Home » Protakos » Kaip seniau mokėsi ir tuokėsi

Kaip seniau mokėsi ir tuokėsi

Kaip seniau mokėsi ir tuokėsi

.

Antanas PIVORAS

Ne kiekvienas gali tikrąją meilę surasti be draugų pagalbos. Jaunystėje skrydžių gali būti ir daugiau, bet tikrąjį lizdą sukurti nelengva. Man toks amžinas draugas buvo Stasys, vėliau tapęs net Rašytojų sąjungos nariu. Alantos mokykloje galiniame suole (nejaugi priekiniame mokytojams lįsi į akis) sėdėjau su Stasio broliu Juliumi, išleidusį knygą apie savo Kaniūkus. Šalimais, kitame suole sėdėjo Stasys. Todėl visi trys galėjome net per pamokas pasišnekėti, nusirašinėti. Mane jie erzino ir vadino komedijų maišu, nes visi svajojome rašyti. Aš bandžiau net „Marčią“ inscenizuoti. O eilėraščio nei parašiau, nei išmokau atmintinai, bet laisvieji ra- šiniai buvo su veiksmu, už tai pagirdavo mokytoja Aldona Abukauskaitė.

Baigę mokyklą, su Stasiu išvažiavome į Vilnių aukštųjų mokslų ieškoti. Jis, aišku, į lietuvių literatūrą universitete, o aš į žurnalistiką, nes tie ponai važinėja po užsienius ir daug uždirba. Bet universitete pamatėme, kad tokių laimės ieškotojų kelis kartus daugiau negu priima. Grėsė malonumas tarnauti „šlovingoje“ tarybinėje armijoje, todėl pasukome į pedagoginį institutą prie Aušros vartų. Susiradome kambarėlį Pilies skersgatvyje, Adomo Mickevičiaus kieme. Nežinojome, kur gyveno šeimininkė, todėl buvome visai laisvi, tik retkarčiais pagalvėmis pasimušdavome. Degtinės negerdavome, nes per stojamuosius egzaminus gatvėje bandėme išgerti alaus butelį, bet buvo neskanus. Antrame kurse jau gavau lovą bendrabutyje, kuris buvo pilyje prie Žaliojo tilto, o dar kitais metais – vienuolyne prie Kotrynos bažnyčios. Trečiame kurse per Kalėdas Stasys sako: „Susipažinau su panele Virgute. Užupio gatvėje. Kambaryje gyvena trys panelės: Virgutė, Onutė ir Judita. Einam atšvęsti Kalėdų.“ Kaip nesutiksi? Ėmiau kalbinti tokią apvalaus veidelio jaunutę mergaičiukę pirmakursę Onutę. Netrukus tapo sunku praleisti vakarus be jos… Vaikščiojome gatvėmis, karstėmės Vilnelės skardžiais. O koks stebuklingas ir švytintis saulėtekis buvo aukščiausiojo „Stalo kalno“ aikštelėje!

Užupis po karo buvo labiausiai apleista ir baisiausia savo plėšikėliais vieta. Dabar šioje gatvėje tik dideli ponai sugeba įsitaisyti, o ir mūsų Užupio g. 24 namas jau išardytas. Man nebuvo baisu naktį Bokšto gatve grįžti į bendrabutį prie Teresės bažnyčios: nieks niekad neužpuolė ir nepagąsdino. Kadangi bendrabučio budėtojų jau nebebūdavo, tekdavo palypėti masyviais vienuolyno vartais, viršuje juos prakėsti ir įslinkti į kambarį, kuriame gyveno ir dainininkas Jonas Mašanauskas, ir žurnalistas Bernardas Šaknys, ir kiti mieli draugai.

Ir kaipgi Onutė kitais, 1958 metais, nenusiveš manęs prie gražuolio Rubikių ežero, kaip savo meilės nesupažindins su savo tėveliais Aniūnų kaime… Jeigu kas žinote dar gražesnį ežerą, tai nusivežkite, parodykite! Kai žiūri nuo bet kurio kalnelio, tai jį gali žvilgsniu aprėpti, nes turi tik tūkstantį hektarų, kuriuose mirksta net 13 salų. Didžioji sala – įspūdingiausia. Joje 12 ha plote augindavo veršelius ir avis, o rudenį ledu parsigindavo jau įmitusius. Linksmiausia buvo Pertako sala, į kurią lieptu būdavo galima nueiti ir papulti į triukšmingiausią gegužinę. Visas Panevėžys siauruku atbildėdavo per Geležinkelininkų dieną, o anykštėnai – per Statybininkų dieną.

Kartą į šventę „Viliuku“ atvežė žemės ūkio technikumo direktorius ir mano bendro kambario draugas Alfonsas Jovaiša. Grįždami pasukome ne keliu, o per kalniuką, nes tokia kariška mašinėlė visur išvažiuoja. Staiga pajutome, kad kažkur smengame. Pasirodo, kad įkritome į bulvių duobę. Būsimoji svočia Genė Jatautienė net kaktą prasiskėlė. Iš mašinos išsiropštėme patys: Onutė, Genė, Alfonsas ir aš. Kur vidurnakty nežinomam kašte rasi traktoriuką, kad ištrauktų? Juk direktoriui rytą reikia jau būti darbe. Saloje nutilo muzika, baigėsi šokiai. Žiūrim, prie mūsų artėja būrelis vyrukų.

Matot, – sušuko vyresnysis. – Mašina peklon įkrito! Didelių griekų pridarėt? – kreipėsi į mus. – Na, vyrai, padedam!

