Home » Protakos » Švento Huberto dienai artėjant

Švento Huberto dienai artėjant

Švento Huberto dienai artėjant

.

Senovės miško dievai

Daugelio radinių prasmę paaiškina iš amžių glūdumos atėjusios žodinės kūrybos liekanos. Profesorius T. Narbutas rašė: „Romos istorikai savo knygas pradėdavo nuo dievų ir pusdievių ar visai neverifikuojamų legendų aprašymų, juk nuo kažko reikia pradėti. <…> Mitologijos esmė ir tikslas yra pagrįsti istoriją. Tai pagrindas, be kurio istorijos negali būti; jei tauta neturi savo papročių, mitų ir dievų, jei neturi savo religijos, neaišku, nuo ko pradėti apie tą tautą rašant, kur jos buvimo, radimosi ir savasties egzistenciniai pagrindai“. Ką apie pasaulio sutvėrimą pasakoja lietuvių mitologija? Pasaulio sukūrimo, arba kosmogoniniai, mitai yra ypač archajiški. Jie įžvelgiami kalendorinių švenčių apeigose, žodinėje tradicijoje. Tai pasakojimai apie pasaulio kaip visumos arba atskirų jo dalių atsiradimą. Sakmėse pažymima, kad pasaulio kūrimas vykęs tam tikra seka. Atskirtys galėjo būti tolesnio kūrimo sąlyga. Pagrindiniai dievai – Perkūnas, Nunadievis, Teliavelis. Miškų reikalus mitologijoje globojo deivės Medeina, Žvėrūna, daug dėmesio skirta Zuikių dievui, kuris, pasak lietuvių mitologijos aiškintojo J. Greimo, turėjo daug paskirčių, bei kiti. Požiūryje į dievybes, jų pagerbimo ritualuose taip pat atsiskleidžia to meto žmogaus santykis su gamta. Ipatijaus metraštyje, datuojamame 1252 m., kalbama apie lietuvius ir jų karaliaus Mindaugo dievus, kuriems slapta buvo aukojama: „Visų pirma Nunadieviui ir Teliaveliui ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai“. Medeina – karinga lietuvių miško deivė neretai tapatinama su  Žvorūna, minima Bychovo kronikoje, J. Lasickio veikaluose. Dėl informacijos stokos sunku rekonstruoti jos kultą, tačiau galima manyti, kad kasmet pirmasis medžioklės grobis buvo aukojamas Žvėrūnai-Medeinai. Pagal J. Greimo tyrinėjimus, Žvėrūna-Medeina esanti netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji nesauganti medžiotojų, bet greičiau trukdanti jiems žudyti, turi atitikmenų su graikų Artemide ir romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat pradėta garbinti medžioklės ūkio sąlygomis. Žvorūnos vardu ji buvo vadinama Čekijoje, Lenkijoje. Būtent dėl šios deivės negalima tarpušvenčiu kirsti medžių, nes net iš jų lentų padarytame karste palaidotasis išmetamas…

Atskiri dievai globojo atskiras medžių rūšis, pvz. Lazdona – lietuvių mitologijoje riešutų (lazdynų) deivė. Ji globojo labai svarbų senovės žmogui medį – maitintoją lazdyną. Deivę mini J. Lasickis. Atskirus medžius globojo Beržulis, Kirnis ir kiti. Medžių gerbimo kultas buvo labai stiprus. Buvo tikima, kad jų šakose apsigyvena mirusiųjų vėlės. Geležies amžiuje net buvo laidojama medžiuose. Lietuvių raudos žodžiai „o kur aš dabar Tave dėsiu? Pakasiu – supūsi, pakabinsiu – sudžiūsi, numesiu į patvorėlę – šuneliai suės“ arba Sovijaus mito nuotrupoje sakoma mirusiojo frazė, kad blogai medyje ilsėjęsis – „uodai ir vabalai visokie kandę“, nurodo, kad tiesiogine prasme velionio kūnas buvo įkeliamas į medį. XVI a. aukštaičiai savo nekrikštytų vaikų nekasė žemėn, o kėlė juos į liepas. Tai liudija netvarkingi kaulų subėrimai į kapavietes. Iš to laiko iki dabar atėjo „laidojimo medyje“ – medinėje skrynioje (karste) tradicija. Vežant karstą keturiuose vežimo, mašinos kampuose buvo tvirtinamos beržų šakos, kelias iki mirusiojo barstomas eglišakiais, pinami eglių, pušų vainikai. Jei karys žūdavo svečioje šalyje, jo kūno nepervežinėdavo – supildavo menamą kapą ir ant jo paprastai sodindavo kadagį.

