Home » Protakos » Anykščių krašto spalvos

Anykščių krašto spalvos

Anykščių krašto spalvos

.

Šventupio pasaulis: Magdalenos dvasia ir kunigas Liepa

Raimondas GUOBIS

Jeigu nuo Svėdasų, Butėnų, keliausi Vyžuonų link, į didžiuosius Marijos Magdalenos atlaidus, viso pasaulio vyžuoniškių sambūrį, tuoj už upės, tik persikėlęs per Šventąją Vaižganto  tiltu, pateksi į Šventupio kaimo pasaulį. Ant aukštų pašvenčių kalvų, tarsi žemiško sosto  palaukėse įsikūręs sena istorija turtingas, viltimi vis dar gyvas sodžius.  Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo visuotinai surašant gyventojus 1923 m. čia gyveno 196 žmonės, buvo daugiau nei trisdešimt sodybų. Dabar gi kiemų ne ką mažiau – išlikę, tačiau gyventojų visai mažai – tik apie tris dešimtis pasilikę.

Iš amžių glūdumos į dieną šią

 Žinoma, kad čia kadaise buvo didikams Jelenskiams priklausęs dvaras, kuris vėliau valdovui atiteko, buvo čia nuo seno ir nemenka rusų, senuose dokumentuose tiesiog „moskoliais“ vadinamų, kolonija. Buvo net cerkvė, kuri pačioje XIX a. pabaigoje užsiliepsnojo, o nuo jos kilusio gaisro metu supleškėjo ne tik ji, bet ir visas rusų kaimelis. Apylinkės sentikiai Šventupyje  jos nebeatstatė – maldos namai iškilo netolimame Stalnioniškyje, kurį apylinkės lietuviai vadindavo „kolionija“. Po visų praėjusio amžiaus virsmų, sukrėtimų, pokario karų, trėmimų, kolektyvizacijos, ėjimo į naująją Lietuvą, į naująjį amžių pasauliui įžengus, kaimas tebėra gyvas. Gyvena čia labai įdomių žmonių, tikrų originalų. Vis dar kruta tvirtas aštuoniasdešimtmetis Gintautas Rimavičius, vasarai atvažiuojantys Kažukauskų palikuonys, bene jauniausias – tik septintą dešimtį įpusėjęs Stasys Merkys, uoliai ūkyje betriūsiantis, Apolionija Stepanonienė savo nuošalioje baltamūrėje citadelėje, Kęstučio Čeponio apgailėjimas – tokia netikėta visiems buvo jo mirtis. Ieškojau tą, baltais debesimis pažymėtą, liepos vidurio dieną Mildos Juozeskienės. Tarsi pasakoje senmedžių ūksme mirguojančioje senojo kaimo gatvėje susitikau mažą mergaitę su šuneliu. Ji pasisveikino, ją kalbinau, bet lietuviškai ji nekalbėjo. Paaiškėjo, kad ji – Paula iš Vokietijos, ji vasarojo tame kieme, kurio ieškojau. Namuose pasitiko ir močiutė Milda, ir motina Daiva, jos tokios ilgesingos šilumos pritvinkusios akys. Mūsų pokalbis, nesenos istorijos atšvaitai, toks trumpas sugrįžimas į tėviškę iš Niotigeno miesto Vokietijoje. Keistų jausmų sugautas išėjau į baltais debesimis nubarstytu dangumi apgobtą pasaulį.

