Home » Protakos » Ar atgis paprotinė teisė bendruomenėse?

Ar atgis paprotinė teisė bendruomenėse?

Ar atgis paprotinė teisė bendruomenėse?

.

Uždaro natūrinio ūkio specifika, kaimiečių pasaulėžiūra, etninės nuostatos formavo kaimo bendravimo tradicijas. Šios tradicijos, pagrįstos paprotinės teisės normomis, padeda susidaryti vaizdą apie kaimo kultūros ypatumus. Pagal tradiciją šeimos turtas ir darbo įrankiai buvo bendri, šeimos galva valdė ūkį, žiūrėjo tvarkos, atsakė už šeimos narių poelgius. Žmona vadovavo namų ūkio darbams. Vyriausiojo sūnaus teisė buvo tvarkyti ūkį, kai tėvas nusendavo, o pareiga – atiduoti ištekančioms seserims dalis. Jei šeimoje augo tik dukros, vyras ateidavo užkuriu, t. y. ateidavo ūkininkauti į žmonos namus. Vedant ar ištekant buvo paisoma gimimo pirmumo. Valakų reforma didino žemės ūkio našumą, bet skurdino valstiečius, ūkiai smulkėjo, nes vaikai paveldėdavo ir dalindavosi žemę. Labiau nei išoriniai veiksniai valstiečių buitį sąlygojo jų sėslus gyvenimo būdas, natūrinis ūkis, tradicijų laikymasis. Paprotinė teisė reguliavo bendrijos gyvenimą, nustatė jos dorovinius principus. Pirminė jos stadija – doroviniu atžvilgiu bendrijai priimtinos elgsenos taisyklės, kuriomis vadovaujantis nekildavo abejonių, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Kai tos taisyklės pasidarė privalomos, tai virto paprotinės teisės normomis. Paprotinė teisė, sukurta daugelio amžių patirties, atitinkanti bendrijos dorovines nuostatas, net ir atsiradus rašytiniams įstatymams (Statutui), toliau normavo valstiečių gyvenimą. Jos turėjo laikytis bajorai, nagrinėdami valstiečių bylas teisme.

Kaimo reikalai buvo sprendžiami kaimo bendruomenės sueigose. Kaimo bendruomenės gyvybiniai papročiai buvo savitarpio pagalba, talkos, bičiulystė, vaišingumas, dovanos. Kaimas ruošdavo bendras mirusiųjų paminėjimo šventes, šeimos šventes, darbų pabaigtuves. Apdovanojimas per svarbiausias šeimos apeigas buvo laikomas kaimo bendravimo norma. Tradicijas ryškiai atspindėjo žemės ūkio darbų ir metų ciklo šventės. Darbas, sudarantis valstiečių gyvenimo turinį, buvo švenčių pagrindas, o menas – neatsiejamas darbo ir šventės palydovas. Bendrijos apeigos reiškė darną, savitarpio supratimą, pagarbą tėvams ir protėviams, jų tradicijų puoselėjimą. Jomis buvo pažymimi žmogaus gyvenimo įvykiai, parodomas jų ryšys su gamta. Kartu tai buvo jo išgyvenimų meninė išraiška, žemdirbiškos dorovės pavyzdys. Kaip pastebi istorikė I. Lukšaitė, „viena ryškiausių liaudies papročių ir tautosakos prasmių yra auklėjamoji“. Per apeigas, tautosaką buvo ugdomi žmogaus doroviniai, estetiniai idealai, darbštumas, tvarkingumas, geras būdas, įtvirtinamos elgesio nuostatos, plėtojama emocinė kultūra.