Šventieji medžiai

Medžių atvaizdai yra iš XVIII–XIX a., tačiau jų kultas atėjęs iš viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus. O prie šventųjų akmenų, archeologų nuomone, apeigos vyko jau neolite ar ankstyvajame žalvario amžiuje. Daugelis šventųjų medžių augo šventųjų girių ir miškelių teritorijoje. Dabar mes sakome, kad paliekami sėkliniai medžiai, o senovėje kertant mišką buvo paliekami „šventi“ medžiai, kurie, greičiausiai, turėjo tą pačią funkciją – dauginti mišką. Kartais centrinė, kartu ir švenčiausia miškelio vieta būdavo ten, kur augdavo seniausias ir storiausias medis. XV a. Jeronimas Prahiškis pasakojo apie šventojo miškelio viduryje augusį seną ąžuolą, kuris buvo „šventesnis už visus medžius“ ir laikomas dievų buveine. Kai vienuolis Jeronimas rengėsi iškirsti šventąją giraitę, moterys pasiskundė Vytautui, kad misionierius ketina „atimti iš Dievo buveinę, kurioje jos visada prašančios sulaikyti lietų arba saulę. Dabar nebežinosiančios, kur ieškoti Dievo, nes iš jo bus atimtas būstas“.

Paprastai šventieji medžiai turėdavo kokius nors požymius: gumbus, suaugusias tarpusavyje ar šiaip suaugusias šakas, tokie, kurie kamieno apačioje šakojasi, o kiek aukščiau vėl suauga, dvikamieniai, keliakamieniai, išdūlėję ar drevėti, amaluotomis šakomis ar šiaip – didžiausi ir seniausi. Tokį medį įšventinti galėjęs vaidila. Anot M. Pretorijaus, vaidila, radęs tinkamą medį, tris paras pasninkaudavo ir budėdamas prie medžio prašydavo dievybę apsigyventi „žaliajame būste“, kad besikreipiantiems nelaimėje padėtų. Apie savo atvykimą prie medžio dievybė pranešdavo šlamesiu. Jei ilgesnį laiką šlamesio nesigirdėdavo, manyta, kad arba medis nešventas, arba reikalinga vaidilos auka. Tuomet vaidila persidrėksdavo krūtinę ir patepdavo medį krauju. Jei ir tai nepadėdavo, savo vaiko krauju ištepdavo kamieną. Šventosios giraitės ir panašūs ritualai buvo atliekami ir Lietuvos žemėse. Dievybei persikėlus į medį, žmonės aukodavo aukas: kiaules, ožius, juodus gaidžius, prie jo buvo atliekamos apeigos. Labai dažnai minimi medžiai, augantys šventvietėse ar palei šventyklas. Dažniausiai tai ąžuolai. Kulto vietas žymėdavo tiek giraitės, tiek medžiai ar akmenys, nes kaip ir kitų senųjų religijų ankstyvuoju raidos laikotarpiu apeigos buvo atliekamos po atviru dangumi. J. Basanavičius aprašė žmonių menamą žynį Ilgį, kuris iki juostos nuogas žmones mokindamas sėdėdavo ąžuole. Tas ąžuolas nunyko 1869 m., o žmonės iš jo išdegusio vidaus pjaustė anglį vaistams. M. Pretorijus rašė, kad dar 1664 m. Mažojoje Lietuvoje garbinta dvikamienė eglė, prie kurios žmonės nešdavo aukas: skaras, drabužius, pinigus. Dar 1840 m. prie Garliavos augusio dvikamienio uosio atvykę ligoniai perlįsdavo per jo dvišakumą ir pasveikdavo. Pasveikę tam uosiui aukų nešdavę kas ką turėję: vilnų, audeklų, javų, kiaušinių, pinigų… Ir niekas paaukotų pinigų neimdavęs. Krikščionių šventikai už tokias apeigas bausdavo. Aiškindamiesi krikščionių dvasininkams žmonės sakydavo, kad jie aukoja ne medžiui, o angelui, apsigyvenusiam medyje ar prie medžio pasirodančiame. Prie tokių medžių buvo statomos koplytėlės, juose randama šventų paveikslų.

