Home » Protakos » Polėkis

Polėkis

Polėkis

.

Česlava Žemaitytė išaugo gamtą mylinčioje, ją girdinčioje bei suprantančioje šeimoje. Tėvelių pasodintų svyruoklių gluosnių ošime ji išgirdo pirmąsias nuostabias gimtųjų vietų melodijas. Girdėjo jas ir brangių žmonių balsuose, tarsi kviečiančiuose skrydžiui per gyvenimą su muzika. Romantinėje sieloje radosi polėkis. Polėkio varpo skambėjimas truputį prislopino degančių gimtų namų sienojų traškėjimą liepsnose ir išgyvenamą išgąstį. Darbšti padegėlių šeima darniai kėlėsi iš pelenų. Kai muzikos feniksas jautrioje mergaitės sieloje kilo gyvybei, per audrą lauke susijungę elektros laidai antrą kartą pelenais paleido gimtuosius namus, supleškėjo bene septynetas gimtojo kaimo sodybų.

Šventadienių vakarais kaimo vaizdingoje vietoje pasilinksminti, pašokti, padainuoti rinkosi jaunimas. Ateidavo pagal tų laikų galimybes pasipuošęs, kas tik kuo galėjo pasidabinęs. Mažoji Česlava puošėsi turima vienintele kartūnine suknele, o savo medžiaginį apavą, kad nelabai skirtųsi nuo kitų, išbalindavo kreida. Prasibraudavo iki pat grojančio akordeonisto ir negalėdavo atitraukti akių nuo klavišais bėgiojančių jo pirštų. Pakerėtai muzikos ir pirštų judesio magijos, iš susižavėjimo jai nutįsdavo seilės. Tai buvo kažkas nepaprasta ir tas nepaprastas pojūtis užpildė jos jautrią sielą ir kvietė šviesiam polėkiui.

Įgijusi pedagogo specialybę, Česlava mokė vaikus, buvo perkelta dirbti į Dūkštą. Su dūkštiečiais mokyklą lankė atominio komplekso statytojų vaikai, kol energetikai nepasistatė savos mokyklos. Dūkšto vidurinėje mokykloje vaikus mokė vokiečių kalbos, piešimo ir muzikos. Tvarkė mokyklos interjerą ir eksterjerą. Ir vadovavo mokyklos chorui, pagarsėjusiam ne tik Ignalinos rajone, bet ir už jo ribų.

Jauna mokytoja sutiko ją suprantantį žmogų, pamilo vienas kitą, sukūrė gražią, darnią šeimą, susilaukė mylimos atžalos. Nors šeimyninis gyvenimas atėmė nemažai laiko, bet jis nevaržė Česlavos Žemaitytės-Pimpienės kūrybinio polėkio. Ji sutiko būti perkeliama į statomo atominio giganto energetikų gyvenvietę, kurioje ten gyvenančių vaikų tėvų prašymu, Ignalinos rajono švietimo skyriaus vedėjo Jono Jadzevičiaus įsakymu 1978 09 01 pirmosios vidurinės mokyklos patalpose buvo atidaryta Česlavos Pimpienės vadovaujama muzikos mokykla. Iš pradžių buvo tik akordeono ir fortepijono specialybės. Jauna vadovė negalėjo pasidžiaugti mokyklos šeimininkų svetingumu ir geranoriškumu. Suprantama – įnamiai yra įnamiai, o matant, jog pagrindinis dėmėsys skiriamas politikai, o ne jauno žmogaus dvasiniam tobulėjimui, darėsi skaudu, bet nepalaužė kylančio Pegaso sparnų. Vaikščiodama po parką prie Visagino ežero, pro kur, manoma, iš Agluonos, žmonos Mortos tėvonijos, į sėlių ar Nalšios žemes vyko karalius Mindaugas, galbūt jau su savo sūnumis karalaičiais Rukliu ir Rupeikiu, jausdavo naują įkvėpimą.