XIX a. pradžios kultūrinis sąjūdis Lietuvoje kilo augant šviesuomenės patriotizmui. Kalba pradėta laikyti svarbiausiu tautybės požymiu, buvo dedami tautinės lietuvių kultūros pamatai. Iškilios asmenybės stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių kalbos, istorijos, liaudies papročių, tautosakos vertę, žadino lietuvių tautinę savimonę, pasididžiavimą savo tautos praeitimi, jos kalbos ir kultūros vertės suvokimą. Karai ir revoliucijos budino tautinę sąmonę. Didėjo noras išlikti pasaulio galingųjų kovose, o tai galėjo garantuoti tik išskirtinumas, gerbimas to, kas esi. Buvo siūlomi įvairūs įsiprasminimo būdai. XIX a., aktyvėjant tautiniam sąjūdžiui, tuometinėje aukštuomenėje buvo keičiami požiūriai į lietuvybę, jos vertybių nešėjus. Simonui Daukantui – eigulio sūnui, romantikui –  siekusiam sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, pavyko pakeisti Europoje nusistovėjusį požiūrį į mišką kaip į barbarų prieglobstį. Jam pavyko suformuoti miško – Lietuviškos didybės vertybių nešėjo – simbolį. Svarbiausiu savo uždaviniu jis laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą. S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių – didžiosios tautos dalies, išlaikiusios identitetą, nesulenkėjusios – įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Papročių raidai didelę įtaką turėjo socialiniai-ekonominiai Lietuvos kaimo pokyčiai, kapitalistinių santykių plėtojimasis, didėjantys turtiniai skirtumai. Valstiečių natūrinio ūkio nykimą spartino po baudžiavos panaikinimo prasidėjusi laisvesnė valstiečių migracija, mieste augantis darbo rankų poreikis, didėjanti samdomojo darbo reikšmė dvaruose, kėlimasis į vienkiemius (Stolypino reforma), plintantys prekiniai-piniginiai santykiai. Patriarchalinio kaimo uždarumas tolydžio nyko. Pobaudžiavinio kaimo socialiniai pokyčiai keitė Lietuvos valstiečių buitį, kaimo bendravimo tradicijas, tačiau dėl šio proceso netolygumų išliko ryškūs etnografinių sričių skirtumai. Tai lėmė ir valstietiškos kultūros tradicijas.

duksto-kapinaites-nuotr-e-ostasenkovo-prie-paprotines-teises

Dūkšto kapinaitės / E. Ostašenkovo nuotraukos

Senų laikų tradicijos, atėjusios iš paprotinės teisės, susijusios su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais – šeimos sukūrimu, kūdikio gimimu, šeimos nario mirtimi, išliko iki mūsų dienų, bet, žinoma, pakitusios. Vestuvės tuo laikotarpiu dar buvo išlaikiusios bendruomeninį pobūdį: naminių jungtuvių pėdsakų, namų globėjų kulto liekanų, nuotakos pirkimo, jos perėjimo į ištekėjusių moterų luomą apeigų, maginių veiksmų šeimos vaisingumui, gerovei garantuoti. Sudėtingame vestuvių apeigų cikle gausu dainų, oracijų, vaidybinių improvizacijų, šokių, išlikusių iki mūsų dienų. Vestuvių ciklas baigdavosi atgrąžais, kai jaunieji ir marčios tėvai aplankydavo vieni kitus.

prie-paprotines-teises-gal-sita-geriau-nei-duksto-kapines

Su kūdikio gimimu sietinos itin senos tradicijos. Kūdikį vyniodavo į kailinius, kad būtų turtingas, dėdavo ant žemės, kad žemės vargų nepatirtų, prausdavo vandeniu, sumaišytu su pienu, kad būtų skaistus. Išmaudžiusi kūdikį, pribuvėja vandenį nupildavo po slenksčiu. Tai itin senas paprotys, likęs iš apeigų, kuriomis buvo užmezgamas naujo šeimos nario kontaktas su šeimos globėjais. Dažnai vaikui duodavo vardą to šventojo, kurio dieną gimė. Pagal paprotį pirmam vaikui duodavo senelio, rečiau – tėvo vardą. Krikštynų apeigos išlaikė labai daug baltiškosios pasaulėjautos elementų.

