Home » Protakos » Kai myli muziką, tai viskas nesunku

Kai myli muziką, tai viskas nesunku

Kai myli muziką, tai viskas nesunku

.

Dalia SAVICKAITĖ

Tuomet, kai skardžiabalsiai paukščiai palieka gimtinę, kai vaikai ir anūkai sugrįžta į didmiesčius, rajonuose gyvenimo kurti, jų vertybių saugoti lieka senjorai. Už kiekvieno iš jų pečių sava gyvenimo istorija, patirtys, išmintis ir net savaip patirti bei išgyventi svarbieji šalies įvykiai. Šiandien senjorai – Lietuvos ateitis, nors niekas to nepasako garsiai: ši gyventojų amžiaus grupė yra gausiausia. Tai pagrindiniai pagamintų produktų, daiktų ir paslaugų pirkėjai, todėl labai reikalingi verslui. Jie – istorinė atmintis, pagrindiniai renginių lankytojai, o dažnai ir jų kūrėjai. Kultūros įstaiga, norinti vadintis sėkmingai dirbančia, turi pasirinkti renginius, kurie domintų vyresniuosius. Jie gydytojus ir socialinius darbuotojus padaro itin reikšmingais. Jų kasdienės pastangos, pagal jėgas atliekami darbai, kurių pagalba gyvenimas teka sklandžiau, tampa sparčiai tuštėjančios mūsų šalies išlikimo garantu. Prasminga, kad Pagyvenusių žmonių diena minima spalio 1-ąją, kai pagaliau atsiranda laiko, kurį, po visų daržų ir miško gėrybių antplūdžio, galima skirti sau, susiburti, pasigrožėti viltingai šviečiančio šermukšnio uogų raudoniu, mintimis pakeliauti jaunystės takais, prasmingai išnaudoti susikaupimo akimirkas, o šalia besiblaškantiems padėti suvokti gyvenimo prasmę. Ypač jei tu – buvęs mokytojas. Ir ne bet koks mokytojas, o muzikos. Juolab kad tą pačią dieną minima ir Muzikos diena, o pirmas spalio sekmadienis – Mokytojo diena…

Visas šventes šią vieną dieną galintis švęsti yra ignalinietis Benediktas Jasiulionis, reikalingas savo vaikams ir anūkams, bendraamžiams ir bendraminčiams, savo patirtimi ir įžvalgomis įdomus jaunesniems. Ponas Benediktas gimė II pasauliniam karui persiritus į antrą pusę – 1943 m. Švenčionių rajone, Strūnaičio parapijos Šišniškių kaime. Apie karą papasakoti negalėtų, bet visus pokario vargus teko išgyventi pačiam. Be jo šeimoje buvo dar trys broliai, bet jie nemuzikavo, nors buvo mėgėjai jos klausytis. Regis, toks sunkus laikas, gana atokioje vietoje gimtinė, bet pasirinkta muzika. Kaip tai nutiko? Tėvai buvo religingi, taip auklėjo ir vaikus, mama giedojo bažnyčioje. Gal vaiko galvelėje grožis, orumas, kurį matydavo bažnyčioje, meilė ir pagarba, kurią patirdavo joje, kažkaip pasąmoningai siejosi su džiaugsmui ir bendrystei pakylėjančia muzika? Ponas Benediktas jau nesiima įvardinti priežasties, pastūmėjusios į muzikos glėbį. Švenčionyse baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą, pradėjo dirbti meno vadovu Ropiškės kaime ir neakivaizdžiai įstojo mokytis chorinio dirigavimo į Vilniaus Tallat Kelpšos technikumą (dabar LMTA skyrius). Iš studijų laikų labai šviesiai atsimena jam dėsčiusį Lionginą Abarių, su juo bendrauja, rūpesčiais pasidalija iki šiol. Darbovietėje plėtojo saviveiklinį meną, pagrodavo šokiams, akomponuodavo dainuojantiems. Niekas tuomet nesigilindavo į gyvenimo planus, tad 1963 m. buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo Vladimire, kažkodėl vyresniesiems kariniu laipsniu „pasdabojo“, tad vis kviesdavo muzikuoti, vėliau vadovavo orkestrui.