Žvilgsnis užkliuvo už senpušių viršūnių, slėnyje, kur senosios sentikių kapinės. Jonė – Jonas Skardžius,  pasakodavo apie Sekminių įdomybes, kuomet kapų lankyti susirinkę rusai gardžių bandelių, negailėjo ir lietuviukams. Katalikų kapines aplankiau, įkopiau į aukštą skardį, kuris atsirado, kuomet plentą vedantys inžinieriai įsigraužė į pašvenčio kopą ir nepajudinamas amžinybės pasaulis tarsi pakibo ant status šlaito keteros. Šventvagiškai nusiteikę?.. Tarsi negalėjo to kelio truktelėti nors keliais metrais toliau. Kaulai byrėjo, kelią tiesė broliai lietuviai, tikriausi pablūdėliai. Gal ir mano proprosenelio Martyno Guobio kapas buvo išjudintas ir išbarstytas po industrializacijos sovietinės pažangos buldozeriais. Prieš kelis metus pavasario polaidžio vandenų, sumišusių su stiprios liūties tvinsmu, paplauta nuo šlaito žemyn virsdama ir perlūždama į keletą dalių virto tvora su bromu. Vartais, ant kurių arkos taip teisingai parašyta buvo: „Keleivi, nepamiršk, kad ir tavęs tas laukia.“ Prisiminiau ir buvusią bendramokslę, sentikių palikuonę Iriną: jos širmas, sportiškai liesas arklys plačioje žieduotoje pievoje, įdegęs veidas, gyvenimiškai išdidžiai papūstos lūpos, tiesus žvilgsnis ir kibirėlis mėlynuojančių uogų. Jas pardavinėjo aikštelėje prie kapinaičių.

Leono atmintis

Suradau tą žmogų, su kuriuo susitikti taip norėjosi prie Vilniaus, garsiame priemiestyje, vadinamame Zujūnais. Daugybė žolynų, egzotiškų ir mūsiškių kraštų medžių liudijo, kad čia, o ne kitur gyvena tas sumanusis ir darbštusis sodininkas Leonas Juozelskis iš Šventupio kaimo. Dar labiau įsitikinimą sustiprino kieme stovintis koplytstulpis, iš kurio subtilių, tikslių formų supratau, kad tai mūsiškio Stasio Karanausko kūrinys.

guobis-sventupis-4

Meistro Stasio Karanausko skulptūroje įprasmintas nuostabusis vikaras Petras Liepa /Autoriaus nuotraukos

Pasikalbėjome nuoširdžiai, kaip seni pažįstami, prieš akis iškilo daugybės įdomybių kupinas šio žmogaus gyvenimas. Pokario audra lėmė, kad iš tėviškės greitai išėjo, buvo paėmęs ir šautuvą – tėvynę ginti nuo rusų ir vokiečių norėjo, tačiau generolo Plechavičiaus armiją išblaškius vėl moksluosna sugrįžo. Gyvenimo klajonės atvedė į Vilnių, po to ir į Maskvą, toliau – saugiau, į garsiąją Timiriazevo žemės ūkio akademiją. Mokėsi gerai, norėjo kuo daugiau išmokti. Vėl sugrįžęs apsigyveno šalia Vilniaus. Darbavosi Vilniaus  sodininkystės-daržininkystės  technikumo dėstytoju, kur jaunimą mokė sodininkystės ir dendrologijos, pedagoginė karjera tęsėsi daugiau negu keturiasdešimt metų. Tuo pat metu prie Buivydiškių technikumo organizavo specializuotą daržininkystės ūkį – 330 hektarų plote augino net 22 rūšių daržoves. Jam rūpinantis kūrėsi ir pirmieji kolektyviniai sodai. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo Sąjūdyje, nuoširdžiai pritarė judėjimui „Tėvynės žemė“, dalyvavo įgyvendinant jos programą, kad išliktų kaimas ir žmonės neišsivaikščiotų.

Gryna poezija – prisiminimas naktigonių kaimui priklausiusiose drėgnuose raistuose už upės, prie Butėnų – ten net per didžiausias sausras žolės arkliams paganyti netrūkdavo. Senukai toj vietoj dar noriau nei kokį ilgą vakaro troboje riesdavo istorijas – apie sodiečių sugautus ir į upę įmestus arkliavagius, apie ant tilto renkamą seniūną, apie pavieškelės smuklę, vaiduoklius ir seniau žemėje vaikščiojusius šventuosius. Jaunųjų ūkininkų ratelio išmintis, mokytojo Tuskenio patriotinė laikysena: juk jis ir šaulys, ir jaunalietuvis.

