketas, kultūra, papročiai, tradicijos, svarbiausios visuomeninės vertybės, kasdienis gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai, gyvenimo būdas, neverbalinės raiškos savitumai ir pan.) konteksto pažinimas. Todėl nuolat ieškoma novatoriškesnių darbo būdų, kuriamas muziejaus įvaizdis, planuojama jo strategija, dirbama su rėmėjais ir fondais. Muziejų ir visuomenės tarpusavio sąveika yra viena svarbiausių muzeologijos problemų.

zita-mack

Z. Mackevičienės tyrimas

Utenos rajono savivaldybėje dirbanti, šalies kultūros specialistų vadovų pastebėta ir įvertinta Zita Mackevičienė prieš keletą metų atliko „Muziejaus statuso ir sociokultūrinės aplinkos tyrimą“. Jame apklausė 175 Utenos rajone gyvenančius respondentus (69,7 % moterų, 30,3 % vyrų; 48 % su viduriniu, 14,9 % su spec. viduriniu ir 24,4 % aukštuoju išsilavinimais). Tai solidi ir patikimą informaciją rajono lygmeniu teikianti respondentų grupė. Nors tyrimas parodė, kad muziejai yra lankomi nesistemingai, bet didžioji dauguma respondentų (89 %) pritaria muziejų reikalingumui. Tik 8 % neišreiškė nuomonės, o 2 % teigė jog muziejus jiems nereikalingas. Apibendrinant – Utenos kraštotyros muziejaus sociokultūrinis statusas bendruomenėje yra teigiamas. Respondentų nuomone, muziejus jiems reikalingas kaip kultūrinių poreikių tenkinimo priemonė – 53 %, savišvietos šaltinis – 21 %, švietėjiška veikla – 15 %, užsienio svečiams užimti – 11 %. Panaši nuomonė vyrauja ir apie muziejus, esančius seniūnijose. Beveik visose Utenos r. seniūnijose yra krašto ar etnografijos muziejai. Be Tauragnų krašto, Kaniūkų, puikaus ir labai turiningai dirbančio V. Valiušio keramikos muziejaus Leliūnuose, dar yra Užpalių „Dausuvos“ muziejus, turintis turtingą ekspoziciją, Kirdeikių, Sudeikių, Daugailių, Kuktiškių ir kt. Iš Utenos r. 9 kaimiškųjų seniūnijų, apklausus 3 seniūnijų, turinčių muziejus, gyventojus, galima teigti, kad vidutiniškai 83 % apklaustų kaimo bendruomenių atstovų manė, jog muziejus yra reikalingas seniūnijų gyvenime.

Tyrimo metu išsiaiškinta, kokių renginių respondentai pageidautų Utenos kraštotyros muziejuje: 35 % – daugiau susitikimų su parodų ir teminių kolekcijų autoriais; 30 % – mokomųjų programų; 18 % – videofilmų; 11 % – susitikimų su bendraminčiais, kolekcionieriais; 4 % – daugiau „tautinių renginių“, 2 % – neįvardijo. Iš tyrimo rezultatų taip pat paaiškėjo, jog apsilankymai Utenos kraštotyros muziejuje turi taikomąjį pobūdį: 84 % moksleivių, 72 % studentų, 60 % tarnautojų, 44 % Leliūnų, 40 % Tauragnų, 24 % Kaniūkų gyventojų, 12 % pensininkų teigė, kad lankymasis juose praplečia istorijos, etnografijos, kultūros žinias, kurios reikalingos mokymosi procese, plečiant akiratį ir kt. Respondentai aiškino, jog patirtį ir žinias, įgytas lankant muziejus, jie pritaiko moksle, tobulėjime, gyvenimiškoje patirtyje, rašant referatus, akiračio plėtimui, bendravimui ir kt. Kaip paaiškėjo, pensininkams ir kaimo gyventojams ši patirtis nėra taip reikšminga, svarbu – susitikti renginiuose su bendraamžiais.

Pasaulinė praktika teigia, kad muziejaus renginių lankymas yra ir prevencinė priemonė, stabdanti neigiamos socialinės patirties, priklausomybių ligų plitimą. Apibendrinant respondentų nuomonę apie muziejaus įtaką žalingų įpročių prevencijai, galima teigti, jog muziejaus veikla žalingų įpročių prevencijai Utenos r. moksleivių, pensininkų ir Kaniūkų kaimų gyventojams įtakos beveik neturi (5 %). Tačiau 10 % studentų, 14% tarnautojų mano, kad užimtumas, kuris vyksta muziejaus pagalba, duoda teigiamus rezultatus žalingų įpročių prevencijai.