jasiul-3

 Kapela „Almaja“ laidos „Duokim garo“ filmavime

Studijuodamas susipažino su Leonu Gyliu. Kai šiam pirmasis Ignalinos muzikos mokyklos direktorius Leonas Vainila užleido direktoriaus pareigas, atsiviliojo jį dėstytojauti į Ignaliną. Nuo 1969 m. joje mokė vaikus groti fortepijonu, vadovavo chorui. Jei rajonas norėjo turėti muzikos mokyklą, turėjo surinkti 50 vaikų – tuomet ją atidarydavo. Pernai 50-metį minėjusi Ignalinos muzikos mokykla ir po trijų metų nuo jos įsteigimo – kuomet joje pradėjo dirbti B. Jasiulionis – turėjo maždaug tiek. Tais metais populiariausi instrumentai buvo fortepijonas ir akordeonas. Mokslas vaikui per mėnesį kainavo apie 4 rublius. Mokytojas pamena, kad ir seniau, ir dabar vaiko mokymasis muzikos mokykloje Ignalinoje buvo lyg savotiškas šeimos inteligencijos požymis. Niekas tikriausiai ir nesiginčys, kad plataus kultūrinio lauko pažinimas kiekvienam žmogui suteikia galimybę išgyventi aukštesniuosius jausmus. Remigijus Julišauskas pradėjo kurti instrumentininkų kolektyvus: susibūrė pučiamieji, akordeonistai. Tuomet mokytojavo Eugenija Šustikaitė (fortepijonas), Romas Minevičius (akordeonas), Vida Minevičienė (akordeonas), Zita Štreimikienė (sekretorė, dėstė muzikos literatūrą), Leonas Vainila (akordeonas) ir kt. Kaip kūrybingas ir gabias mokines jis pamena Rimutę Juodagalvytę (Černovienę), dabar dirbančią Visagino kūrybos namuose, Jolantą ir Valdą Raupelytes, daugelį kitų, kurių jau ir gatvėje nebeatpažįsta. Buvo ir tokių, kurie mokslus mesdavo, o ūgtelėję, „suprotingėję“ prašydavosi leisti juos baigti.

Nuo 1987 m. Benediktas Jasiulionis tapo trečiuoju (priešpaskutiniu) Ignalinos muzikos mokyklos direktoriumi. Vadovavimą perdavęs auksabalsei Birutei Paukštienei, joje dirbo (vėliau ir mokytoju) iki 2003 m. Mokyklos pedagogų kolektyvas labai padidėjo 1992 m. Tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas Aleksas Giržadas labai rūpinosi kolektyvo darbo kokybe. Jam savivaldybėje administruojant švietimo reikalus, mokykloje mokėsi daugiausiai – 250 moksleivių (dabar apie 170). Muzikos mokykloms daug dėmesio skyrė ir tuometinis Švietimo ministras Darius Kuolys. Jo įsakymu mokytojams buvo sumokama už išvykas į konkursus, konkursuose nebuvo jokio dalyvio mokesčio. Sena tiesa, kad vaikas daug mieliau tobulėja, kuomet yra skatinamas, pastebimas, o dalyvavimas konkursuose kaip tik ir atlikdavo tokią funkciją. Kita vertus – konkurso dalyvio mokesčio nebuvimas leido į juos nuvežti ir gabius vaikus iš skurdžiau gyvenančių šeimų. Tokiu būdu Lietuvos padangėje atsirasdavo daug grynuolių, kuriuos pastebėdavo M. K. Čiurlionio menų mokykla, kviesdavo mokytis joje, o Lietuva plačiai garsėjo savo talentais. Dabar, jei tėvai gali sumokėti už kelionę bei dalyvio mokestį, į konkursus patenka ir vidutinių gabumų moksleiviai. Taip valstybė pati save skurdina. Mokslai muzikos mokykloje vykdavo pagal ministerijos paruoštas rekomendacijas, bet kiekvienas pedagogas juos „koreguodavo“ pagal vaiko gebėjimus ir poreikius. Ilgamečiam muzikos pedagogui B. Jasiulioniui dabar labai skaudu, kad pradedančiam moksleiviui yra skiriama perpus mažiau laiko nei anksčiau. Vaikas tik nurimsta, suklūsta, o pamoką jau turi baigti… Panašiai kaip pas šeimos gydytoją… Geri mokytojai, siekdami rezultatų, aukoja savo laiką ir dirba ilgiau, juk muzikos mokyklos mokytojo prestižas – gabūs, puikiai konkursuose įvertinami mokiniai. Didžiasalyje dar L. Gylio įsteigtas veikė mokyklos skyrius. Į jį pamokų vesti vykdavo mokytojai iš Ignalinos – a. a. Olga Bertytė-Juknevičienė, Gintautas Juodagalvis ir kt. Dabar jame dirba Marija Cicėnienė. Ji nėra muzikos pedagogikos specialistė, bet labai stengėsi to išmokti pas a. a. Virginiją Ališkevičienę. Jai pasisekė. Didžiasalyje skyrių lanko apie 20 vaikų. Jie labai to nori, yra labai bendruomeniški, daug koncertuoja miestelio šventėse.