Magdalenos keliu

Kuomet į Vyžuonas tarnauti atvyko vikaras Petras Liepa, iki tol apsnūdęs kultūrinis bažnyčios bei visuomenės gyvenimas buvo atgaivintas. Jaunas, garbanotais plaukais, apskritaveidis, nosį akiniais storastikliais pasibalnojęs, energingas, dažnai besišypsantis kunigėlis greitai tą snaudulį išblaškė. Tarsi šviesulys į žemę prie Vyžuonos ir Šventosios būtų nusileidęs. Atgijo ir angelaičiai, ir pavasarininkai, ir net šaulių būrys dažniau ėmė paraduoti, rengti pasilinksminimo vakarus su vaidinimais bei šokiais. Jis leido ir laikraštį „Jaunimo vadas“, jis gebėjo suorganizuoti puikiausias ekskursijas, važiuodavo ir arklais, ir samdytu sunkvežimiu. Jononių dvare jam rūpinantis vykdavo angelaičių bei pavasarininkų stovyklos, prie senojo svirno buvo švenčiamos šv. mišios, klebonas Aleksandras Mileika, nugriovęs pasenusią dvaro bažnyčią, rengėsi statyti akmeninę koplyčią, privežė nemažai skaldyto juodo granito luitų. Dvaro ūkvedys Antanas Guobis, pasitelkęs vyriausią sūnų Stanislovą, su poriniu vežimu važiuodavo atvežti iš klebono miško sausuolių – šventiškam laužui. Vakarui, kuomet sueidavo į pievą prie Šventosios pulkai žmonių iš plačios apylinkės kaimų, net iš anos upės pusės iš Butėnų. Programa būdavo su gimnastikos pratimais, šokiais, deklamacijomis, vyresnės moterys padainuodavo senovinių dainų, kartais dar seniausiųjų atmintyje užsilikusių sutartinių.

guobis-sventupis-1

Ant aukšto, požemius, tunelius, turtus slepiančio kalno nuo pat Vytauto Didžiojo laikų stūkso Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia

Neturtas jam buvo mielas. Gebėdavo tai, ką gavęs, tuoj pat išdalyti stokojantiems, pats tenkindavosi tuo, kas pasilikdavo. Kai kam pagelbėdavo mokytis gimnazijoje, paremdavo pinigais. Kuomet užėjo sovietai, klebonavo jau Gudžiūnuose, netoli Biržų. Antrojo pasaulinio karo audrai vėl atsiritus į Lietuvą, nugarmėjus į vakarus ir vėl sugrįžus bolševikiniams okupantams greitai buvo areštuotas, apkaltintas antisovietine veikla ir išgabentas į Norilsko lagerius. Sunkumus ištvėrė kaip tikras Kristaus sekėjas, niekad nepuldavo į neviltį, skatino nenusiminti. Tą tamsų rytmetį ėjo atnešti anglių. Kažkur buvo pametęs akinius, be kurių labai prastai matė, pūgos sūkuryje nepastebėjo artėjančio traukinio, kuris kliudęs mirtinai sužalojo. Buvo 1953 m. vasario 1-oji.

Mylimo kunigo atminimui pagerbti kilo užduotis – surasti ir parvežti į Vyžuonas palaikus. Tai padaryti ir buvo pasirengęs L. Juozelskis, ir kai tik apie 1988 m. atsirado galimybė tai padaryti, išsirūpino reikiamus leidimus ir išvažiavo į Norilską. Nukeliavęs į Murmanską pasinaudojo „lietuviška valiuta“ – nenorinčiam į laivą priimti kapitonui įsiūlė butelį trauktinės „Palanga“ ir geriausios rūkytos dešros kilogramą. Tuomet šis paslapčia įleido į kajutę ir liepė ten lindėti, niekur be reikalo nevaikščioti, kad kam nors neužkliūtų. Laimingai pasiekęs Norilską, apsigyveno viešbutyje ir ėmė ieškoti kunigo palaidojimo vietos. Teiravosi valdžios įstaigose, lagerių laikus pamenančių žmonių mieste nebegyveno, tačiau pavyko išsiaiškinti  galimas palaidojimo vietas: vienu metu kūnus laidojo bendrame kape ar tiesiog sumesdavo į tuščią šachtą.