Jos vadovaujamoje mokykloje suskambo kanklių, fleitos, saksofono, trimito, bajano, gitaros, klarneto, smuiko garsai… Įsigyjant muzikos instrumentus daug padėjo IAE vadovybė, ypač generalinio direktoriaus pavaduotojas E. Krūminis. Daugėjo vaikų, plėtėsi pedagogų kolektyvas, trūko patalpų. Direktorei pavyko išplėsti mokyklos patalpas: greta naujojo pastato mokyklai buvo perduotas buvęs bendrabutis, kurį sutvarkius pedagogai ir jų ugdytiniai galėjo normaliai dirbti ir grupėmis, ir individualiai.

Ir visada skambėjo dainos, atliekamos choro, grupės ar solisto. Tai tikrai puiki dainorėlių ruošimo vieta. Ši papildomo ugdymo įstaiga garsėjo savo pasiekimais ne tik mieste ar Utenos apskrityje, bet ir už jų ribų. Pati pedagogė ir vadovė tobulėjo, kėlė kvalifikaciją: tapo mokytoja metodininke, jai suteikta II vadybos kategorija. Mokykloje dirbo ir dirba aukštos kvalifikacijos specialistai. Nuo 1998 09 28 mokyklai suteiktas įžymaus lietuvių kompozitoriaus ir chorvedžio Česlovo Sasnausko vardas. Ponia Česlava su malonumu prisimena, kaip energetikų gyvenvietėje organizavo pirmą mišrų suaugusiųjų chorą. Po darbo darbininkai susirinkdavo į repeticiją. Mokykloje pamokos jau būdavo pasibaigusios. Repetuodavo ligi vėlyvo vakaro. Žmonės norėjo dainuoti ne tik rusiškas dainas. Choro vadovė diktavo lietuviškų dainų tekstus, o choristai lietuviškus žodžius užsirašydavo rusiškomis raidėmis, nes lietuviškai nemokėjo. Išaiškintus žodžius, suprastą dainą visi linksmai traukė. Pirmoji choro iškilmingai sudainuota lietuviška daina buvo Maironio „Lietuva brangi“. Plėtėsi choro atliekamų lietuviškų dainų, lietuvių liaudies dainų repertuaras. Nuoširdus vadovės darbas, jos kūrybinis polėkis įkvėpė choristams meilę muzikai ir norą dainuoti įvairias dainas. Bendros pastangos davė gražių rezultatų – iškovota teisė dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Iš svetur suvažiavusiems į atominio komplekso statybą žmonėms, tapusiems dainininkais, Respublikinė dainų ir šokių šventė Vilniuje paliko neišblėstantį įspūdį.

Muzikos mokyklos specialistai išugdė gražų respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatų ir diplomantų būrį. Dėl aktyvios mokyklos bendruomenės visuomeninės ir muzikinės veiklos, gražių auklėtinių pasiekimų, mokykla tapo ne tik miesto, Utenos apskrities, bet ir respublikinių bei tarptautinių renginių centru.

Vadovė prisimena, kai naujajame Muzikos mokyklos pastate, stovėdama prie lango, pamatė prie mokyklos sustojusią lietuviškai kalbančią porą, kuriai stebuklu pasirodė lietuviškas įstaigos pavadinimas, nes visur matė tik rusiškus. Jauni žmonės fotografavosi prie lietuviškos iškabos! Vienas iš atominio komplekso vadovų, ant direktorės ir dar kelių kabinetų durų greta rusiškų pamatęs ir užrašus lietuvių kalba, neregėtai pasipiktino: nematyta savivalė! Pareikalavo tuoj pat, nedelsiant panaikinti lietuviškus užrašus. Ponia Česlava sako, kad buvę labai skaudu, jog Lietuvoje neleidžiami lietuviški užrašai, varžoma lietuvių kalba. Bet muzikos negalėjo uždrausti: greta kitų tautų skambėjo lietuvių kompozitorių muzika, dainos. Direktorė į aktų salę surinkdavo pedagogus ir mokė juos lietuvių kalbos, mokė tarti, kirčiuoti lietuviškus žodžius. Pedagogų posėdžiuose bendravo lietuviškai, nors, žinoma, kai kam nepatiko. Direktorė aiškino: gyvenant Lietuvoje negalima nemokėti lietuvių kalbos.

