Home » Spindulys » Akla masažistė Ramunė Guigaitė: „Jei matyčiau, beveik niekas nepasikeistų“

Akla masažistė Ramunė Guigaitė: „Jei matyčiau, beveik niekas nepasikeistų“

Akla masažistė Ramunė Guigaitė: „Jei matyčiau, beveik niekas nepasikeistų“

.

Rasa MILERYTĖ

Susitikus su Ramune Guigaite Utenos centre esančiame grožio salone, kur ji dirba masažuotoja, mergina tiesia ranką pasisveikinti ir pasiūlo kavos. Palydi į savo kabinetą, nueina į virtuvę, atneša paruoštą kavą ir saldainių, deda ant stalelio, apeina mane, sėdasi ant kėdės. Jokio ženklo, kad moteris akla. „Jei klientas ateina manęs dar nepažinodamas, kol nepasakau, tikriausiai ir nesupranta, kad nematau“, – sako ji.

Apako būdama dvejų

Būdama dvejų metukų Ramunė susirgo kokliušu, o po ligos mama pastebėjo, kad mergaitė nemato. Matyt, tada ir prasidėjo kovotoja save vadinančios moters kova: kelionės į Vilniuje esančią specialią mokyklą (nuo 5 klasės važinėdavo autobusu viena), vienišesnės nei kitų vaikų vasaros, pasimatymai bandant nuo vaikinų nuslėpti aklumą, studijos su dėstytojus stebinusiais prašymais leisti paskaitą įsirašyti į diktofoną… „Mokykloj nejausdavau tos bėdos, – sako pašnekovė. – Sunkiausia būdavo vasarą, nes nuo bendraamžių truputį atsišliedavau. Bendraamžės, būdavo, šokiai pokiai ten, berniukai, visa kita. Būdavo, kad aš su drauge į šokius išvažiuoju retkarčiais, bet tikrai ne taip intensyviai, kaip matančios draugės. Niekur taip neišeidavau kaip jos.“

Apie praeitį pozityviai į pasaulį žiūrinti moteris kalba ramiai. Užsimena, kad sunkiausias laikotarpis buvo paauglystė, bet supranta, kad kiekvienas paauglys turi problemų, ir jei ne aklumas, Ramunei irgi būtų iškilusios kitos. „Kaip ir kiekvienas paauglys – gyvenau ir pragyvenau tai. Pati tuos demonus nugalėjau. Nors tuo metu tai labai pykau, kad man taip atsitiko“, – kuo ramiausiai pasakoja ji.

Dar ir šiandien R. Guigaitė, kuriai gydytojai diagnozavo visišką aklumą, sakosi nenaudojanti baltos lazdelės. Paklausta, kaip tuomet vaikšto, pagal ką orientuojasi aplinkoje, juokiasi: „Žmonės mane mato, jeigu aš nepasitraukiu, jie pasitraukia.“

Visgi pripažįsta, kad į naujas vietas viena niekada neina. Jos maršrutas: vaikų darželis–darbas, darbas–vaikų darželis ir autobusų stotis. „Tai jau viską žinai – kur stulpas, kur koją pakelt.“ O pereiti per gatvę padeda sūnus Emilis.

img_0035

Kadaise pykusi ant likimo Ramunė Guigaitė dabar nestokoja optimizmo, humoro jausmo ir tvirtybės / Rasos Milerytės nuotraukos

Didžiausios problemos – buityje

Įkyriai bandau išklausti, kokios yra didžiausios problemos, su kuriomis tenka susidurti Ramunei, bet pastangos nueina perniek. Esame įpratę prie mito, kad negalią turintys žmonės mėgsta pasiskųsti, pakeiksnoti pasaulį ir valdžią, nesudarančią tinkamų sąlygų integruotis į visuomenę. Galbūt tokiame požiūryje ir esama tiesos, tačiau uteniškė griauna stereotipinį požiūrį į negalią turinčius asmenis visų pirma tuo, kad savo negalios nesureikšmina. „Aš nelaikau savęs kažkokia ypatinga optimiste. Tiesiog gyveni, nori kažką turėti, tai ir stengiesi, ir eini į priekį, man tai savaime suprantama. Kartais užeina sunkesnės akimirkos, norisi viską mesti, bet stumi save priekin. Atrodo, kaip būtų patogu: sėdi namie ir nieko neveiki, gauni pinigus iš valstybės, tai kam kažką daryt. Bet aš neišsėdėčiau, – dėsto savo pažiūras į gyvenimą. – Nesuprantu, kaip žmonės, net ir sveiki žmonės, gali užsidaryti namie ir nieko neveikti.“

Iš didelės šeimos kilusi Ramunė – vienintelis vaikas, baigęs ne tik vidurinę, bet ir įgijęs aukštąjį išsilavinimą, ir net ne vieną: baigė socialinę pedagogiką Utenos kolegijoje, o vėliau įgijo ir masažistės profesiją: „Šis darbas man labai prilipo, atsipalaiduoju masažuodama: paguldai žmogų ant stalo veidu į žemę, nėra akių kontakto, nebelieka kompleksų, ir maigai sau.“