211

 Toks medis senovėje galėjo būti pavadintas dievų buveine / Eugenijaus Ostašenkovo nuotraukos

Šventais vadinti medžiai taip pat nudžiūdavo… Taip ilgainiui atsirado stogastulpiai, o įvedus krikščionybę jie virto kryžiais. Dabartinėje Ignalinos urėdijos teritorijoje taip pat yra senąjį kultūros klodą menančių vietų. Geriausiai visiems žinomas Ladakalnis – manoma, kad ant jo buvo aukojama deivei Ladai. Daugėliškio girininkijos pariby – labai savitas Antakmenės aukų akmuo, Mokai, daugybė akmenų su įvairiomis žymėmis. Ignalinietis kraštotyrininkas Antanas Karmonas teigia, kad miesto teritorijoje būta akmens amžiaus stovyklų. Visai netoli urėdijos administracijos pastato, Ilgio ežero vakarinėje pakrantėje prie upelio ištakų, kur seniau ežero vanduo veržėsi „kriokliuku“, buvęs visiems aktualios meilės deivės Mildos garbinimo alkas. Pagal kraštotyrininką – XX a. viduryje, renovuojant kelią Ignalina – Dūkštas, ežero prieigos netoli dabartinių Valstybinės sienos apsaugos tarnybos rūmų buvo smarkiai pakeistos. „Kriokliukas“ pasislėpė po aukštai pakelto kelio danga… A. Karmonas mano, kad Ilgio ežero pavadinimas sietinas su mirusiųjų pagerbimo diena – Ilgėmis, prie jų būdavo atliekami mirusiųjų pagerbimo ritualai, raudama. Prie Mildos aukuro, kūrendamos laužus, nuotakos apraudodavo iš karo negrįžusius mylimuosius: dūmams pasklidus virš ežero vaivorykšte jų paguosti ateidavusi dievaitė Milda, o jų mylimiesiems ji nutiesdavo vaivorykštinį kelią į dausas… Urėdijos žemių paribyje, šalia Sirvėtos regioninio parko direkcijos mitologiniame take, šiandienos skulptoriai eksponuoja savo įsivaizduojamus senųjų dievų atvaizdus.

dsc04284

Apie senąją kultūrą pasakoja Reškutėnų muziejininkė V. Lapėnienė

Senoji ornamentų kalba

Nuo senų senovės buvo aktualizuojamas žmogaus ryšys su gamta, priklausomybė nuo jos. Audimo raštuose ir drožiniuose išlikusi ornamentika – tai simboliais žinią nešantys laiškai iš praeities. Jų reikšmės pasakoja mūsų protėvių supratimą apie pasaulį. Tarybiniais laikais buvo teigiama, kad tai tik ornamentika, bet dabar išaiškinta, kad baltų kultūroje apskritimas simbolizuoja saulę, trikampis – dangaus skliautą arba pastogę, tiesi linija – Žemyną arba žemės motiną, ugnies kryžius arba atvirkščia svastika – Gabiją, ugnies globėją ir t. t. Visa ženklų sistema remiasi Pasaulio medžiu, kuris turi tris lygmenis: centrinė dalis reiškia dabartį, aukštyn kylančios šakos – ateitį, šaknys – praeitį, požeminį pasaulį. Ritualiniame kirvuke buvo rastas piešinys su kylančiomis ir besileidžiančiomis eglių šakelėmis. Kylanti į viršų šakelė simbolizuoja gyvybę, besileidžianti – mirtį, nebūtį. Kituose daiktuose išlikusi ornamentika su brūkšneliais – šakelėmis nukreiptomis aukštyn simbolizuoja augančius augalus, o žemyn – linkstantį javų varpų derlių, krintančius lapus ir net nuo darbų sulinkusį žmogų. Latvių semiotikas V. Celms teigia, kad paties žmogaus simbolis baltų raštuose turi daug bendro su Pasaulio medžiu, saulės ženklais, nes mūsų protėviai nemokėjo žmogaus priimti be sąlyčio su gamta.

