Home » Spindulys » Seno amato puoselėtojas išmoko suklaidinti laumes

Seno amato puoselėtojas išmoko suklaidinti laumes

Seno amato puoselėtojas išmoko suklaidinti laumes

.

Kristina SAKAITĖ

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Kontrolės organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Domantas Žilėnas po darbų užmiršta skundus ir nesivaiko pažeidėjų. Vakarais jo užsiėmimas daug ramesnis – jau penketą metų vyras veja tradicines juostas.

Vienai juostai nuvyti prireikia savaitės ar dviejų, bet uteniškis sako, kad šiam užsiėmimui jam kantrybės užtenka, o štai bandymai pažaboti žalvarį ar medį nebuvo tokie sėkmingi. Būdavo, išdrožia pusę šaukšto, ir jau nuobodu, o štai su siūlais gali „žaisti“ ilgai: dėlioja iš jų keliolikos šimtmečių senumo ornamentus, raštus, derina spalvas.

Juosta ilgą laiką buvo svarbi lietuvių aprangos dalis, turinti praktinę ir simbolinę reikšmę. Susidomėjęs baltų kultūra, uteniškis pirmiausiai panoro nusivyti to laikmečio juostą. Dabar jau turi keliolika, tris, kaip pats sako, skaudama širdimi išleido į pasaulį. „Čia ne verslas, juostų nepardavinėju, bet kai draugai labai prašė, padovanojau“, – sako pašnekovas ir juokauja, kad savo kūrinių kiekybe kol kas nesiruošia konkuruoti su kitu žinomu verpstes kuriančiu Utenos r. tautodailininku.

Senovinius drabužius pasisiuvo pats

Mažiau nei prieš metus „įšventintas“ į tautodailininkus, Domantas Žilėnas nebesijaučia naujokas tarp tradicinių amatų puoselėtojų. Istorija domėjosi dar besimokydamas Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje, nors jau tuomet žinojo, kad bus aplinkosaugininkas. Nežinia, ar prie to prisidėjo graži Kirdeikių apylinkių gamta, kur Domantas leisdavo vasaras, ar tame kaime gyvenusi garbaus amžiaus kaimynė, vesdavusis jį žoliauti. Vis tik Vilniaus universitete, jau studijuodamas Gamtos mokslų fakultete, neužmiršo savo pomėgio tyrinėti ne tik gamtą, bet ir praeitį.

Studijų metais susipažino su baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ nariais, įsijungė į jų veiklą. Sudalyvavęs keliuose „Romuvos“ organizuojamuose renginiuose, ėmė gilintis į baltų kultūrą. Pirmas renginys, kuriame sudalyvavo, buvo pavasario Lygiadienio šventė ant Pučkorių piliakalnio – su visomis senovinėmis apeigomis, ugnies pagerbimu, riedėjimu kūliais… „Ten pirmąkart iš arti pamačiau, pačiupinėjau senovinius drabužius ir supratau, kad irgi noriu tokio kostiumo. Kaime buvo siuvimo mašina, bet kai pabandžiau siūti, pamačiau, kad ji ne taip siuva. Visą kostiumą iš vilnos ir lino pasisiuvau savo rankomis. Prieš tai adatą laikiau tik mokykloje, per darbų pamoką“, – pasakoja D. Žilėnas.

Kol kas senovinį apdarą pademonstruoti viešai pasitaikė ne tiek jau daug progų: pavasarį Molėtų rajone, prie etnokosmologijos muziejaus vykstančioje „Jorės“ šventėje, per Utenos miesto šventę „Amatų sode“, kituose renginiuose. Uteniškis svajoja kada nors sudalyvauti Kernavėje vykstančiose gyvosios archeologijos dienose.

dsc_0166

Juostai nuvyti Domantui Žilėnui prireikia savaitės ar dviejų / Kristinos  Sakaitės nuotraukos

