Home » Spindulys » „Misija Sibiras 2017“ dalyvis: gyvenantiems Sibire tėvynė – labai jautri tema

„Misija Sibiras 2017“ dalyvis: gyvenantiems Sibire tėvynė – labai jautri tema

„Misija Sibiras 2017“ dalyvis: gyvenantiems Sibire tėvynė – labai jautri tema

.

Rasa MILERYTĖ

1941-ųjų birželio 14 dieną į Sibirą pajudėjo pirmieji vagonai su Lietuvos tremtiniais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. Turimais duomenimis, tremtyje žuvo apie 28 tūkst. Lietuvos piliečių. Dalis ištremtųjų pasikeitus politinei situacijai nusprendė savo gyvenimą toliau kurti Sibire. Dalį grįžusiųjų į Lietuvą pasitiko svetimųjų užimti namai, o dokumentuose uždėta žymė „tremtinys“ apribojo galimybes įsidarbinti, tad žmonės nematė kitos išeities, kaip grįžti atgal į Sibirą.

Prabėgo nemažai metų, bet tremtinių užrašyti prisiminimai neleidžia pamiršti, kaip sovietinė sistema sugriovė tūkstančių lietuvių gyvenimus. O Sibiro žemė ar dar mena lietuvių kraują? Apie tai kalbėjomės su Dovydu Žiogu, 22-ejų anykštėnu, karininku, dalyvavusiu ekspedicijoje „Misija Sibiras 2017“.

Kaip sugalvojot dalyvauti ekspedicijoje „Misija Sibiras“ ir kas tai per ekspedicija?

Apie šią misiją iš įvairių pasakojimų žinau nuo pat jos pradžios. Kai tik sužinojau, tai buvo prieš kokių 10 metų, jau norėjau sudalyvauti. Patiko jos prasminga idėja: išsaugoti istoriją, ją atsiminti ir pagerbti tą skaudžią istoriją išgyvenusius žmones. Išsaugoti praeitį. Ir aplankyti lietuvių trėmimo vietas, sutvarkyti jų kapus. Taip pat aplankyti ten tebegyvenančius lietuvius, kurių mes sutikome keletą. Taigi užpildžiau anketą ir laukiau atsakymų. Šiais metais ją pildė 900 žmonių. Iš jų 80 atrinko į bandomąjį žygį, o po jo buvo sudaryta galutinė 16 žmonių komanda, kuri vyko į Sibirą. Šiemet „Misija Sibiras“ keliavo į Irkutską.

albumas-3

Pasak Dovydo Žiogo, svarbu atminti ir pagerbti žuvusius Sibire lietuvius / Asmeninio albumo nuotraukos

Kaip ten keliavote?

Iki Maskvos važiavome traukiniu, iš Maskvos skridome lėktuvu į Irkutską, tada keliavom įvairiais būdais: ir pėsčiomis, ir autobusais, mikroautobusais, pavėžėjo vietiniai žmonės savo transportu, ir valtimi teko plaukti persikeliant per upę. Patyrėm įvairių įdomių nuotykių.

Apsistojote kokiuose nors nakvynės namuose?

Mūsų pagrindinė gyvenamoji vieta buvo palapinės, kurias nešėmės su savimi. Dažniausiai įsirengdavom stovyklavietę netoli upės, gamtoje, ir lauko sąlygomis gyvenom. Buvo keletas nakvynių po stogu: sykį apsistojom kultūros namuose, kitą kartą irgi į kultūrnamį panašus namelis buvo, bet didžiąją dalį naktų leidome palapinėse. Tiesa, kai tik nuvykom, buvom labai šiltai sutikti Maskvoje, Lietuvos ambasadoje, ten mus priėmė Vygaudas Ušackas. Ambasadoje praleidom kelias naktis.

O maistas? Ką valgėte?

