Home » Protakos » Aukštųjų kalvų angelai

Aukštųjų kalvų angelai

Aukštųjų kalvų angelai

.

Raimondas GUOBIS

Bene už devynių upių ir gausybės kalnų bei kalnelių, džiaugsmingo kalnyno apsuptas gyvuoja Skiemonių miestelis. Čia iš visų pasaulio kraštų per kalvas atvingiavę susikerta šviesieji vieškeliai, čia gyvena linksmi ir nuoširdūs žmonės – kalvynų aukštaičiai.

Į kurią pusę iš Skiemonių bepažvelgtum, į kurią pusę vieškeliais ar laukais bepatrauktum, visas supantis pasaulis banguoja kalvomis, kalneliais, aukštaičių taip gražiai kalnais vadinamais. Rodosi, vis arčiau dangaus, kiekvienas kalnas vis  kitoks su savo laisva dvasia, savu istoriniu kodu, nepastebėtas, bevardis ir pastebėtas, žinomas ir savu vardu vadinamas.

Kalnai jau pačiuose Skiemonyse – Raudonkalnis, Molbestis, Salos, Darymo bei Gervės kalnas, ant kurio naujasis mokyklos pastatas bestovi, Balnakalnis ir Guobos kalnas Janydžiuose, Spulnia – Pašiliuose, Žadiškiai, Pušies kalnas – Palukniuose, Vyšniakalnis – Sarickuose, Sodžialkos, Asių, Biziakalnis – Pustalaukiuose,  Triūbakalnis, Degesis, Pilalių kalnas – Melėnuose,  Aukštosios, Didysis, Didžiamiškio, Kulių, Pakartuvių, Graužų, Viržių, Dievulio, Kukazo, Kaukazėlio, Raudonkalnis – Žaltiškiuose,  Egliakalnis, Liepakalnis, Lunkelos, Jakoniškio, Bubino, Pupų, Dagių – Klevėnuose, ir taip… pasaka be galo. Ant kalvos ir šviesioji Mergelės Marijos bažnyčia, ant kalvos ir kapinaitės ir, rodosi, viskas kas gražiausia ant kalvų.

Išlaipiojau, išvaikščiojau tuos kalnus ir tarpukalnes bene prieš dešimtmetį, buvo tai dienos šventos, epochos, gyvenimo vertos. Nepamirštami pajautimai ir susitikimai su kalvynų gyventojais jų gražiosiose sodybose, kurių dažna pačioje kalno viršūnėje kaip karūna stūkso. Daug kur ilgos, aukštaitiškos, dviejų galų gryčios, egzotiškais keturšlaičiais stogais besipuikuojantys klojimai, sargūs šuneliai, kaip šventraščio paveikslėliuose – romūs, žolę rūpšnojantys gyvulėliai. Gausybė prašnekintųjų, jų tikras nuoširdumas, grynumas, kurio krislelių teko ir man. Žinių apie tą kraštą taip troškau, jaučiau, kaip įdomiausios žinelės smelkiasi į mane pasiekdamos sielos gilumas… Tik su popieriaus lapais ir tušinuku… Tik, gaila, be fotoaparato, bet tie visi vaizdai gražiausiais paveikslais įstrigo mano atmintyje.

guobis-skiemoniu-aukstaiciai

Skiemonių miestelio aikštėje šventei tarpukaryje susibūrę kalvynų aukštaičiai / R. Guobio asmeninio albumo nuotraukos