Meistrės patarimai pravertė labiau nei internetas

Domantas traukia iš dėžės vieną po kitos margas juostas, aiškina, ką reiškia spalvos, ornamentai. Tvirtai juostai nuvyti prireikia 88 siūlų. „Juostas vyti galima iš bet kokių siūlų, bet autentiškiausi – vilnoniai. Kai nerandu man reikiamos spalvos, naudoju pusvilnonį siūlą. Pastebiu, kokias klaidas padariau, nors kai vienas ornamentas kitoks, tai – ne klaida. Yra toks prietaras: jeigu juostą vysi, ausi ar pinsi visiškai vienodu raštu, laumės gali susekti ir pakenkti. Turi būti nors vienas rašto pakeitimas…

Spalvų derinius stebiu muziejuose, tačiau ten dažniausiai būna demonstruojamos vėlesnių laikų rinktinės juostos. Pvz., mėlyna spalva mums atrodo šiek tiek neįprasta, nes tuo metu nelabai buvo kuo siūlus dažyti, bet iš tikrųjų, pagal archeologinę medžiagą, viduramžius galima pavadinti mėlynais. Vyraujančios spalvos buvo mėlyna, žalsvai mėlyna. Tautinis kostiumas, kurį mes labiau įpratę matyti, yra XVIII–XX a. pradžios, o mėlynai rengėsi iki XII amžiaus“, – apie tradicinius lietuvių drabužius nuo seniausių laikų D. Žilėnas galėtų pasakoti ilgai.

Jo paties vytos juostos atspindi V amžiaus drabužio detalę. Juostas veja kaladėlėmis, kiekviena iš jų turi 4 skylutes, pro kurias įveriami siūlai. Sudėtingumas priklauso nuo rašto. Pradėjo vyti, kai atkūrus archeologinį drabužį prireikė ne tik jį susijuosti, bet ir pagražinti – drabužių kraštai būdavo apsiuvami vytinėm juostelėm. Kadangi studentiška kišenė nebuvo labai gili, o tos juostelės kainuodavo 15–20 litų už metrą (vien Domanto pasisiūtai sermėgai reikėjo 6 metrų!), internete pažiūrėjo, kaip jos vejamos, pasidarė kartonines kaladėles, suvėrė siūlus, bet kažkaip nesigavo. Netrukus Kaziuko mugėje Vilniuje sutiko meistrę Vilija Ratautienę, kuri vietoje vijo juosteles. Pamatęs, kaip tai vyksta gyvai, suprato, kokias darė klaidas. Pabandęs dar kartą vyti, pagavo to darbo cinkelį.

Pasak tautodailininko, kokio ilgio būdavo juostos, nelabai nustatysi, nes randami tik jų fragmentai. Tačiau dabar priimtas standartas – suaugusiam žmogui susijuosti vejama 3 m juosta. Tokio ilgumo juosta reikalinga tam, kad būtų galima susijuosti du kartus – taip simboliškai sudaromas uždaras apsauginis ratas. Susijuosus vieną kartą lieka silpna vieta – mazgas. Folkloro ansambliai to nelabai paiso, ten juosta liko kaip puošybinis elementas.

Pasakodamas apie vijimo procesą Domantas atvirauja spėjantis ir televizorių pažiūrėti. Atsakingiausias darbas – susiverti siūlus, o paskui jau įmanomas tas išimtinis dalykas, ką paprastai sugeba tik moterys – užsiimti dviem darbais vienu metu. „Ir tai vieninteliai du dalykai, kuruos galiu daryti vienu metu“, – juokiasi pašnekovas.

Beieškant savo šaknų

Utenoje bendraminčių baltų kultūra besidomintis uteniškis neranda, bet nesuka sau dėl to galvos. „Jeigu yra bendravimo poreikis, tada darai kaip senoliai: paprastą dieną gyveni savo buity, o per šventes susitinki su kitais bendraminčiais.“ Vienas iš tokių pavyzdžių – šiemet, birželio mėnesį vykusi Rasų šventė Stripeikiuose, bitininkystės muziejuje. Uteniškis, įkalbinėjamas organizatorių, pasidavė avantiūrai vesti renginį, nors sako nežinojęs, ką reikės daryti. Gavęs vaidilos „titulą“, nusprendė švęsti kuo labiau išgrynindamas papročius: šventės dalyviai ėjo pro žolynais išpuoštus vartus, prausėsi vandeniu, šluostėsi lininiu rankšluosčiu, pagerbė laukus.

