Home » Spindulys » Kiek kainuoja sriuba?

Kiek kainuoja sriuba?

Kiek kainuoja sriuba?

.

 

Kristina SAKAITĖ

Ne vien dubeniu karštos sriubos, bet ir galimybe persimesti vienu kitu žodžiu su savanoriais džiaugiasi vieniši ligoti žmonės kaskart, kai pro jų namų duris įžengia maltiečiai. Daugiau nei 20 metų įvairiuose Lietuvos miestuose maistas į namus tiekiamas tiems, kurie stokoja sveikatos ar pinigų, žmonėms, kurie jau daug metų įkalinti tarp keturių kambario sienų. Nuo šių metų pradžios Utenos maltiečių grupės savanoriai su karšta sriuba skuba ir pas Utenoje gyvenančius senelius bei ligotus žmones.

Vienišų kaimo gyventojų nepasiekia

Maltiečiai neskaičiuoja, kiek litrų sriubos išvežiojo, bet pastebi, kad jos labiausiai trūksta atokiau nuo miesto gyvenantiems, artimųjų neturintiems vienišiems garbaus amžiaus žmonėms, kurie pasirengę net susimokėti už karštą į namus pristatomą maistą.

„Mums skaudžiausia, kad neturime pinigėlių kurui, o ši paslauga labiausiai reikalinga būtent kaimuose. Aplankyti vieną žmogų reikia didžiulių investicijų, tačiau visas paaukotas lėšas mes skiriame sriubai“, – sako Utenos maltiečių grupės vadovė Diana Tumėnienė.

Savanoriai džiaugiasi pavykusiu renginiu prieš naujuosius metus, kai prie centrinės turgavietės dalino kavinių, šaulių išvirtą sriubą, o uteniškiai aukojo. Iš viso buvo surinkta 500 Eur, už juos perkamas maistas stokojantiems.

Utenos maltiečių grupėje – apie 30 savanorių, kurie labdaringoms veikloms atranda laiko ne tik po darbo, bet ir per pietų pertrauką ir savaitgaliais.

Nuo metų pradžios maltiečiai sriubą kas savaitę veždavo 17 uteniškių, apie savimi neišgalinčius pasirūpinti žmones praneša kaimynai, informuoja socialinių paslaugų centras, Savivaldybės socialinių reikalų skyrius. Tai nebūtinai garbaus amžiaus ar skurdo slegiami žmonės, judėjimo apribojimai taip pat priverčia kreiptis pagalbos.

Vieną senyvą moterį, neturinčią dujinės viryklės ir sąlygų gamintis maistui, savanoriai su karšta sriuba lankydavo du kartus per savaitę.

dsc_0130

Genovaitė Mozūrienė laukia ketvirtadienių, kai ją aplanko savanorė maltietė Diana Damicijonė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

 

Padeda draugai ir kaimynai

Ketvirtadienio popietę savanorių automobilis įsuka į vieno iš daugiabučių Aušros gatvėje kiemą. Šiame name gyvenanti Genovaitė Mozūrienė – pusiau paralyžuota, todėl negali nuveikti daugelio buities darbų, retai išsiverda maisto. Maltietės Diana Damicijonė ir Diana Tumėnienė nuo vasario mėnesio ją aplanko kartą per savaitę, atneša 2 porcijas – litrą sriubos.

„Vargais negalais maistą pasišildau, o verda atėję giminės, draugai, kaimynai“, – pasakoja moteris.

Paklausta, kokią maltiečių vežamą sriubą labiausiai mėgsta, moteris diplomatiška: „Man visokia skani.“ Tiesa, pati kartais dar išsiverda paprastesnės pieniškos – užbalina grikius ar makaronus.

Po išgyvento streso G. Mozūrienę ištiko insultas. Atsigavusi po ligos, ji nevaldo pusės kūno – vienos rankos ir kojos. Kaimynai nepaliko moters likimo valiai. Genovaitė neslepia mėgstanti bendrauti, turi daug draugų. „Kai reikia, jie ir į parduotuvę nueina, gamina valgį, paskui išsiverdam kavos, pasišnekučiuojame. Esu apribota dėl judėjimo, bet ne atsiribojusi, skirtumas tas, kad draugai gali ateiti pas mane, o aš pas juos – ne“, – paaiškina guvaus proto moteris. Į lauką ji išeina retai, tik kai aplanko sūnus, mat viena leistis laiptais iš trečio aukšto bijo. Sūnus ir ant artimųjų kapų nuveža, o socialinė darbuotoja – pas stomatologę…

Utenos maltiečių grupės vadovė pasakoja, kad sriubą verda dvi valgyklas Pramonės rajone turinti UAB „Lauredė“. „Mes perkame ir į namus vežame sriubą, kurią valgo bet kuris valgykloje apsilankęs klientas. Kai kurie žmonės baiminasi, kad tai gali būti kažkas nešvaru ar nekokybiška, – abejones išsklaido D. Tumėnienė. – Viena močiutė labai laukia pupelių sriubos, tačiau dauguma mūsų lankomų žmonių džiaugiasi šia paslauga ir nėra išrankūs.“

Džiaugsmo suteikia bendravimas

Genovaitė kviečiasi maltiečius ir prireikus nuveikti buities darbus, kad ir išvalyti langus. „Stovėdama įsitvėrusi kėdės dar galiu šaukštą išsiplauti, iki vonios nueinu“, – savo galimybes vardijo moteris.