Lietuvių liaudies kultūra susikūrusi ant gamtos civilizacijos pagrindo (o atėjusioji krikščionybė – miesto civilizacija). M. Gimbutienė mano, kad patį pagoniškąjį sluoksnį sudaro matriarchalinė senosios Europos kultūra ir ant jos „užneštas“ patriarchališkas indoeuropiečių kultūros sluoksnis. Pagonybė Lietuvoje išlikusi sukrikščionintu pavidalu. Na, o Stačiatikių ir Romos bažnyčios kritikuotos už tai, kad įsileido tiek daug pagoniškų elementų, nors nebuvo kas daryti – kaimo žmonių neviliojo „istorinė“ bei moralinė krikščionybė, nes jų religinę patirtį geriau atitiko „gamtinė krikščionybė“. Mistinis tapatinimasis su gamtos ritmais yra atvirai toleruojamas bažnyčios (nors buvo nuožmiai pultas Senojo Testamento pranašų), tai kaimo religijos, ypač Pietryčių Europoje, pati šerdis. Šiai krikščionybės rūšiai „Gamta“ ar „Prigimtis“ reiškia ne nuodėmę, bet Dievo triūsą. Per Įsikūnijimą tapo atkurtas šis pasaulis, štai kodėl Bažnyčia ir Kristus persunkti gamtiniais simboliais. Net sakramentai Pietryčių Europos religiniame folklore pašventina Gamtą. Pačios akivaizdžiausios to liekanos mūsų dienomis – iki šiolei per iškilmes bažnyčios puošiamos ąžuolų girliandomis, bruknienojais ar net pataisais…