„Manau, kad domėjimasis senąja kultūra atgimsta, žmonėms tai įdomu. Progų pažinti tradicijas yra daug, tereikia prisiminti senąsias šventes, per kurias prisiliečiame prie savo šaknų. Mums trūksta savo šaknų pažinimo, nežinome, kas mūsų, kas svetima. Džiaugiuosi, kad tie patys helouvynai nelabai prilimpa. Mūsų pasaulėžiūra globalizacijos amžiuje sumišusi, bet tampame stipresni ir išdidesni, kai žinome, kas esame. Tada nei karai, nei marai nebebaisūs. Dėl to ir išlikome iki šių dienų, – papročių išsaugojimo svarbą pabrėžia D. Žilėnas. – Mane žavi tai, kad mes galbūt vieninteliai Europoje esame labiausiai išlaikę senąsias tradicijas. Kai kurie žmonės gal net nežino, kodėl laikosi tam tikrų apeigų, bet tęsia protėvių tradicijas. Tarkime, Vėlinės, mirusiųjų pagerbimas, yra išlikęs nuo pačių seniausių laikų, kai buvo tikima, kad mirusiųjų nereikia bijoti, nors jie nebe šiame pasaulyje, bet gyvena kartu su mumis. Pavasarį jie išeina į laukus, padeda prižiūrėti derlių, o rudenį grįžta į namus. Nuoširdžiausias bendravimas vyksta per Kūčių vakarienę, kuri taip pat atrodo krikščioniška šventė, tačiau ši tradicija daug senesnė…“

dsc_0160

Po stiklu“ uždarytas amatas – pasmerktas myriop

Juostų vijimo amatą įvaldęs uteniškis abejoja, ar muziejuje, po stiklu su užrašu „Rankomis neliesti“ pakišti senoviniai eksponatai suteikia pakankamai žinių ir yra pats geriausias būdas sukelti susidomėjimą.

Domantas įsitikinęs, kad karpiniu, audiniu, drožiniu – gyvu tradiciniu amatu perduodama išėjusiųjų išmintis tiems, kurie ateis. Todėl labai svarbu, kad žmonės galėtų tai paliesti, pačiupinėti, tuomet atsiranda susidomėjimas. Gal todėl per Utenos miesto šventę atsirado „Amatų sodas“ – norėjosi, kad bendruomenė pamatytų, ką gi veikia tautodailininkai. Domantui pasiūlius surengti tokius pasirodymus-mokymus, tradicinių amatų centro „Svirnas“ vadovė Dalia Urbonienė pritarė tai minčiai. Pirmais metais žmonės amatininkus stebėjo iš tolo. Atrodė, nepatogu trukdyti, kažko klausinėti. O šiemet jau atsirado tokių, kurie patys bandė juostas narplioti, kitus amatus išbandė.

„Savo amato paslapčių slėpti negalima – galbūt kas nors iš to gyvena, bet tai nėra verslas. Tradicija turi būti perduodama iš kartos į kartą, mokančiųjų – nemokantiems. Man tai yra hobis. Kai prašo parduoti, neparduodu. Kai namuose atsiras 60 dėžių su juostomis, tada gal…“ – sako pašnekovas.

Pirmoje bendroje su Utenos rajono tautodailininkais parodoje D. Žilėnas dalyvavo 2016 metais. Utenos kraštotyros muziejuje visi aikčiojo – gražu! Kad šio amato žinovų nėra daug, buvo galima įsitikinti ir neseniai Zarasuose vykusioje regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje, kur uteniškis vienintelis pristatė vytines juostas.

Vis neprisiruošiantis pateikti savo darbus įvertinti specialistams, kad gautų paveldo produkto sertifikatą, tautodailininkas sako šių planų nebeatidėliosiantis. Jo planuose – ir daugiau mokymų, edukacinių užsiėmimų.

Šią savaitę savo amato paslapčių Domantas Žilėnas mokys Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“.

dsc_0170

dsc_0168

dsc_0171

juosta-nuvyti-prireikia-savaites-ar-dvieju

Modesto Gadliausko nuotrauka

tradicini-amata-uteniskis-demonstravo-amatu-sode

Tradicinių amatų centro „Svirnas“ nuotrauka

167 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.