Kur jie dabar, tie kalvynų aukštaičiai – daugelis jau gyvenimo kelionę pabaigę, bet tebėra gyvi užrašuose ir mano širdyje. Į kurią pusę pasuksi – vienodai įdomu, įvairu, bet vis einu, kur labiau kalnas, kur arčiau dangaus pakraštėliai. Onos ir Uršulės Žadavičiūčių sodyba – pasak rūpestingų šeimininkių –  kaip baravykas ant kalnelio pūpso, o iš kiemo ne tik Skiemonių miestelis, bet ir „pusė svieto“ matyti. Moteriškės gi senovės, jaunystės dienų prisiminimais prabilo: „Kokia seniau linksmybė būdavo, o dabar sunykęs pasaulis. Būdavo, bene dešimt vyrų su dalgėmis išeina pjauti, pailsę sustoja, prisėda, padainuoja – gražu. O dabar baimės daug, naktį suloja šuo, drebam – gal jau bus peilis pakaklėn. Nūnai ir žmonės apsnūdę, ir gamta kitokia – padūmavę, paūkavę, nei lietaus. Būdavo, per Šv. Juozapą vienmarškiniai, per Šv. Jurgį – basi.“

Eugenija Bražėnienė, rodosi, dar praėjusio karo paženklintuose Ožionyse, griežta išorėje ir gera viduje buvusi legendinio klebono Aleksandro Papučkos šeimininkė Pranciška Burneikaitė Melėnuose, vis ką nors iš senovės pasakyti pasirengęs, kryžkelėje stovyniuojantis ir solidžiai garbingoje vietoje „ant viškų“ bažnyčioje pamaldose įsitaisęs Kazimieras Karalkevičius. Vis su žiniomis apie miestelio žydus, nuoširdųjį ir pamaldųjį vaistininką Steponą Žvirblį, apie pirštais riešutus triuškinusį stipruolį bei keistuolį poną Malecką. Paslaptingoje tėviškės troboje krutanti, baisiaisiais laikais daug kentėjusi Monika Ilgūnaitė, nedidukė raudonskruostė Geniūnų gyventoja Genovaitė Kadūnaitė, jos troboje tiksintis laikrodis ir pro langą matomas ant aukštaitiškos kalvos stūksantis Alantos miestelis, baltutėlė bažnyčia. Linksmas pokario nuotykių pasakotojas Valdemaras Ruzgus bei jo sesuo Genovaitė, jų žygiai kartu su legendiniu, bene paskutiniu Aukštaitijos partizanu Antanu Kraujeliu-Siaubūnu. Jau į dangų kilo kosmonautus skraidinančios raketos, Nikita Chruščiovas savo reformomis „gaivino“ sovietijos ūkį, kolchozuose lizdiniu kvadratiniu būdu buvo sodinami kukurūzai, o nakties tamsoje pasirodydavo kovotojas už Lietuvą. Ir ne vienas. V. Ruzgų teisė jau 1962 m. už politiką ir už kovą prieš sovietinę santvarką…

Kalnai kalneliai o pačiame parapijos pakrašėlyje – Antakščiuose – ir gražuolis ežeras slėnyje tarp kalvų bebanguojantis. Kadaise priklausė dviems ūkininkams, gausybe žuvies turtingas, o seklumose sugaudyti vėžiai net į Paryžiaus restoranus buvo gabenami. Anicetas Čečiuolis bei jo sesuo Aldona Čečiuolytė apie tai pasakoja kaip kokią stebuklinę pasaką: žuvies tiek būdavę, kad net šieną grėbusios moterys neršiančių kuojų ar kitų žuvelių tiesiog grėbliais prisitraukdavo… O koks pasakiškas gardėsis būdavo piene išvirtų lynų sriuba ar krosnyje puode troškintos žuvelės – jas sudėdavo sluoksniais su bulvėmis, gausiai įkrėsdavo taukų, prieskonių ir sušutinę šaukštais kabindavo kaip gardžiausią košę.

Skiemonių kalvynų dvasia gyva, ją, rodosi, nešiojuosi, pasitaiko, kad mintimis tiesiog nuskrieju ten, kur laukai svaigiausiomis kalvomis banguoja, gražiausiais sodžiais žaliuoja, kur taip arti dangus ir, rodosi, čia pat sparnais plevena gerieji angelai.

guobis-skiemoniu-baznycia

Ant kalnelio stilingą bokštą kelia Skiemonių bažnyčia

 

879 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Lėja parašė:

    Ačiū!Mieli prisiminimai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.