Surasti nepavyko. Todėl sugrįžęs brangaus kunigo atminčiai Vyžuonų šventoriuje pastatė iš Šaltinių kaimo kilusio meistro S. Karanausko išskobtą stogastulpį. Pasiliko įprasminta atmintis, per dvasininką įgautas suvokimas, pavyzdys, aistra daryti gera, niekada nenusiminti ir nepasiduoti.

Latavos pakrantėje įamžintas karalius Mindaugas

Istorinio, XIII a. sutartyse su Livonijos ordinu minimo Latavos upelio pakrantėje, paslaptingo Šilo pakraštyje, smiltėtų kelių kryžkelėje ąžuoliniu stogastulpiu įamžintas Lietuvos karalius Mindaugas. Didingas paminklas sumaniam valdovui, vieninteliam karaliui, valstybės kūrėjui, tautos vienytojui, atidengtas paskutinįjį rugpjūčio šeštadienį, tuoj po vidurdienio.

Ukmergiškio tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus sukurtame paminkle karalius Mindaugas susimąstęs, pasirėmęs kalaviju, tarsi stabtelėjęs kryžkelėje, kelyje iš senosios Lietuvos į moderniąją Europą. Ne tik šešių metrų aukščio kuoras su skulptūra, bet ir dvi nuorodomis į Andrioniškį ir Palatavio piliakalnį tarnaujančios plokštumos, papuoštos dar ir Mindaugo bei šv. Andriejaus simboliais. Paminklą pašventinęs Troškūnų parapijos klebonas kan. Saulius Filipavičius  kalbėjo apie istorinės atminties svarbą, apie tai, kad istorinė tiesa turėtų būti perduodama iš kartos į kartą, kad jau namuose iš tėvų, senelių mažieji sužinotų apie karalių Mindaugą, karalystę, mūsų tautos praeitį, suvoktų svarbiausias vertybes, pamiltų savo kraštą ir jo neapleistų. Kalbėjo apie vienybę, apie tai, kad turėtume džiaugtis savųjų pasiekimais, jų pavyzdžiais sekti savo siekiuose, o ne pavydėti, kenkti, nes aklas pavydas dažnai nuveda į išdavystę.

Paminklo statybos iniciatorius, iš netolimo Pienagalio kaimo kilęs, nūnai Kijeve gyvenantis verslininkas, Anykščių garbės ambasadorius Ukrainoje  Virginijus Strolia prisiminė, kaip dar 2003 metais kilo noras stogastulpiu įamžinti karalių Mindaugą. Kaip iki tol jis ąžuoliniais paminklais pažymėjo Pienagalio, Kiaušagalio, Karčių, Bareišių kapinaites, 1920 m. kovoje su lenkų kariuomene žuvusius šaulius, vyskupo Pauliaus Baltakio tėviškę Latavėnuose, taip sukurdamas Latavos pakrančių istorinį kelią. Anykščių rajono mero patarėjas Sigutis Obelevičius pažymėjo, kad savivaldybė be svyravimų skyrė lėšų šiam paminklui, kad tai tik „maža duoklė valdovui“. Apie Mindaugo karalystę ir Palatavio piliakalnio svarbą Lietuvai kalbėjo istorikas Tomas Baranauskas, man teko prisiminti, kaip paslaptingasis kalnas buvo surastas. Plazdėjo vėjyje manoji Aukštaitijos, šaulių kuopos vėliavos, švytėjo Everesto užkariautojo trispalvė, tautinėmis patriotinėmis dainomis džiugino etnografinio ansamblio „Valaukis“ moterys, Anykščių teatro aktoriai Rimantas Pauliukas ir Žilvinas Smalskus suvaidino karaliaus Mindaugo ir jo brolio Dausprungo dialogą – ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“.

guobis-mindaugas-2

Istoriniai „broliai“ liaudies teatro aktoriai Žilvinas Smalskus ( kairėje) ir Rimantas Pauliukas