Krikščionių šventieji, gamtos globėjai

Krikščionių šventieji taip pat rūpinosi atskirais reiškiniais ir socialinėmis žmonių grupėmis. Krikščionių Šv. Pranciškaus dvasia lietuviams maloni ir artima, nes jos spinduliavimas prasidėjo XIII a. viduryje, pačioje Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje. Šis šventasis rūpinosi bažnyčios plėtra, gamtosauga, įkūrė pranciškonų ordiną ir kt. Pranciškonai itin aktyviai reiškėsi nuo Vytenio laikų iki Lietuvos krikšto (1296–1387): popiežiaus Inocento IV 1251 m. buvo paskirti Mindaugo globėju, dalyvavo Mindaugo krikšto ir karūnacijos apeigose. Rygos pranciškonų Andriaus, Adolfo, Henriko vardai minimi sutartyse su Livonijos ordino magistru ir Mindaugo bei Livonijos ordino sutartyse. Jonas, popiežiaus Inocento IV pasiuntinys pas totorius, pirmasis pranciškonas paminėjęs lietuvius savo kelionės užrašuose. Du iš Bohemijos atvykę misionieriai, Ulrikas ir Martynas, už per drąsius pamokslus Vilniuje mirė kankinių mirtimi, tai davė progą atsirasti 14 pranciškonų kankinių legendai:  jiems Vilniuje buvo pastatyti trys kryžiai. Gedimino sūnus Algirdas, tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1345–1377), leido jiems laisvai gyventi ir veikti Vilniuje, įrodyta, kad pranciškonai mokė Algirdo ir Kęstučio vaikus. Iš išlikusių šv. Pranciškaus veiklos liudijimų populiariausi yra XIV a. parašyti „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“. Jo paties tekstai – vieši laiškai, maldos ir giesmės, taip pat vienuoliško gyvenimo įstatai. Jie persmelkti stipraus brolystės jausmo ne tik su žmonėmis, bet ir su gyvūnais bei visa kūrinija. Yra užrašyta, kad Pranciškus kartais kalbėjo paukščiams: „Mano broliai paukščiai, jūs turite būti dėkingi Dievui, kuris leidžia jums laisvai skraidyti, kuris davė jums gražias plunksnas ir nuostabius balsus, kuris duoda jums grūdų maistui ir vandens gėrimui ir yra sukūręs medžius jūsų lizdeliams“. Pranciškus buvo visų tvarinių mokytoju. Jis juos visus ragino garbinti Dievą, kuris sukūrė visus daiktus, kuriuos vadino broliais ir seserimis. Pranciškus buvo artimai susigyvenęs su gyvuliais. Pasisekimą turėjo Gubbio mieste. Šis mažas miestelis buvo gąsdinamas labai plėšraus vilko. Jis užpuldavo ir išpjaudavo ne tik bandas, bet ir žmones, ganančius avis. Žmonės gyveno nuolatinėje baimėje. Visi bandymai jį sugauti buvo be pasekmių. Nuošalioje vietoje jis sutiko vilką. Palaiminęs jį kryžiaus ženklu, maloniai į jį prabilo: „Broli Vilke, ateik čia. Aš tave Kristaus vardu prašau nedraskyti nei manęs, nei kitų“. Vilkas nuolankiai prie jo prisiartino. Pranciškus pabarė jį už visas padarytas piktadarybes ir pažadėjo, kad Gubbio gyventojai jam parūpins maisto, jei jis nustos grobti gyvulius ir žmones. Vilkas, reikšdamas pritarimą, pakėlė savo leteną. Paskui Gubbio gyventojai jį maitino, kol jis pasenęs nugaišo. Šis draugiškumas, jo manymu, buvo gera Dievo meilės išraiška už tvarinius. Būdamas Sienoje, jis paruošė lizdą balandžiams, žvejo padovanotą žuvį paleido į upę ir palaimino. Jis mylėjo gėles ir kalbėjosi su jomis. Norėjo, kad broliai būtų sodininkai ir augintų gražias gėles. Pranciškui mirus, ore pasigirdo didelis šlamesys. Tūkstančiai paukščių atskrido ir skraidė aplink beturčio lūšnelę, kad atsisveikintų.

Yra sodus, daržus, ugnį, žvejus ir kt. globojantys šventieji. Šiandien iš su gamta susietų šventųjų bene pats populiariausias miškininkų tarpe šv. Hubertas – medžiotojų globėjas, kurio diena minima lapkričio 3 d. Fransua Hubertas gimė Prancūzijoje, hercogo šeimoje apie 655 metus. Jaunystėje mėgo bohemišką gyvenimą, lėbavo puotose, kovėsi turnyruose, medžiojo. Senatvėje Ardėnų kalnuose ant neprieinamų uolų pastatė vienuolyną ir užsidarė jame atgailai. Bet… medžioklės nemetė. Netrukus vienuolynas labiau priminė šunidę nei atgailos namus. Čia vienuoliai augino šunis ir išvedė veislę, vadinamą Huberto skaliku (dabar ši veislė vadinama bluthaundo vardu). Vienuolis Hubertas vieną Didįjį penktadienį sužinojo, kad netoliese ganosi dešimties šakų karūna pasipuošęs elnias. Jis nieko nepaisydamas išjojo į medžioklę. Medžioklė užtruko. Tik vakare jis pamatė gražuolį elnią. Nušokęs nuo balto žirgo norėjo sviesti ietį, kurios antgalis buvo iš damasko plieno. Įvyko stebuklas: Hubertas suklupo. Nušviestas vakaro žaros tarp elnio ragų sušvito kryžius. Tai buvo paskutinė Huberto medžioklė. Sekdamas paskui elnią, jis užkopė į Ardėnų kalnus ir ten, oloje, kaip atsiskyrėlis išgyveno septynerius metus. Už pamaldumą buvo paskirtas Mastrichto ir Liuticho vyskupu. Tolesnį gyvenimą paskyrė vargšų ir našlių globai. Mirė 727 m., palaidotas belgų bazilikoje netoli Nemiūro miesto. Šiandienos Pranciškonų vienuoliai – bernardinai sako nežino kodėl, bet taip išėjo, kad Dievas įkvėpė švęsti šv. Huberto šventę, ir ne bet kaip, bet kaip medžiotojų globėjo šventę. Jie nori atkreipti dėmesį į tuos medžiotojus, kurie neturėjo jokių tradicijų tarybmečiu, neturėjo normalaus, tikro požiūrio į gamtą, į žvėris. Lygiai taip, kaip darė šv. Hubertas prieš atsivertimą… Jie siekia, kad ta laukinė, nevaldoma situacija keistųsi, kad žmonės vis labiau įsisąmonintų, jog gamta yra Dievo dovana mums ir kad su ta Dievo dovana reikia išmintingai elgtis. Vienuoliai mano, kad šv. Hubertas yra Dievo siųstas žmogus, šventasis netgi mūsų laikams, kad jo dėka mes keistume požiūrį. Tai yra kai kas naujo Lietuvos medžiotojų gyvenime, nauja tradicija, ateinanti per senąją Europos krikščionišką tradiciją, bet jau visai kitokiu požiūriu. Anksčiau medžioklės visad prasidėdavo malda – kad Dievas palaimintų medžiotojų misiją, kad kreiptų jų žingsnius į gera.