Atėjo ir daugiau jaunimo.

Mes čiumpam už galvos, – komandavo draugams. – Jūs už užpakalio keliat ir stumiat! Viens, du, trys!

Mes nespėjom net suvokti, kai mašinos priekis užlipo ant duobės krašto.

Traukiam! Parodykim svečiams, ką galim!

Prietamsy nematėm, kaip atrodė jų kartūninės kelnės ir perkeliniai marškiniai, nes tada suplėšytų džinsų dar niekas neturėjo. Bet nieko: išsiplaus. Mums beliko tik padėkoti. Alfonsas mane ir Onutę užvežė pas būsimus uošvius, o pats su Gene parvažiavo į Alantą.

Dar „neregistruotus“ uošvius Teklę ir Praną Kepalus iš Aniūnų kaimo jau pažinojau. Pas nuoširdžius žmones buvo malonu svečiuotis. Pranas, kaip ir mano tėtis, buvo kalvis, todėl šiuose reikaluose nebuvau žioplas. Jis vis iškeldavo moldaviško „kanjoko“ butelį su gandru, motina pjaustydavo kumpį. Graži mūsų pažintis užsitęsė ilgokai – iki 1962 m. rugpjūčio 19 d. Jau pats dėstytojavau Alantos technikume ir Onutę jau buvau prisikvietęs į darbą ten. Rodos, jau buvom subrendę ir pasiruošę vestuvėms. Mūsų piršliu tapo bendradarbis dėstytojas Jonas Jatautis, o svočia – Genė Jatautienė.

????????????????????????????????????

Koks bus jaunikis ir dar dėstytojas, jei pas jaunąją atvažiuos su tuo pačiu aplamdytu „Viliuku“? Todėl išsiprašiau iš rajono vykdomojo komiteto „Volgą“. Sutartu laiku vieškelėliu nuo Rubikių važiavau „Volgoje“ su vairuotoju, savo seserimi, pamerge Levute. „Viliuke“ – pajauniai Alfonsas ir Leonas. Kaip tyčia, buvo praėję smarkūs lietūs, tad vieškelyje mūsų mašinos įklimpo. Nei pirmyn, nei atgal! Numaniau, pas Kepalus sumaištis: jaunoji verkia, motina langą pražiūrėjo, pamergės mokytoja Stasė, Onutės draugė nuo vaikystės Staselė iš tų pačių Aniūnų, brolis Rimantas trypia ir nežino, kaip paguosti: jaunikis pabėgo!

Bet jaunikis, t. y. aš, buvo supratingas: nusimovė batus, atsiraitojo kelnes ir pėsčias nuėjo pas savąją. Mašinos šiaip taip išsimuginusios aplinkiniu keliu atvažiavo į kiemą. Ten jau laukė iš anksto atvykę šaunūs muzikantai Grigaliūnai nuo Kavarsko, su kuriais supažindino mūsų draugas, buvęs kavarskietis Leonas. Nuvažiavę susitarėm, kas ir kur. Atlikę civilines apeigas Molėtuose, grįžome jau pas tikruosius uošvius. Tiesa, Molėtuose atsirado dar vienas piršlys – mano ir Onutės dėstytojas Jonas Riškus su sveikinimais ir dovana. Įdomu, kad jis pastebėjo: jaunojo juodi batai turi blizgėti! Reikėjo teisintis: juk jie tokį kelią jau buvo nubridę.

Kitą dieną važiavome į mano namus. Giminė plati, todėl svečių buvo daug: jų iškinkyti žirgai buvo pririšti ir šeriami dobilais iš maišių, pririštų prie ratų pakeltomis ienomis. Sutūpę ant kalnelio svečiai nekantriai laukė tikros marčios ir svotijos. Buvo gera ir linksma: vietos užteko ir stancijoje, ir gonkuose, ir kieme šalia darželio. Tik nenuorama pusbrolis Bronius naktį susirado miegančius jaunuosius ir prižadino. O gal ir žadinti nereikėjo… Bėda ištiko ir muzikantus: dingo akordeonas, teko išpirkti. O tėtis pasiskundė, kad iš kamaros pro langelį kažkas ištraukė kelis butelius, kuriuos buvom išsivarę šventei. Kartu su tėčiu ir alų pasigaminom. Linksmiausia buvo, kai pabudę pajauniai ir svečiai patraukė į miškus ir ėmė tempti grybus. Kieme suliepsnojo laužas, užvirė katilas. Tai buvo skanumėlis! Kažin ar kur nors kas per vestuves yra valgęs savo surinktų, išvirtų, iškeptų grybų?!

Jaunuosius užgriuvo vestuvių linkėjimų vykdymo darbai. Ataskaitą reikėjo pateikti antroje vestuvių dalyje: per auksines vestuves 2012 m. rugpjūčio 19 d. Jose dukrą Astutę jau galėjom pašaukti svočia, o sūnų Laimoną – svotu. Su visomis apeigomis vėl apsiženijome Alantos dvaro rūmų veidrodinėje salėje. Jei ne šaunesni, tai tikrai neprastesni buvo muzikantai ir dainininkai Kęstutis Kuzmickas ir Vitalijus Gaulė. Jei kas nedalyvavote, tai pavydėkite, kad penkiasdešimt metų man ir Onutei buvo visai nedaug, kad išsaugojome meilę ir laimę, tapome turtingi turėdami vaikus, anūkus ir net proanūkius.

791 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.