2000–2002 m. laikotarpiu Utenos kraštotyros muziejus buvo išleidęs puikius leidinius, tačiau iš visų apklaustųjų tik 5,2 % žinojo, jog muziejus yra juos parengęs ir išleidęs. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei vienas respondentas neišvardino visų leidinių. Daugiausia buvo paminėta B. Juodzevičiaus leidinys „Utena ir apylinkės“, pora respondentų paminėjo E. Juodzevičienės ir R. Gudynienės „Verpstės“ ir tik vienoje anketoje buvo paminėtas atvirukų rinkinys „Utena anksčiau ir dabar“ bei E. Juodzevičienės, R. Gudynienės ir L. Surgailienės „Senoji liaudies skulptūra Utenos kraštotyros muziejuje“. Šie duomenys leidžia teigti, kad tuo laikotarpiu apie leidinius yra labai maža informacijos, leidiniai buvo menkai reklamuojami.

Į klausimą „Ar patenkina Utenos kraštotyros muziejus Jūsų lūkesčius?“ 86 % visų respondentų atsakė teigiamai. Muziejai, atliepdami bendruomenės lūkesčius, organizuoja susitikimus su autoriais, koncertus, tačiau, lankytojų nuomone, šios veiklos galėtų būti įvairesnės ir gausesnės. Utenos rajono muziejai užima pakankamai aukštą statusą bendruomenėje, nors sistemingai juose lankosi nedaug lankytojų. Tai bene džiugiausi ir labiausiai muziejininkus tobulėti skatinantys tyrimo faktai.

Tik 30 % savo laiko žiūrovas skiria objektams, t. y. ekspozicijoms apžiūrėti, likusius 70 procentų laiko lankytoją reikia užimti… Muziejų lankytojų užimtumas, t. y. dėmesys jiems, yra labai svarbus ir daro įtaką lankytojų nuomonės formavimui. Z.Mackevičienės klausiau, ar ne todėl ji tyrimui pasirinko tokią temą. Ji teigia, kad žmonės ateina į muziejų kaip ir į bet kurią kitą instituciją, atsinešdami savo sukurtą įvaizdį ir turėdami kažkokius lūkesčius. Tai, dažniausiai, labai konkrečiai suinteresuota žmonių grupė, kuri ateina pasiryžusi išleisti tam tikrą pinigų sumą ir tam skiria savo laiką. Jeigu lankytojas nusivilia – tai jau didelė problema, nes grąžinti jo pasitikėjimą ir sulaukti sugrįžtant dar kartą yra labai sunku. Kad išvengtume nesusipratimų, reikia iš anksto išsiaiškinti: Kas yra į muziejų ateinantys žmonės? Iš kokios aplinkos? Ko jie tikisi? Kokie jų įspūdžiai (kad ir kaip kartais nesinorėtų to girdėti)? ir t. t. Zita mano, kad tokie tyrimai turėtų tapti tęstiniai, o gauti šiuos duomenis padeda nuolatinės lankytojų apklausos ar kitokiais metodais atliekami tyrimai: atsiliepimų knygos, nugirstų replikų fiksavimas, lankytojų elgesio stebėjimas ir t. t., todėl, norint patenkinti lankytojų lūkesčius, svarbu viskas, pradedant aplinka, pačiu pastatu, interjeru.