Pastačius šį paminklą Anykščiai dar stipriau įtvirtino istorinę žinią, kad būtent čia yra Lietuvos valstybės, karalystės pradžių pradžia. Planuojama paminklu pažymėti ir paslaptingąjį Karalienės kapo kalną, tarsi patvirtinant legendą, kad čia palaidota karalienė Morta. Šios vietos galėtų tapti latvių turistų istorinės piligrimystės traukos taškais, juk kasmet vis gyvesnė žinia, kad karalienė buvusi latvė, taip tarsi sujungiant į nedalomą vienį dvi vieninteles baltų tautas.

guobis-mindaugas-3

 Karaliaus Mindaugo pagerbti susirinko beveik šimtas piliečių

Tautosakos skrynia vėrėsi mažoje trobelėje

 Didelis kaimas, kaip žvaigždynas iš žvaigždžių, turtingas daugybe žmonių, jų dvasia, jų gyvenimo istorijomis. Didžiajame Butėnų kaime geriausiais laikais gyveno daugiau nei 400 sodiečių, paženklintų skirtingų ir panašių likimų. Pačiame rytiniame kaimo žemių pakraštėlyje, nedidelėje trobelėje šalia plento, šilų apsuptyje bene tris dešimtmečius gyveno guvi močiutė Juzė Gudonienė.

Tas kampelis buvo šviesus smiltynas, kadaise ūkininkui Ignui  Mačeikai priklausęs, tad jis čia įkūrė nedidelę koloniją, kurioje bene  trobelėse apsigyveno rusų sentikių šeimos. Geradariui atsilygindavo padėdami prie ūkio darbų, pokariu jie visi palengva išsikėlė į miestus bei miestelius, galiausiai pasiliko tik viena trobelė su ūkiniais pastatais, kur ir įsikūrė J. Gudonienė, kurios gyvenimas buvo darbai, malda ir, žinoma, linksmos istorijos.

Ji buvo daug išgyvenusi, daug patyrusi, nedidelio ūgio, bet tvirta, be sustojimo triūsianti savo daržuose ir darželiuose, vienatvę skaidrinanti dainomis, prabylanti įdomiausiomis istorijomis ar net pačios sudėtomis eilėmis. Jos vaikystė buvo sunki, paženklinta tarnaitės vargais, jauna ištekėjusi neilgai pasidžiaugė šeimynine laime, mat vyrą nušovė tuoj po karo siautėję ir jaunus vyrus medžioję sovietiniai kareiviai. Pasiliko našle su dviem mažais vaikučiais, kuriuos, nors daug vargo patyrė, išaugino ir į pasaulį išleido.

Svečiavausi jos nedidukėje trobelėje ne kartą, dainas bei gyvenimo išmintimi ir džiugesiu pulsuojančius atsiminimus, smulkiąją tautosaką užrašinėdamas. Sunkus vargas, paženklintas gėriu ir blogiu, praskaidrintas džiaugsmingais sumaniųjų sodiečių juokeliais.

Tuomet tarnavo Mičionyse pas Šukius, pas Ragaišių Dulkes piemenavo guvusis Antanas Daubaras.  Vieną rudens vakarą pas Dulkes su motoru bei dampe kūlė javus ir užgirdo kūlėjai pamiškės gyventoją Simoniuką šaukiant: „Ratavokit, ratavokit…“ (Gelbėkit, gelbėkit…) Sustabdę motorėlį žmonės nubėgo prie senolio trobelės, bet nieko įtartino nepastebėjo. Sugrįžo, bet po kurio laiko girdi vėl šaukiant. Pasirodo, kad kai žmogelis užlipo ant krosnies poilsio, ties langu išgirdo keistą ūžesį, mat tai Daubaras į palangę įkalė vinį ir pririšęs suktuko – „vilko“ šniūrą tampo, o to pagalaitis sukdamasis keistai ir baugiai ūžia. Siaubo sugautas Simoniukas žegnoja langą, bando eiti  laukan, bet durys užrištos, tuomet ropščiasi  ant aukšto ir per skliauto langelį šaukiasi pagalbos.