Maistą irgi nešėmės su savimi: tokį, kurį lengva pasigaminti ant ugnies. Nešėmės ir puodus, didžiulius puodus, dešimties litrų. Kai ką nusipirkdavom parduotuvėse. Tai dažniausiai grikiai, kruopos, makaronai, ryžiai, šiek tiek konservų – toks buvo mūsų visas maistas. Pusryčiams ką nors šiek tiek saldesnio pasigaminam, pvz., ryžių su džiovintais vaisiais, pietums makaronai su faršu, vakarienei grikiai.

Sakėte, ekspedicijos metu sutikote keletą lietuvių. Ar jie dar kalba lietuviškai?

Kai kurie kalba, kai kurie jau primiršę, bet supranta. Vis dėlto čia jau yra nebe tikrieji tremtiniai, čia yra tremtinių vaikai. Juk praėjo labai daug metų. Bet radom lietuvių ir netgi vieną dzūkę, kuri dar dzūkiškai mokėjo pakalbėt. O šiaip visi supranta lietuviškai, bet kai kuriems sunku šia kalba kalbėti.

Kodėl jie negrįžta į Lietuvą?

Tai labai sudėtingas klausimas. Jie ten užaugo, ten baigė mokyklas, universitetus, institutus, įsikūrė ten, sukūrė šeimas, ir dabar jie jau, galima sakyti, šiek tiek per seni, kad čia atvažiuotų ir kurtų viską nuo nulio. Bet jie labai išsiilgę Lietuvos, tėvynė jiems labai svarbi ir labai jautri tema.

Vadinasi, jie laiko save lietuviais?

Taip, laiko. Irkutske yra lietuvių bendruomenės namai „Švyturys“. Ten susirenka visa Irkutsko lietuvių bendruomenė, dalyvauja visokiose šventėse, patys rengia lietuviškas šventes. Netgi vyksta lietuvių kalbos pamokėlė. Yra lietuviškai kalbantis mokytojas, dėstantis lietuvių kalbą. Mokosi kirčiavimo, rašybos, kad išsaugotų lietuvių kalbą.

Pagrindinis ekspedicijos tikslas – sutvarkyti kapines. Kaip sekėsi?

Namų darbus atlikom dar Lietuvoje. Prieš išvažiuodami pradėjom ieškoti tremtinių, kurie galbūt gyveno Irkutske, giminių, ieškojom informacijos internete, knygose. Ruošėmės, kad nuvažiavę žinotumėm, kur maždaug ieškoti. Nuvažiavę dažniausiai su vietinių pagalba rasdavom lietuvių kapines. Būdavo du variantai. Jei lietuvių tremtinių kapinės būdavo kartu su vietinių gyventojų, tada lengva, tiesiog nueini į vieną iš kaimelių, paklausi, kur kapinės, ir viename tų kapinaičių kampe būdavo lietuvių kapai. Tačiau dvi kapinaitės buvo vien tik lietuvių, teko pasukti galvas, kol jas radom. Jos jau buvo pamirštos, nelankomos, netvarkomos, dėl to išnykusios. Atmintyje ypač įstrigo Algatujaus kapinės (Algatujus – toks miestelis). Tai buvo grynai lietuvių tremtinių miestelis, dabar jis visiškai išnykęs. Nieko nėra, vien griuvėsiai. 1989 metais pro tą vietovę praūžė gaisras ir viską sunaikino. Sudegė mediniai kapinaičių kryžiai. Per tiek metų viskas užžėlė jaunais berželiais. Surasti tas kapines buvo didžiausias iššūkis. Klaidžiojom po jaunuolynus, brūzgynus, ir radom kryžiaus nuodėgulius. Iš nuolaužų, liekanų susidarėm vaizdą, kaip atrodė tos kapinaitės, ir kibom į darbus. Per dvi dienas išvalėm visą nemažą aikštelę ir pastatėm tris naujus medinius kryžius su lietuviška simbolika. Atlikus darbus, kapinaitėse tvyrojo tokia graži, tokia šventa atmosfera. Vienas iš bendražygių pasakė: „Aš čia vaikštau drąsiai, nes čia yra lietuvių žemė.“

Iš viso sutvarkėm devynias kapinaites.

albumas-11

Ekspedicijos „Misija Sibiras 2017“ komanda

Ar žinant tremties istoriją nebuvo skaudu ten būti, vaikščioti Sibiro žeme?