Domėjausi, ką valstybės tarnyboje dirbanti tyrėja mano apie ryšių su bendruomene svarbą. Z. Mackevičienė sako, kad tai visos priemonės, kuriomis yra apibūdinama įstaiga ir kurių pagalba siekiama kontaktų ne vien su lankytoju, bet ir rėmėju, partneriu. Tai veiklos sritis, kurianti sociokultūrinę aplinką, kuri yra artima šalies gyventojams, efektyvi, paveiki, įperkama, lanksti ir įtraukianti. Viešųjų ryšių sistemą galima apibūdinti kaip judėjimą ratu, pradedant tyrimais, analize, pereinant į konkrečias programas, vertinimą ir vėl grįžtant prie tyrimų, kurie turi padėti išsiaiškinti, kas yra muziejaus lankytojas, iš kokių šaltinių gavo informaciją.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kodėl muziejams taip aktualus viešumas? Z. Mackevičienė teigia, kad viešumas – tai įvairiausiomis priemonėmis pristatoma muziejaus matoma ir nematoma veikla. Jis būtinas, kadangi muziejai vis dar neatsikrato įvaizdžio kaip uždaros, gąsdinančios lobių saugyklos, kurių mistiniai darbuotojai slepiasi savo darbo kabinetuose, o tie, kuriuos sutinka ekspozicijose, yra griežti ramybės sergėtojai. Interneto duomenų bazės, kokybiška informacija, aptarnaujančio personalo išvaizda ir elgesys, demokratiška atmosfera – viešumo garantas. Bendrauti su potencialiu lankytoju dabar yra daug galimybių: internetinės svetainės, elektroninis paštas, elektroninė leidyba. Ryšiai su visuomene turi atsispindėti išorės reklamoje, muziejaus vizualiniame apipavidalinime. Tai rodyklės, logotipai, vė1iavos, tentai, afišos ir stendai, iškabos. Plati ryšių su visuomene veiklos sritis apima ne tik išorės, bet ir vidaus ryšius, taip pat ryšius su darbuotojais įstaigos viduje. Tai svarbus veiksnys. Tik darnus, vieningai dirbantis, puikiai žinantis įstaigos misiją kolektyvas yra pajėgus patenkinti lankytojų lūkesčius. Todėl itin svarbu, kad kiekviena darbuotojų grandis, tiek tų, kurie tiesiogiai susiduria su lankytoju, tiek tų, kurie rengia projektus muziejaus viduje, būtu gerai informuoti apie tai, kas vyksta muziejuje. Čia geras pagalbininkas galėtų būti gebėjimas kompleksiškai pažvelgti į problemas: vadyba, sociologija, psichologija, edukologija, socialinė antropologija, teisė. Tai muziejaus bendruomenei padėtų veikti drauge ir efektyviai.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kaip įsivaizduojate praktinį, mažai sąnaudų reikalaujantį veiklos viešinimą? Z. Mackevičienė sako, kad svarbus kiekvienas komponentas, kiekvienas informacijos šaltinis, o tyrimai padeda planuoti investicijas ir apsispręsti, ar geriau skirti dėmesį ir lėšas televizijos reklamai, ar rengti leidinį, ar spausdinti plakatą. Kai yra surinkti ir išanalizuoti duomenys, pradedamos kurti konkrečios programos. Nereiktų pamiršti, kad būtina turėti duomenų bazę, kuri turi būti nuolatos atnaujinama ir tikslinama: pavardės, pareigos, adresai, telefonai. Duomenų bazėje turi išsiskirti vidinės ir išorinės grupės, žiniasklaidos atstovai, rėmėjai t. t. Žiniasklaidos skiltyje būtina išskirti programas, sistemingai informuojančias apie kultūros renginius, ir specifines laidas, taip pat vietinius ir respublikinius dienraščius, savaitraščius, ilgesnės trukmės leidinius. Visa tai padės laiku parengti informaciją ir numatyti, kada ją pateikti. Jeigu dienraščiui nusiųsta informacija prieš mėnesį ar prieš dvi savaites, ji paprasčiausiai užsimiršta, tačiau jei respublikos televizijos ar vietos radijo darbuotojams pranešta apie renginį tik išvakarėse, jie neatvyks, nes išvykos planuojamos iš anksto, aparatūra užsakoma taip pat anksčiau ir t. t. Tad savo duomenų bazėje privaloma turėti informaciją, kam ir kada patogiausiai pateikti žinias. Jeigu jau apsispręsta dėl programos ir pasirinktos potencialiai suinteresuotos tikslines grupės, galima rengti informaciją spaudai. Iš kiekvieno įvykio, ar tai būtų paroda, ar nauja vaikų programa, ar atnaujinta ekspozicija, ar nuolaidų sistema, reikia parengti intriguojančią pozityvią istoriją. Kiekviena informacija spaudai turi remtis vadinamąją AIDA (iš anglų klb.: A (Attention – dėmesys), I (interest – susidomėjimas), D (desire – troškimas), A (action – veiksmas). Dėmesį galima patraukti geru pavadinimu, išradinga antrašte, kuri gali skirtis nuo renginio pavadinimo. Sudominti reikia raiškiai, bet glaustai papasakota istorija, kurioje skaitytojas gautų atsakymus į klausimus: kas? kaip? kada? kur? Idealu, jei paaiškinama ir kodėl. Norą ateiti į muziejaus siūlomą renginį ar parodą gali sužadinti, kai yra siūloma kas nors labai neįprasto, specialaus. Veiksmą skatina pasiūla, kuri sudomina materialiai: nuolaida, loterija, dovanojami plakatai, 10 pirmųjų gauna katalogą ar parodos suvenyrus ir t. t.

Zita Mackevičienė teigia, kad ryšių su bendruomene planas sudaromas prieš pradedant dirbti su nauju muziejumi ar nauju projektu. Pirmiausia turi būti iškeltas tikslas: ko muziejus nori pasiekti? Ar pritraukti daugiau lankytojų, sudominti naujas žiūrovų grupes, pakeisti muziejaus įvaizdį. Domėjausi ar ji nemano, kad Europos kultūros paveldo dienų renginių anonsai šiemet vėluoja. Zita sakė, kad šiemet kolegos labai užsiėmę Utenos miesto šventės renginių ir programų ruošimu, kad paveldo akcentai įsilies į bendrą šventės šurmulį, o kodėl reklamos maža kituose rajonuose – nėra kompetentinga atsakyti…

806 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.