Lapkričio 11-oji – šv. Klemenso diena (priešprieša šv. Juozapo). Liaudies kalendoriuje ši diena laikoma vasaros ir rudens žvejybos pabaiga. Paežerių gyventojai ištraukdavo valtis sausumon, smaluodavo jų dugnus pavasariui. Prie stulpo prikaldavo išdžiovintą lydekos galvą, nuo liepto nuskandindavo šamo ūsą. Susirinkę pakrantėje žvejai virdavo visų ežeruose gyvenančių žuvų žuvienę, Tuomet atskirų paežerių kaimų vyrai dainuodavo – kuris kaimas nugalės. Dažnai tai tapdavo moterų galvų skausmu… Labanore troškindavo lydekas. Šv. Klemenso diena bažnytiniame kalendoriuje skiriama atminti ketvirtąjį Romos popiežių, šventąjį kankinį. Ištremtas į katorgą 102 metais jis buvo nubaustas mirtimi – paskandintas pririšus prie laivo inkaro.

Religijos turi įtakos ir gamtinei aplinkai. Pvz., įvedant krikščionybę Lietuvoje buvo kertami šventi miškai. Krikščionių pasninkas įtakojo žuvų tvenkinių atsiradimą ten, kur jų anksčiau nebuvo. Vyno draudimas Islame sunaikino Mažosios Azijos vynuogininkystę. Rytų teritorijose paplito arbatžolės dėl to, kad budistų meditacijos metu arbata palaiko budrumą. Daugelyje religijų žinomos šventosios ar dievams pašvęstos giraitės, į kurias negalima įžengti arba į kurias gali įeiti tik aukojantys žyniai per ypatingas šventes. Jas galima vadinti pirmaisiais draustiniais. Tokias šventąsias vietas paprastai papildo ir užbaigia žmogaus rankų suformuoti šventieji kraštovaizdžiai – kapinynai, šventyklos, vienuolynai ir t. t. Šiandien savotiški to atitikmenys – draustiniai, kertinės buveinės, nacionaliniai ir regioniniai parkai, kurie kuriasi tose vietose, kur yra estetiškas, mokslui vertingas kraštovaizdis, daug saugotinų objektų ir etnografinių vertybių. Jie saugo dalį piliakalnių, pilkapių, alkaviečių, vėliau vykusių karų ir kitas istorijai šventas vietas – mūsų materialųjį ir nematerialųjį paveldą.

Parengė Dalia Savickaitė

dsc06276

Mitologinio kelio pradžia Sirvetos regioniniame parke

dsc06364

Antakmenės akmuo

dsc09500

Aukštaitijos girios – dievų namai

945 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.