miel-10

Č. Pimpienė Mielagėnų bažnyčioje su vyru ir sūnumi, šventoriuje palaidotas jos dėdė kunigas

Ponia Česlava buvo ir liko aktyvi visuomenės veikėja. Gyventojai rinko ją į Visagino miesto savivaldybės tarybą, vadovavo tarybos Kultūros, švietimo, teisės ir etikos komitetui, įvairioms komisijoms, darbo grupėms ir pan. Jos kūrybinis, pedagoginis, visuomeninis darbas, pilietinė pozicija, puikiai įvertinti: ji gavo valstybinį apdovanojimą, o miesto taryba Česlavai Pimpienei suteikė Visagino miesto Garbės piliečio vardą.

Nereikia manyti, kad vadovei, visai mokyklos bendruomenei buvo lengva. Ne, visai ne! Ekonominės krizės karštligėje savivaldybės taryba labai sumažino pedagogų valandų skaičių. Sunku buvo, bet išgyveno. Ir dabar nelengva, jeigu instrumentų įsigijimui, pavyzdžiui, pernai gavo tūkstantį eurų, tiek pat gavo ir šįmet. Kaip atnaujinti muzikos instrumentus, jei vienas jų kainuoja žymiai daugiau… O savivaldybės administracija svarbesne proga kviečia muzikos specialistus, jų auklėtinius koncertuoti, svečius ir žiūrovus nustebinti darniu muzikos skambėjimu. Ir koncertuoja, koncertuoja nemokamai! Čia privalu įsiterpti: iš kitur kviečiamiems ansambliams, solistams ir pan. paklojami nemaži pinigai, o šalyje pirmo ryškumo žvaigždės Rūta, Ona, Ilja ir kiti klausytojų džiaugsmui ir malonumui dainuoja, groja nemokamai…

Ponia Česlava prisipažįsta, jog yra malonu, kai kiti pastebi ir visų bei kiekvieno atskirai pastangas ir pasiektus rezultatus vertina. Apima džiaugsmas, kai matai vertinamą darbą. Ir didelė laimė, kai mokinys savo profesiniu virtuoziškumu pralenkia mokytoją… Laimė, kai pasieki užsibrėžtą tikslą. Pasiekta daug. O tikslai buvo ir artimesni, ir tolimesni. Prieš daugelį metų vaikščiodama Visagino ežero pakrante ponia Česlava nukreipdavo žvilgsnį į tolumoje dunksančią, medžiais ir krūmais apaugusią, apžėlusią ežero salą, iš kurios girdėjo įvairius garsus. Nepaprastus garsus, sklindančius iš Menų mokyklos! Ir savo svajonę įgyvendino – įkūrė Visagine Menų mokyklą. Sutvarkė mokyklai skirtas trečias patalpas, rado reikiamų specialybių vadovus: yra kur šokėjams repetuoti, choreografams reikštis. Įsteigė teatro studiją, o nesuradusi vietinio specialisto, režisierių pakvietė iš Zarasų.

Česlavos Žemaitytės-Pimpienės gimtinėje nieko nebelikę. Gal ne visai taip. Pravažiavus Mielagėnus, netoli kelio dar svyruoja jos tėvelių pasodintas gluosnis, ošiantis gimtas melodijas – melodijas, pakėlusias jautrią menišką sielą polėkiui.

Algirdas Kavaliauskas, humanitarinių mokslų daktaras

1011 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.