Home » Gallery » Švietimas » Su Mokytojų diena…

Su Mokytojų diena…

Su Mokytojų diena…

.

 

 

Šios profesijos mįslė – kiekviena karta stengiasi ją įminti, bet, atrodo, vis nesėkmingai. Juk galime sugalvoti įvairiausių apibrėžimų, įvairiausių dėsnių ar išimčių, tačiau pasikalbėję su konkrečiais žmonėmis, pamąstę apie jų veiklos įtaką suprantame, kad iš šalies žiūrint nedaug ką įmanoma suvokti.

Paskatinti mokinį įdėmiau stebėti, jautriau reaguoti į šalia esančiuosius, kūrybiškiau atlikti bet kurią užduotį, savičiau suformuluoti savo požiūrį – kaip visa tai sudėtinga, kaip visa tai neužmirštama. Bet šis procesas labai svarbus, įdomus, tad darsyk atveriame vartus į mokytojo pasaulį.

Šventės proga Utenos apskrities pedagogus kalbino Stepas Eitminavičius.

 

jolita-baltuskiene

 

 

Jolita Baltuškienė, Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos istorikė

 

Dirbate Adolfo Šapokos gimnazijoje. Kuo ši istorinė asmenybė jus žavi?

Istoriką Adolfą Šapoką „atradau“ dar būdama studentė, kai vienas bendrakursis slapčia parodė aptrintą „Lietuvos istoriją“. Prisimenu, kaip nekantriai laukdavau kiekvieno „Literatūros ir meno“ numerio, kur Atgimimo laikais buvo publikuojamas šis veikalas. Adolfo Šapokos asmenybe ėmiau domėtis prieš dvidešimt metų, pradėjusi dirbti gimnazijoje. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai buvo labai šviesus, paprastas, kuklus, darbštus Lietuvos patriotas. Savo patriotizmą deklaravo ne žodžiais, bet darbais: ir kaip mokslininkas, analizuodamas Lietuvos istorijos problemas, ir kaip lietuvis – burdamas tautiečius emigracijoje, ilgą laiką be atlygio dirbdamas „Tėviškės žiburių“ redakcijoje.

Jūs su mokiniais daug keliaujat…

Istorijos pamokos gali vykti visur: muziejuje, kino ar teatro salėje, ant piliakalnio, kelionėse. Ypač smagu pakeisti aplinką ir keliaujant atrasti, išgirsti, pamatyti tai, ko nesurasi vadovėlyje. Visada visur daug istorijos, emocijų, gal šiek tiek nuovargio. Bet patirti įspūdžiai, pamatyti vaizdai, išgirsti pasakojimai priverčia jį užmiršti. O ir mokiniai atsiskleidžia visai kitaip: vieni tampa atviresni, kiti susidūrę su pirmaisiais sunkumais, pyksta, bando įrodinėti savo tiesas, treti tampa pagalbininkais (vertėjais, organizatoriais, kartais net guodėjais). Didžiausias atpildas – kai gidai padėkoja už šaunius, gebančius išklausyti, besidominčius mokinius. Taip buvo ne kartą: ir Štuthofe, ir Kaliningrade, ir Minske, ir Rietave.

Giedrė Mičiūnienė, Zarasų r. Turmanto pagrindinės mokyklos lituanistė

Jūs rašote eilėraščius. Man vis atrodo, kad mokykloje kuriančiajam yra sunkiau. Bet kūryba juk ir gelbsti mus tada, kai realybė apkarpo sparnus. Ką jūs galvojate apie save, kaip kūrėją, apskritai apie meno pasaulį?

Rudenėjančio vakaro mįslė: iš ko semiuosi kūrybos? Iš aplinkos. Iš patirties. Iš kasdienybės: vakaro tylos, mokyklinio šurmulio, iš tylių apmąstymų… Iš gamtos žavesio: besidraikančių voratinklio nėrinių ir rytinės miglos pasakos… Iš Meilės ir Tikėjimo… Be jų kiekvienas menkas. Kūryba – tai gyvenimo būdas, noras išreikšti tai, ką jauti giliai širdyje. Tai minčių, jausmų, simbolių trio. Mes visi esame skirtingi – skirtingai matome, jaučiame, mylime, ilgimės. Skirtumai ir daro mus įdomius. Malonu bendrauti su kuriančiuoju – gali pasisemti skalsos. Kūryba – nesibaigianti gaivi versmė.

Esu dėkinga savo genams bei auklėjimui – šalia manęs visada buvo kuriantieji: ir šiandien Zarasų katalikų kapinėse stovi a. a. Tėvo sukurtas ąžuolinis kryžius, kitas – Zarasų vokiečių karių kapinėse. Mama puikiai siuvo, mezgė. Giminėje daug mokytojų…

Manau, kad kūryba gyvenimą labai palengvina. Kūrybingas žmogus lengviau sprendžia problemas, geba išsisukti iš nepalankios situacijos. Kūryba atveria platesnes galimybes ir veda aukštesnių siekių link. Aišku, tai – ne vien rašymas…

Ironiškai nuskambės – iš menininkų neretai pasišaipoma: „Prie meno.“ Bet patys leidžiame savo vaikus į menų mokyklas, kad tik mokytųsi kurti….