Mičionių gyventoja našlė Pilkauskienė vieną vakarą jau sutemus išsmuko į kiemą atlikti „savo reikalo“, o netoliese buvęs Daubaras, ją pastebėjęs, ėmė mekenti ožkos balsu. Moteris pagalvojo, kad tai jos ožka bus iš tvarto išbėgusi, ėmė eiti į balsą ir šaukti: „Cibute, cibute…“ Išdykėlis piemuo įsmukęs į Rožanskų sodybą pasislėpė, o ten atviliota moteris net į trobą ėjo klausti, ar niekas nematęs jos ožkelės. Vėliau visiems skanaus juoko buvę…

Rudeniop mėsai pjaudavo veislei nereikalingus avinus. Moterys prausėsi Bražiūno pirtyje ir staiga mato pro pirtelės langą galvą kyšantį velnią, mat nenuorama Daubaras kiša ant lazdos pamautą avino galvą. Ragai, kudlos, raudonos akys, tikras nelabojo paveikslas, tad moteriškės iš baimės nuogos pasileido bėgti per laukus namo. Viena mergaitė sako po to net labai sirgusi.

Kartą mirus vyrui pasiliko žmona su keliais vaikais. Gyvenimas buvo nelengvas, o dar ji buvusi labai pamaldi ir patikli. Ir pradėjo naktimis prie lango ateiti miręs vyras, pabelsdavo ir pasibėdodavo, kad esąs skaistykloje, kenčiantis, o norint patekti į dangų reikia pinigų. Moteris taip kelis kartus pinigėlių jam ant palangės ir palikusi, bet apie savo patyrimus pasipasakojusi kaimynams. Tada keli vyrai nusprendė pažiūrėti, kaip čia yra, ir vakare pasislėpė klojime priešais trobą. Sutemose jau prieš pat vidurnaktį, kaip ir dera dvasiai,  į kiemą įšlamėjo balta marška apsigaubęs žmogus, eina prie lango. Iš slėptuvės iššokę vyrai čiupo „vaiduoklį“. Nutraukė moteris tą  maršką ir pažino kaimyną…

Kūčių vakarienę pavalgę ir senesni, ir jaunesni burtaudavo, mėgindavo nuspėti ateitį. Drąsesnės mergos išsirengdavo ir lipdavo ant aukšto, mat tikėjo ką pirmą pamatys ar kas akyse šmėstels, už to ir ištekės. Tad užlipo viena merga ant aukšto ir jai akyse tų namų šeimininkas pasirodė. Netikėjo, bet taip jau atsitiko, kad po šešerių metų mirė šeimininkė ir šeimininkas vedė tą tarnaitę mergą.

Abromiškyje pas Kemeklį tarnavo bernas, kuris grįžęs iš pirties visada mėgdavo prigulti. Merga Anelė, didelė juokelių mėgėja, išėmusi iš lovos dugno lentas, palovin pakišusi lovį su sūrymu, lovą  užtiesusi antklode. Iš pirties atėjęs bernas kaip įpratęs ir gunktelėjo ant lovos, bet įgarmėjo į lovį.

Supykęs galvoja kaip „atsigaut“. Sugavęs kieme ežį pakišo miegančiai mergai po antklode ir ta žviegdama išpuolė iš seklyčios. Pavasariop  vėl nauji pokštai: merga įpylusi į butelį žiupsnelį cukraus nunešė ant skruzdėlyno, o kuomet prilindo skruzdžių, parsinešė namo, kur atkimšusi pakišo miegančiam bernui po pagalve.  Skruzdės pasipylė po lovą ir sukandžiojo neįprasto merginos dėmesio nestokojantį vyruką.

O pabaigai – voratinkliais turtingam rudeniui būdingas spėjimas: jeigu prieš vidurdienį voras voratinkliu kopia aukštyn, ištiks laimė, jei po pietų leidžiasi žemyn – nelaimė.

guobis-gudoniene

 Tautosaka-Linksmų istorijų pasakotoja ir dainininkė Juzė Gudonienė apie 1991 m. 

guobis-mindaugas-1

Tautinėmis dainomis gaivino etnografinio ansamblio „Valaukis“ moterys

952 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.