Kol kultūros namų kolektyvai buvo silpnesni, muzikos mokyklos kolektyvai dalyvaudavo visose didesnėse rajono šventėse, kurias organizuodavo kultūrininkai. Kuomet sustiprėjo – bendradarbiavimas apmalšo ir, kaip daug kur, prasidėjo taip vadinama žinybinė trintis. Skaudžiausia, kad kultūros centrų meno kolektyvų vadovai nelabai nori suprasti, kad vaikui tiek bendro lavinimo, tiek muzikos mokykla vis tik yra suprantama kaip privalomas dalykas. O privalomų dalykų vaikai linkę vengti. Kultūros centro meno kolektyvų vadovai galėtų paderinti repeticijų ir muzikos pamokų laiką: juk ir pačiam vadovui būtų geriau, jei jo kolektyve dalyvautų įvairiapusiškesnis vaikas. Ponas Benediktas sako, kad gal ir utopiška to norėti, nes ir bendro lavinimo mokyklos (o ministerija juk ta pati) nėra linkusios pasidžiaugti savo mokinių muzikiniais laimėjimais. Retai kur vaikai mokyklos renginiuose pristatomi su visais laurais, o juk taip svarbu būti pastebėtam tarp bendraamžių! Ir vėl – pačios bendrojo lavinimo mokyklos daug praranda, nes, jei konkursuose gerai pasirodantis moksleivis taptų siekiamybe, tai nereiktų tiek sukti galvos dėl moksleivių nusikalstamumo ir jo prevencijos. Muzikos mokslai būtų suvokiami ne kaip privalomi, o kaip būdas įsiprasminti savo amžiaus grupėje. Laisvo, niekur nepadedamo laiko problemos neliktų savaime, o bendras visuomenės inteligencijos koeficientas tik pakiltų…

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

B. Jasiulionis, už jo su smuiku – sūnus

Mokytojas nuo pat 1960-ųjų pamena pasiruošimus respublikinėms dainų šventėms. Jam dirbant kaimo kultūros namuose nebuvo privaloma ruošti kolektyvų šiai šventei. Paprastai stipriausieji saviveiklininkai buvo atrenkami ir ruošdavosi jai dideliuose rajonų centrų šokių ir dainų kolektyvuose. Paprastai kasmet į Dainų šventes iš Ignalinos muzikos mokyklos vyksta pūtikai, kapela, kanklininkės. Kaip pačią įspūdingiausią ponas Benediktas atsimena po Atgimimo vykusią Dainų šventę. Senas tradicijas turi ir Dainų dainelės konkursas. Ilgamečio direktoriaus nuomone, Utenos apskrityje jis ne visuomet vykdavo etiškai. Paprastai kiekvienas rajonas deleguodavo atitinkamą dainorėlių ar kolektyvų skaičių. Neužginčysi Visagino vaikų gabumų, bet atrankos proporcijos nebūdavo išlaikomos. Anykščių rajonas net pasirinko atrankose dalyvauti kitoje zonoje. Jei vyravo tokia komisijos nuostata, tai etiškiau būtų buvę respublikos institucijų sprendimu Visaginui padidinti atstovavimo normas. Tuo pačiu kitų rajonų muzikos pedagogų ir moksleivių savivertė nebūtų žlugdoma.