Aš nemėgstu šablonų: kuriantis žmogus niekada nesustoja – jis siekia. O tai yra svarbiausia… Žvilgtelkime į medžius: juos ruduo padabino nuostabiais apdarais – nerasime vienodai papuoštų. Ar tokioje nuostabioje Dievo sukurtoje karalystėje mes galėtume būti kitokie?

 

lina-mikuleniene

Lina Mikulėnienė, Utenos Aukštakalnio progimnazijos pradinių klasių mokytoja

 

Mokiniai dažnai nustebina. Ar sutinkate?

Žinoma, taip. Tik išgirsk, pamatyk… Tai buvo jau seniau: vienas mano antrokas nenori rašyti, o tik į mane žiūri. Klausiu jo mamos, kas vyksta. „Sūnus man aiškino, kokie gražūs jūsų mėlyni batai…“ Dar vis vien nelabai suprantu situacijos. Po kurio laiko mokinys prisipažįsta: „Mano mama serga ir tokių gražių batų neturi.“ Štai kaip.

Visada individualiai su mokiniu kalbėdama mėgstu pritūpti, kad jam būtų smagiau; juk tuomet atsiranda ir akių kontaktas.

Man svarbi mokinių nuomonė – tai nuolatos primenu. Neretai jų svarstymai stebina pačia geriausiąja prasme.

Žaidimu, pasakojimu ir mes juos galime nustebinti. Jeigu yra gražesnis kontaktas, daug ką galime. Tarkim, labai atidžiai klausosi, skaito, bet kai galime pasiausti, jie jau kitokie. Pasiausti reiškia įsijausti į kūrinio veikėjo gyvenimą: pabūti juo bent trumpą laiką, pamėginti suprasti jį. Sakykime, tokiu būdu atrandame Vytauto Račicko knygas.

Dabar dirbate reabilitacijos ir ugdymo centre…

Kitokie mokiniai. Pabūna čia neilgai ir mes išsiskiriame. Jų akyse liūdesio daugiau. Nors vaikai visur vaikai – žavi jų skirtingumas, individualumas.

julius-morkunas

Julius Morkūnas, Utenos Dauniškio gimnazijoje dėstantis tikybą

Pedagogai dažnai susiduria su situacijomis, kada sunku suvokti, kaip derėtų pasielgti. Gal papasakotumėte vieną tokio pobūdžio istoriją?

Kartą mane pažadino netikėtas telefono skambutis. Mokyklos, šalia kurios gyvenau, direktoriaus pavaduotoja pakvietė padirbėti tikybos mokytoju vietoje gyventi kitur išvykusios pedagogės.

Ateinu pas septintokus, o šie į mane nekreipia dėmesio. Laukiu momento, kada galėsiu į juos kreiptis. Galiausiai vienas po kito ėmė rimti. Slapta akimis sekiau iš bendro klasės konteksto išsiskiriančią mergaitę. Pastebėjau, kad ji nėra patenkinta tuo, kaip viskas klostosi. Kartkartėmis žvilgtelėdama į mano pusę bėgiojo nuo vieno mokinio prie kito, kažką patyliukais kalbėjo. Nesunku buvo suprasti, kad ji ir yra viso šio šou organizatorė.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Ta mergaitė man tapo lygtimi su neaiškiu skaičiumi nežinomųjų. Pavasarį per pamoką mokinius vesdavausi į gamtą. Buvau nusižiūrėjęs labai gražią vietą. Išėjome. Paskutinėje kryžkelėje suplanuotos iškylos pamatai ėmė svyruoti. Mano paslaptingoji ir dar kelios mergaitės primygtinai siekė tęsti kelionę kitur. Tad mūsų eisena pro tvoros vartus pasuko į kapines. Priekyje žygiuojanti mokinė, kuri ilgą laiką prieš mane protestavo, sustojo prie vieno kapo. Skaitydamas naujame antkapyje užrašą pajutau, kaip mano veido išraiška pasikeitė ir savaime palinko galva. „Tai mano mama“, – ištarė.

Viską supratau. Buvusiai tikybos mokytojai pavyko rasti paguodos žodžius, todėl tapo brangiu žmogumi. Matyti pamokoje ne ją, o mane reiškė netekti dar vieno brangaus asmens. Bet ši septintokė nuo to karto tapo viena uoliausių mano mokinių.

dangira-nefiene

Dangira Nefienė, Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lituanistė

 

Kartu rašėme literatūros vadovėlį („Skaitinius“) penktokams. Man buvo labai įdomu ir svarbu…

Tai atsakinga, sudėtinga ir nelengva užduotis, bet dirbti buvo smagu. Smagu, nes šalia – patikimi kolegos. Vienam būtų sunku, beje, kaip ir kiekvieną darbą dirbant. Kai šiandien vis dažniau išgirsti sakant, kad tradicinis vadovėlis nėra reikalingas, norėtųsi, kad mūsų „Skaitiniais“ naudotųsi. Galvodama užduotis, rinkdama tekstus, mąsčiau apie savo mokinius. Manau, kad reikia suvokti vaikų mąstymą, suprasti, kad juos domina labai įvairios veiklos. Taip ir stengėmės daryti.