Moteris susitvarko ir su buities darbais. Gal ir nepadaro tokių įmantrių patiekalų, kaip norėtų, bet paprasta kasdieniška mityba (kotletai, balandėliai, cepelinai), apsitvarkymas namie – viskas su tuo gerai. Tik kai laukia svečių, sakosi šiek tiek nerimaujanti: „Kad nelygiai dešrytę supjaustysiu, kad ne taip patieksiu viską. Bet ateidamas pas mane žmogus žino, pas ką ateina.“ Paklausta, ar vyrui tenka padėti darbuotis prie puodų, nustemba: „Žinoma, kad ne.“

Kartais tenka paprašyti pagalbos

Pati ir su skalbiniais susitvarko, ir netgi daržus prižiūri. Tik kitąmet žada savo plantacijas (taip juos vadina) sumažinti, nes jau darosi kiek sudėtinga juos prižiūrėti, o viską, ko reikia, galima nusipirkti.

Dabar, kai akys mato tik šešėlius, drabužius skalbti tenka kas dieną, profilaktiškai. „Bėdos būna su kojinių rūšiavimų. Tų kojinių debesis, vaiko tai išvis kalnas, ir visas atrinkt, surūšiuot… Pasitaikydavo, kad nevienodom išleidi į darželį. Dabar nebeplaunu krūvos iškart, o po dvi. Sunešioji ir plauni. Kažkokį metodą, kaip susitvarkyt, vis tiek randi.“

Daugiausiai problemų iškyla apsipirkinėjant, bet ir į jas R. Guigaitė žiūri ramiai. Susitaikė su tuo, kad parduotuvėje tenka paprašyti pagalbos, bet pripažįsta, kad tokiais atvejais kartais dar jaučiasi nejaukiai. Kartais mamos akimis tampa keturmetis sūnus Emilis. Paima reikiamas prekes, žinoma, ima tai, ką randa, pagal prekės ženklus ir kainas nesirenka, palydi prie dirbančios kasos. Pardavėjai Ramunė pasisako nematanti ir paprašo suvesti banko kortelės PIN kodą arba pasakyti, kokią kupiūrą ištraukė iš piniginės. Ar nebūna taip, kad apgauna? Pašnekovė sako pasitikinti žmonėmis ir, matyt, ne veltui: kol kas nepasitaikė piktavalio, kuris norėtų nusukti vieną kitą eurą. Nei parduotuvėje, nei darbe, kai klientas pats turi pasakyti, kiek pinigų duoda ir susiskaičiuoti grąžą.

Svarbiausia – kalbėtis

Ne paslaptis, kad vaikai ir paaugliai, kartais galbūt iš nesupratimo, būna žiaurūs kuo nors kitokiems savo bendraamžiams. Bandau spėti: Ramunė tikriausiai buvo vienišė, susilaukdavo pravardžių. „Kad tiesiogiai atstumtų, tiesiai šviesiai pasakytų, tai ne, – paneigia pašnekovė. – Na, vaikystėje kartais. Mano akytę protezavo tik dešimtoj klasėj. Ji būdavo nuolat primerkta, tai vizualiai iškart matydavosi, kad kažkas blogai. Tai ir vienaake, ir visaip pravardžiuodavo. Bet tik tolimesni kaimynai, o su artimiausiais viskas buvo gerai. O žiauraus, baisaus atstūmimo nepatyriau.“

Na o darbe? Vėl susiduriame su stereotipu – grožio salone visi turėtų būti tobuli… Ramunė užbėga man už akių dar prieš klausimą pasakydama, kad neįprasta tokioje vietoje kaip grožio salonas sutikti žmogų su negalia. Taigi – ar nebūna taip, kad klientai išsigąsta masažistės negalios? Pašnekovė tikina, kad taip dar nėra buvę. Jaunesni, sužinoję apie tai, kartais sutrinka, galbūt nežino, kaip elgtis, o vyresni į tai nekreipia dėmesio. „Dar nebuvo, kad klientas pabėgtų todėl, kad nematau“, – ir vėl juokiasi Ramunė.

Žinoma, masažistė galėtų mėginti nuslėpti aklumą, bet apie tai jai nekyla nė minties. „Iš to jau išaugau. Paauglystėje būdavo durnystė kažkokia. Važiuoji į pasimatymus, apsimeti, kad matai, nors visi aiškiai mato, kad ne. O gal būtų buvę daug lengviau, jei nebūčiau apsimetus. Kai pradėjau čia dirbti, pradžioj būdavo sunku pasakyt, kad nematau. Paskui pradėjau daugiau apie tai šnekėti ir žiūriu, kad lengviau. Kai pradedi šnekėti ir to nebijot, tarytum nebelieka tos bėdos. Sunku tol, kol sėdi savy užsidaręs“, – mintimis dalijasi masažistė ir sakosi jau išmokusi gyvenimo pamokas.