Žinant, kokiais mastais buvo tremiami ir kokiomis sąlygomis gyveno mūsų lietuviai, mūsų protėviai, tai buvo tikrai skaudu. Sibire labai graži gamta, gražus kraštovaizdis (ir tuo pačiu pavojingas), bet visą tą grožį darko kruvina istorija, kurią patyrėm. Labai keistas jausmas, kai ateini į kapinaites, žinai, kad esi už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, ir pamatai ant kryžiaus išraižytus lietuviškus vardus ir pavardes. Tada supranti, kad čia buvo lietuviai. Čia jie kažkada gyveno, džiaugėsi, liūdėjo, gimė, mirė.

Tikriausiai su vietiniais pasikalbėdavot apie lietuvius?

Be abejo. Buvo vienas kartas, kai mums padarė staigmeną. Apsistojom šalia vieno iš kaimelių, įkūrėm stovyklavietę, dirbom kapinaitėse, staiga ateina dvi moteriškės vietinės, rusės, ir prisistato: lietuvio Albino Rimkaus žmona ir dukra. A. Rimkus, deja, prieš dvejus metus mirė. Labai įdomiai su jomis pasikalbėjome. Apskritai su visais vietiniais buvo įdomu bendrauti. Padainavom jiems lietuviškų dainų. Jie patys žino daugybę lietuviškų patiekalų ir tradicijų, netgi kai kuriuos žodžius prisimena. Ir visi visi, ko bepaklausi Sibire, apie lietuvių tremtinius atsiliepia teigiamai. Kad lietuviai buvo darbštūs, nesibijojo darbo, kad atnešė daug naujovių į Sibirą, pvz., išmokė, kaip šulinius kasti, kaip padaryti juos su svirtimi, kad būtų lengviau pasemti vandens, kaip agurkus užraugti, kaip lašinius daryti.

albumas-100

Ieškant kai kurių kapaviečių teko nemažai paklaidžioti

Dažnas lietuvis apie Sibirą žino mažai. Mums tai kraštas be civilizacijos, kuriame nepaprastai sunkios gyvenimo sąlygos. Kaip yra iš tiesų, koks Sibiras šiandien?

Žiūrint kur. Esam aptikę kelis kaimelius, kurie yra labai nutolę nuo civilizacijos. Tarkim, iš kokių 80 trobų tik septyniose yra gyventojų, aplink laisvai ganosi gyvuliai: arkliai, karvės. Sibiro kaimeliai yra linijinės schemos, tai reiškia, kad yra vienas pagrindinis kelias ir aplinkui labai glaustai sustatyti namai. Namai visi mediniai, rąstiniai, senesni pastatyti surenčiant. Elektrą žmonės turi, o vandens kartais reikia paėjėti iki upės pasisemti. Bet žmonės nesiskundžia, jie taip įpratę gyventi.

Kokia ekspedicijos „Misija Sibiras“ reikšmė Lietuvai?

Nors šių metų ekspedicija pasibaigė, bet misija dar tik prasideda. Dabar mūsų tikslas yra supažindinti Lietuvos žmones su tuo, ką ten matėm ir patyrėm. Keliausim po mokyklas ir pasakosim jaunimui. Istorija yra vienas iš svarbiausių mokslų, bent man taip atrodo, ir ši kelionė ir jos metu nuveikti darbai ne tik padeda įprasminti lietuvių atminimą ten, Sibire, bet ir čia, Lietuvoje: padeda prisiminti ir suprasti, ką išgyveno iš gimtinės ištremti žmonės.

albumas-27

Apleistos, užmirštos lietuvių tremtinių kapinės

1149 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.