Įsivaizduoju jus, gražiai bendraujančią su mokiniais…

Džiaugiuosi, kai galiu kartu su savo mokiniais patirti atradimo džiaugsmą. Vis dar pavyksta! Mokomės vieni iš kitų, gana dažnai aš iš jų. Patinka vaikus nuolat kviesti atrasti, pamatyti, pajusti. Tolumoje dunksantis Anykščių šilelis, rūke skęstantys bažnyčios bokštai ar šarma už lango gali būti puiki medžiaga ruoštis rašiniui, diskusijai, o gal tiesiog impresijai. Mėgstu tai. Tenka girdėti, kad pagrindinėje mokykloje nėra taip įdomu kaip gimnazijoje. Nenoriu su tuo sutikti – mano mokiniai smagūs ir įdomūs, smalsūs ir ieškantys. Kaip gera pamokai besibaigiant išgirsti nors vieną atodūsį: „Jau – taip greit praėjo pamoka!“ Kad daugiau tokių atodūsių!

dalia-puodziukiene

Dalia Puodžiukienė, Utenos Krašuonos progimnazijos dailės mokytoja

 

Prasideda pamoka… Ir mokiniai pradeda piešti…

„Gabumai yra tik mielės, o pyragas – darbas“, – nuolat primenu savo mokiniams. Mums reikia įdėti daug pastangų, norint net ir gabius vaikus įkvėpti kūrybai, puoselėti savitą stilių, pritaikyti dailės techniką. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie neturi dailės priemonių, nemėgsta piešti, nes sako, kad nemoka. O sudominti reikia visus! Tai ir vertiesi per galvą: naudoji įvairiausius sudominimo metodus, įtikinėji, padedi, skatini, tempi iš namų dailės priemones ir kt. Kad tik jie kurtų… Kad nepražiopsotų gyvenimo suteiktos progos prisiliesti prie kūrybos. Svarbiausias tikslas – kad kiekvienas mokinys nebijotų kurti, atrastų patinkančią techniką, kad išgyventų kūrybinės sėkmės pojūtį. Per dailės pamokas išbando įvairias meninės raiškos priemones, tyrinėja formų, spalvų bei faktūrų poveikį žmogui, dailės ir muzikos dermę, nagrinėja primityviojo, modernaus, abstraktaus meno ypatumus, susipažįsta su skirtingų epochų, stilių bei dailininkų kūryba. Nuolat skatinu generuoti naujas idėjas, laisvai interpretuoti, kūrybiškai reikštis kasdienėje veikloje. Žinau, kad visi nebus dailininkais, bet turi tapti išprususiais meno vartotojais, kūrybingais žmonėmis – tokių nepaprastai reikia šiandienos pasauliui. Kūrybingų žmonių reikia kiekvienam darbdaviui, kiekvienai įmonei ar organizacijai. Išugdyti tokį asmenį – įdomus, bet nelengvas procesas. Svarbu būti šalia, kai mūsų reikia, ir negailėti savo laiko. Visada padedu norintiems kurti ir atverti „langą“ į savo vidinį pasaulį.

jolita-zaukeviciute

Jolita Zaukevičiūtė,Utenos Aukštakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Ar mėgstate lyginti anų laikų mokinius su dabartiniais?

Seniau taip, bet dabar to jau senokai nebedarau… Mane nuo mano mokinių skiria… 3 kartos. Vaikai pasikeitė: nemato prasmės kaupti informaciją, ją galima lengvai susirasti internete. Bendravimas daugiausia virtualioj erdvėj – ko visai nebuvo mūsų laikais. Mes negalėjome būti kitokie – tiesiog toks buvo laikas. Kiekviena ateinanti karta atsineša kažką gero ir savito. Pamenu teatrų festivalius šioje mokykloje – laukdavom kovo mėnesio bei spektaklių. Dabartiniams mokiniams nelabai įdomu spektakliai, užtat nufilmuoti, sukurti, sumontuoti filmą jiems visai nesudėtinga…

O kodėl kažkada nutarėte studijuoti būtent chemiją? 

Aš ir šiandien jums negaliu tiksliai pasakyti, kodėl chemija, o ne, tarkim, lietuvių kalba. Esu mokytojų vaikas. Šviesios atminties tėtis buvo istorikas, mama – lietuvių kalbos mokytoja (manau, kad esu šį bei tą paveldėjusi iš jos). Matydavau krūvas sąsiuvinių ir palinkusią prie jų mamą. O chemiją mokėjau, turėjau svajonę tapti gydytoja, bet ar gali studijuoti mediciną, kai aplink vien mokykla… Tad ir išėjo iš manęs chemikas su literatūriniais prieskoniais…

514 Iš viso matė 7 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.