Pasaulį pažįsta prisilietimais

Iš pašnekovės žodyno neišnykęs toks žodis kaip grožis, o jį įvertina lytėjimu. Pasakoja prieš keletą metų keliavusi po Norvegiją. Tuomet akys dar buvo stipresnės ir ji galėjo atskirti, kur baigiasi kalnų viršūnės ir prasideda dangus. „Važiuodami sustojome prie tokio medžio, kokio Lietuvoje nė vienas nebuvome matę. Liečiu jo žievę, lapus ir suprantu, kad gražu, ir kad tikrai tokio dar nemačiau.“ Nors nemato, gali apibūdinti, kaip atrodo jos vaikas, pirkdama drabužius prisiliečia prie medžiagų ir nusprendžia, ar patinka.

Beje, Ramunė nesinaudoja ne tik baltąja lazdele, bet nedėvi ir akliesiems įprastų tamsių akinių. „Dar skiriu dangų nuo žemės, horizontą dar atskiriu kažkaip. Užsidėčiau akinius ir nieko nebematyčiau. Negalėčiau žaisti šoudauno, aklųjų teniso, nes žaidžiant reikia užsidėti tamsius akinius, o kai tamsa, man iškart panika.“

Jei matytų, vairuotų mašiną

Laisvalaikiu mėgstanti klausytis audio knygų ir
keliauti Ramunė Guigaitė sako, kad jei matytų, beveik niekas jos gyvenime nepasikeistų. Aklumas, pasak jos, neuždaro beveik jokių durų. Moteris vardija, kokiais darbais gali užsiimti aklieji: vienas jos visiškai aklas draugas dirba kompiuterių prižiūrėtoju mokykloje, silpnai matanti pažįstama – žurnalistė, žino ir visiškai aklą advokatą, pamena, kad buvo aklas Seimo narys. „Manau, kad aklas žmogus gali dirbti bet kokį darbą, tik reikia prisitaikyti.“

Sakoma, kad masažai – nereginčių žmonių arkliukas. Ramunė pritaria tam, tačiau priduria, kad visų pirma reikia tą darbą mėgti, tik tada seksis.

„Žinau puikiausių pavyzdžių, kai akli žmonės, atrodo, kalnus verčia. Aš dar taip negaliu, dar yra barjerų, dar šiek tiek kompleksuoju. Kiti paprasčiau į tai žiūri ir drąsiau per gyvenimą eina. Bet didžiuojuosi savim, jau išlindau iš savo kiauto“, – kalba paklausta apie tai, ar aklumas labai apriboja gyvenimą. Tvirta, drąsi, energinga moteris teigia, kad jei matytų, jos gyvenime beveik niekas nepasikeistų. „Nuo mažens man kartojo, kad turėsiu stengtis labiau už kitus. Kad jei kažko pasieksiu, negalėsiu sustoti, kiekvieną dieną teks įrodinėti, jog esu kažko verta. Taip gyvenu ir taip pat gyvenčiau, jei matyčiau, – įsitikinusi ji. – Gal tik vienas dalykas būtų kitoks: vairuočiau mašiną. Įsivaizduokit, koks patogumas, kokia laisvė. Atsisėdi ir važiuoji sau. O kiti dalykai tikrai nesikeistų: mokyčiausi, dirbčiau. Nesuprantu, kaip žmonės gali nieko neveikti“, – baigdama pokalbį dar kartą savo gyvenimo filosofiją išsako aktyvi, iškalbinga, talalaika save vadinanti Ramunė Guigaitė.

img_0043

 „Nesuprantu, kaip žmonės, net ir sveiki žmonės, gali užsidaryti namie ir nieko neveikti“, – stebisi masažo specialistė

 

4063 Iš viso matė 13 Šiandien peržiūrėjo

Comments (6)

  1. Buvusi klientė sako:

    Nuostabus žmogus!puikiai atlieka savo darbą!Stiprybės ir daug klientų!

  2. Ausra glaskiene sako:

    Ramue labai jautrios ir geros širdies žmogeliukas

    • Egidijus sako:

      Galiu tik pasidžiaugti Ramunės dideliu entuzijazmu ir tikrai sunku žmonėms su negale visuose atvejuose bet tikrai ir aš negirdėjau kad Ramunė skūstūsi ar verkšlentų eina per gyvenimą aulštai iškėlus galvą didelės sėkmės jai linkiu kaimynas Egidijus Marytė

  3. Marija sako:

    Puiki masažiste,nuoširdi ir suprantanti kitus ir niekada nedejuojanti.Šaunuolė🌞

  4. Sandra sako:

    Šauonuolė Ramunė

  5. Virgita sako:

    Pozityvo pilna mergina 😉 aukstyn nosiuka, Ramune, tu jau daug pasiekiai ir esi ne vienam geras pavyzdys, kad gali iveikti gyvenime viska.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.