Home » Spindulys » Ar suspėsime aplankyti artimųjų kapus?

Ar suspėsime aplankyti artimųjų kapus?

Ar suspėsime aplankyti artimųjų kapus?

.

Daiva ČEPĖNIENĖ

Lapkričio 1-ąją lankydami kapus minėsime Visų Šventųjų dieną ir Vėlines. Amžinojo poilsio vietos nušvis žvakių liepsnelių šviesa. Tradicija prisiminti, pagerbti mirusiuosius nuo senų senovės perduodama iš kartos į kartą. Tačiau keičiantis laikmečiui išėjusiųjų anapilin pagerbimo, atsisveikinimo, mirusiųjų laidojimo tradicijos, deja, mūsų visuomenėje gana sparčiai kinta. Ar nuolat skubėdami gyventi bemokame deramai pagerbti mirusius artimuosius, ar tinkamai su jais atsisveikiname išlydėdami į paskutinę kelionę? Apie šių dienų mirusiųjų pagerbimo, laidojimo tradicijas kalbėjomės su Utenos dekanato dekanu, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonu Remigijumi Kavaliausku ir Molėtuose laidojimo paslaugas teikiančios įmonės savininku Juozu Matuliausku.

20171028_135341

Daivos Čepėnienė nuotraukos

Provincijoje naujovės įsigalėti dar nespėjo

Laidojimo paslaugų verslą Molėtuose prieš 25 metus įkūręs Juozas Matuliauskas pastebi, kad atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijos kinta. Jas kisti verčia greitėjantis gyvenimo tempas. Anksčiau mirusieji būdavo šarvojami namuose, atsisveikinimas su velioniu tęsdavosi net tris paras, naktimis artimieji nepalikdavo mirusiojo, prie karsto budėdavo pasikeisdami. Kaimiškose vietovėse laidotuvių procesija į kapines karstą lydėdavo pėsčiomis, neskubindami išlydėti velionio į paskutinę kelionę. Dabar mirusieji šarvojami namuose tik itin retais atvejais, kai tokią valią prieš mirtį būna pareiškęs pats velionis. „Žmonės šarvodami artimąjį žiūri, kad būtų patogu ir nereikėtų rūpintis namų pertvarkymu šermenims. Šarvojimo paslaugas teikiančiose vietose tam sudarytos visos reikiamos sąlygos“, – sakė J. Matuliauskas. Anot pašnekovo atsisveikinimas su mirusiu artimuoju (šermenys) vyksta tik vieną parą. Kažkodėl nebesivarginama budėti naktimis prie mirusiojo, tačiau kitokių progų metu neretai linksminamasi iki paryčių ir nuovargiu nesiskundžiama. Kodėl taip skubame palaidoti mirusiuosius? Galbūt esame priversti taupyti, skaičiuoti laidotuvių išlaidas, o gal bijome nesuspėti į skubantį gyvenimo traukinį, kuris pravažiuos pro šalį, jei mes trumpam stabtelsime atsisveikinti su brangiu žmogumi? Anot verslininko, dabar kartais mirusiojo kūną paprašoma palaikyti šaldytuve tais atvejais, kai laukiama į laidotuves iš užsienio grįžtančių mirusiojo artimųjų. „Mes, teikiantys laidojimo paslaugas, turime taikytis prie kintančių tradicijų ir eiti koja kojon su naujomis madomis. Vykdome klientų valią“, – teigė J. Matuliauskas. Tenka išgirsti, kad atgyvena tampa ir gedulingos giesmės, o mirusieji išlydimi beskambant jiems patikusiai nuotaikingai muzikai. Visgi ši naujovė mūsų šalies provincijose dar įsigalėti nespėjo. Anot J. Matuliausko, ne visada per šermenis skamba giedančiųjų gedulingos giesmės, tačiau ir dainų per laidotuves provincijoje dar nesigirdi. Per šermenis dažniau skamba gedulingos ar klasikinės muzikos įrašai. Pašnekovo teigimu, kartais artimieji, norėdami išreikšti pagarbą mirusiajam, perka brangesnį, ąžuolinės medienos karstą. Kiti, galbūt dėl lėšų stygiaus, renkasi kuklesnį ir pigesnį. Pasak verslininko, karstų kainos pastaruoju metu svyruoja nuo 100 iki 500 eurų. Tik ar prabangesnis karstas gali išreikšti pagarbą mirusiajam?

Artimuosius tenka įkalbėti atsisveikinti su mirusiuoju

Kaip teigė Utenos dekanato dekanas, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Remigijus Kavaliauskas, besikeičiančias laidojimo, atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijas lemia kintantis gyvenimo būdas, gyvenimo tempas. Kad mirusieji jau išlydimi skambant muzikai, klebonas ne tik yra girdėjęs, bet ir pats dalyvavęs tokiose laidotuvėse. „Tai dar ne pats baisiausias dalykas. Kuo žmonės gyvena, taip ir elgiasi, – įsitikinęs kunigas. – Vieni žmonės nuolat atnaujina savo tikėjimą, kiti galbūt tik per savo krikštą tėra buvę bažnyčioje. Mūsų visuomenėje tikėjimas nėra toks brandus ir subrandinti tą tikėjimą žmonėms ne visada pavyksta. Žmonės nuolat skuba, paskendę rūpesčiuose. O sustoti ir pasirūpinti tuo, kuo tiki, nebesuspėja. Dabar žmonės Dievu tiki labiau kaip idėja, o ne realiu jo buvimu. Todėl tiems žmonėms tampa nebesvarbu, ar per laidotuves skamba giesmė, ar daina.“ Anot pašnekovo, dar baisesnė tradicija, besiskverbianti į mūsų visuomenę, kai artimieji net nebeskiria laiko nors ir trumpai pabūti su mirusiuoju. Kunigas R. Kavaliauskas pasakojo apie jam žinomus atvejus, kai mirusysis net nebeguldomas į karstą, laidojimo paslaugas teikiančių įmonių atstovai kūną išveža kremuoti, o urną su pelenais iškart po kremavimo artimieji palaidoja. Pasak kunigo, gimines kartais net tenka bandyti įkalbėti, kad jie paskutinį kartą pabūtų ir atsisveikintų su savo mirusia motina ar tėvu. Tuo tarpu iš artimųjų pasigirsta teisinimaisi, neva atsisveikinimui laiko nėra. Pašnekovo manymu, pinigai tampa vertybe, svarbesne už viską. Dėl to skurdi tampa žmogaus dvasia. Vertybės formuojamos šeimoje, jos, kaip ir tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Pastaruoju metu tampa aišku, kad dvasinės vertybės lieka kažkur nuošalyje, o visame kame ieškoma naudos. Visgi artėjant mirusiųjų pagerbimo šventei kunigas Remigijus Kavaliauskas žmonėms pataria sustoti. Taigi: ar skubėdami per gyvenimą, diktuojantį naujas madas, sugebėsime išsaugoti mirusiųjų pagerbimo tradicijų likučius, ar Lapkričio 1-ąją atrasime laiko stabtelėti prie artimųjų kapo ir bent mintyse pabūti su išėjusiais?

20171028_135514

1192 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.