Klausiu, kas jai suteikia džiaugsmo. Genovaitė atsako iškart: žmonės. Kad negyvena lyg negyvenamoje saloje.

Genovaitė Mozūrienė rugsėjo 25 d. švęs 67-ąjį gimtadienį. Sako, kad jai nieko netrūksta, tik sveikatos. Kad būtų galima į sanatoriją išvažiuoti. Tačiau neseniai su savanoriais pagalbininkais atsisakė į muziejų važiuoti… „Nenoriu kitiems vargo užkrauti, – pasiteisina. – Man geriau kitiems padėti būtų, nei pačiai pagalbos prašyti“.  Anksčiau moteris mėgdavo megzti, austi, dabar mėgiamų užsiėmimų teko atsisakyti. Šiuo metu pagrindinis užsiėmimas – žiūrėti televizorių. Žiūri viską – nuo politikos batalijų iki muilo operų. „Kuris politikas protingiausias?“ – „egzaminuoju“. „Nežinau“, – pasiduoda Genovaitė. Labai mėgsta skaityti, paėmusi knygą negali sustoti, rūpi, kaip toliau vystysis siužetas, todėl, kad galva neįsiskaustų, jai geriau skaityti pasakas ir apsakymus – pabaigia ir ramu.

Prieš pakertant sunkiai ligai moteris veiklos nestokojo, išbandė ne vieną profesiją. Mokėsi buhalterijos, nebaigė (sukūrė šeimą), bet buvo tokie laikai, kad galėjo dirbti pagal šią specialybę. Dirbo miškų ūkyje buhaltere, paskui trikotaže darbininke, buvo ir virėja, ir sandėlininke.

Genovaitei pro langą matosi bažnyčia, tačiau moteris sako į bažnyčia nevaikštanti. „Dievas yra visur, galiu pasimelsti ir namuose. Ir kam vargint žmogų, kad nuvežtų ir parvežtų. Be to, nesu tokia nuodėminga, kad į bažnyčią vaikščiočiau, aš tik mintimis galiu nusidėti“, – juokiasi.

dsc_0138

Svečiuose – maltiečių Utenos grupės vadovė Diana Tumėniėnė

 

Savanoriškos pareigos

Diana Damicijonė, dirbanti transporto srityje, pagal profesiją neturi nieko bendro su socialine sritimi. Moteris sako savanoriaujanti, nes nori dalintis. „Norėjau mokytis padėti. Labai paprasta sėdint namuose ant lovos galvoti, koks aš geras. Bet kai reikia ištiesti pagalbos ranką, tada galvoji, gal kitą kartą… Kai žmones pradžiuginame, mums irgi labai malonu. Manau, savanoriaujant labai svarbu atsakomybė, nes jei nevykdai prisiimtų įsipareigojimų, nuvili kitus“, – pasakoja Diana Damicijonė.

Utenos maltiečių vadovė Diana Tumėnienė antrina: „Įsivaizduokite, koks jausmas, kai nuveži tą sriubą ir matai, kaip žmonės iškart sėdasi prie stalo ir valgo, kitas net su ašaromis akyse, tada galvoji, kaip gerai, kad sugaišai tą valandą ir padarei žmonėms galbūt ypatingesnę nei kitos dieną. Jie laukia tų antradienių ir ketvirtadienių, kai juos aplankome. Savo jaunuosius savanorius perspėdavome: nedrįskite nenunešti sriubos seneliams, pagalvokite, kaip juos nuvilsite, kaip jūsų laukia…“

Genovaitė nežino, ko labiau laukia – abiejų Dianų ar sriubos. „Viena sriuba neateis. Jei nebus vieno, nebus ir kito“, – vėl šmaikštauja.

Maltiečiai ragina nebūti abejingiems. Pranešti, jei pažįstate žmogų, kuris pats nedrįsta kreiptis pagalbos. Kai kuriems gėda ieškoti pagalbos, kitas galvoja nenusipelnęs. „Žmonės dar nepratę gauti nemokamą pagalbą. Ir Genovaitė iš pradžių vis klausdavo: „Kiek kainuoja sriuba?“

dsc_0132

20170909_170935

dsc_0124

dsc_0141

 

 

dsc_0122

dsc_0136

dsc_0140

1655 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.