Pats B. Jasiulionis – multiinstrumentalistas: visą laiką siekė išmokti groti kuo daugiau instrumentų. Jis groja fortepijonu, akordeonu, armonika, smuiku, dabar mokosi groti bandonija. Dukra ir sūnus taip pat muzikos mokytojai. Sūnus – gabus smuikininkas, mokėsi pas Virginiją Stuglienę, dabar jie – kolegos. Dukra Laima muzikos pedagogo darbo mokėsi Šiaulių universitete. Dabar ją dažnai matome kaip mokyklos koncertmeisterę. Pirmą kartą B. Jasiulionio balse išgirdau griežtą gaidelę: „Po mokslų liepiau abiem grįžti namo.“ Dabar jie bene jauniausi Ignalinos muzikos mokyklos pedagogai. Drąsiai galime sakyti, kad B. Jasiulionis – rajono patriotas, besirūpinantis jo ateitimi. Gal jo vaikams bus lemta tęsti rajono muzikines tradicijas, nes beveik visiems kitiems pedagogams jau virš 50-ties. Valdžiai derėtų pagalvoti, kas ugdys Ignaliną garsinančius Justus Čeponius.

Dar jaunystėje ponas Benediktas talkino rajono neįgaliesiems. Tuomet neįgaliųjų draugijos meno kolektyvui vadovavo visų gerbiama ir mylima mokytoja Irena Leleikienė. Visi buvo panašios pasaulėžiūros, pomėgių, tos pačios kartos. Repeticijos buvo subtilių pokalbių ir labai kūrybingai praleistas laikas, padedantis ir pačiam atsigauti. I. Leleikienė buvo lyg gyvasis, visus susiejantis ir gaivinantis vanduo. Apie užmokestį tuomet nebuvo kalbama. Aš pamenu, kad neįgaliečiai dalyvaudavo ir mano organizuotose Meironių Sekminėse. Kaimas ilgas, žmonės su kūrybingąja I. Leleikiene, kurios sąnarius liga buvo pavertusi trapiu stiklu, ir B. Jasiulioniu priešakyje muzikuodami žygiuodavo per visą paežere nusidriekusią ilgiausią gatvę… Vis klausdavau savęs: iš kur šis nestambaus sudėjimo vyras turi tiek galių tokį kelio gabalą eiti, groti vos ne trečdalį jo ūgio sudarančiu akordeonu ir dar dainuoti? Šiemet išdrįsau paklausti. Atsakymas paprastas: kai myli tai, ką darai, tai nei instrumentas, nei joks darbas nesunkus. Dabar vadovavimą perdavė kitiems, o pats tiesiog kartais padalyvauja „iš solidarumo“.

Ko labiausiai gaila? Almajos. Su muzikos mokyklos mokytojų kapela „Almaja“ aplankyta gausybė kaimo švenčių, ne kartą vykta į tolimiausius šiltus ir šaltus užsienius. Kapela 2003 m. ir laidos „Duokim garo“ nugalėtoja. Deja, kolektyvas neberepetuoja. Vadovautų pats, bet galios jau ne tos… Paskutiniaisiais metais vis dažniau susiburia bažnyčioje. Palydėti… Nes mūsų žmonės nuo gimimo iki mirties su derme muzikoje… Ir čia mokytojas randa daug prasmių ir pastebėjimų. Tik dabar pasimato, ką reiškia paskyrimas dirbti baigus mokslus, kaip buvo būdinga brandaus socializmo kūrimo laikotarpiu: į kitus rajonus atvykę dirbti, čia sukūrę šeimas amžinam poilsiui dažnas išvyksta į tėvų žemę. Taip ignaliniečių giesmės suskamba ir atokiausiuose regionuose.

Kas svarbiausia ilgamečiam direktoriui, buvusiam savivaldybės Tarybos nariui, tėvui ir seneliui? Tolerancija, plačios aprėpties žiūrėjimas į reiškinius ir smulkiausias detales, keičiančias pasaulį, sugebėjimas pamatyti galimybes, vidinė tvarka. Negali nesidžiaugti tokiais žmonėmis, jų kasdienėmis pastangomis. Tad ir linkėti norisi neprarasti ištvermės dalijant išmintį, sėti džiaugsmo ir gėrio grūdus jaunųjų širdyse, saugoti sveikatą ir dar ilgai ilgai būti tarp tų gal trijų milijonų šalies gerovę kuriančių gyventojų.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

B. Jasiulionis

 

 

 

Č. Pimpienė Mielagėnų bažnyčioje su vyru ir sūnumi, šventoriuje palaidotas jos dėdė kunigas

916 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.