Mirus šeimos nariui, buvo griežtai laikomasi laidojimo tradicijų, nes tikėta, kad velionio vėlė pasilieka namuose iki jo palaidojimo, kad ji mato, kaip mirusiojo gedi, kaip už jį meldžiasi, kokias šermenis iškėlė šeima. Žmogui mirus, jo namiškiai skubėdavo pas varpininką su prašymu paskambinti varpais už mirusiojo vėlę. Mirusįjį apruošti turėjo svetimi žmonės, kad į namus negrįžtų mirtis. Šarvojant, kaip ir senovėje, buvo rūpinamasi mirusiojo patogumu: kad karstas nebūtų per siauras ir nespaustų, kad rūbuose nebūtų mazgų… Jaunamartei įdėdavo krikšto marškinėlius, kad aname pasaulyje gimęs kūdikis nebūtų nuogas, netekėjusią merginą rengdavo nuotakos rūbais. Budėjimas trukdavo tris dienas. Raudos – apeiginės liaudies kūrybos apraiška – buvo grindžiamos poetine improvizacija. Kaip senovėje, taip ir dabar išnešus karstą skubama kuo greičiau išardyti ir išmesti laukan lentas, ant kurių buvo pašarvota, kad išvengtų kitos mirties namuose. Visa tai rodo, kad tuomet valstiečių pasaulėjautoje (kaip didžiąja dalimi ir šiandien) buvo gyvos senojo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu liekanos.

Tradiciškumu buvo pagrįstas visas patriarchalinis šeimos gyvenimas, ne tik svarbiausieji įvykiai. Žinoma, ir vaikų auklėjimas. Doriniam auklėjimui galiojo nuo senų laikų nusistovėjusios elgesio normos, kuriomis išreiškiama pagarba kitam žmogui, svetingumas, paslaugumas, sąžiningumas, pareigingumas. Įprastinis sveikinimasis sutikus kaimyną ar nepažįstamą žmogų buvo palabinimas. Užėjus į kaimyno namus reikėjo pagarbinti Jėzų Kristų. Šeimininkams neprašant arčiau, nesiūlant sėstis, derėjo stovėti prie durų. Vaikus siųsdavo pas kaimynus ką nors pasiskolinti, atnešti. Gavę reikiamą daiktą ar atsakymą, turėjo neužsibūti, netrukdyti šeimininkų. Atsisveikindamas sakydavo „sudiev“ ir tik po to užsidėdavo kepurę. Vaikas, užėjęs pas kaimyno vaikus pažaisti, turėdavo pasisveikinęs prašyti šeimininkų leidimo.

Svetingumas buvo privalomas. Užėjusį kaimyną, jei šeima valgo, kviesdavo prie stalo. Pakeleivio ar elgetos nevalia buvo išleisti nepavalgydinto. Vaikai nebuvo pratinami dalyvauti suaugusiųjų pokalbiuose, o atvykus svečiui nesėsdavo prie stalo, valgydavo tik svečią pavaišinus. Šeimos dorovę atspindėjo tėvų ir vaikų santykiai. Lietuviams būdingos pagarbos vyresniesiems tradicijos dar buvo išlikusios XX a. pradžioje. Vaikai gerbė tėvus, klausė jų patarimų, vadovavosi jų patirtimi. Nusikaltusius vaikus tėvas bausdavo vadelėmis, motina – šluotos vytele, atlikę bausmę vaikai bučiuodavo tėvams ranką. Už gerą elgesį vaikas buvo paskatinamas.

Karta kartai perduodavo gamtos sakralumo, žmogaus nenutrūkstamo ryšio su ja suvokimą. Vaikas buvo mokomas mylėti, puoselėti gamtą, vertinti tai, ką ji duoda žmogui. Panteistinis gamtos suvokimas reikalavo pagarbiai elgtis su ugnimi, vandeniu, žeme. Iš mažens derėjo žinoti, kad augalas ir gyvūnas jaučia kaip ir žmogus, todėl jo negalima laužyti, mušti.

Didelį dėmesį šeima skyrė vaiko darbštumui ugdyti. Kasdieniai darbai šeimoje buvo skirstomi pagal amžių. Jau 5–6 metų vaikai pratinosi prižiūrėti jaunesniuosius, atnešti prakurų, pašluoti aslą, vyresnieji atnešdavo vandens, malkų, padėdavo šerti gyvulius, plėšydavo plunksnas, kedendavo vilnas. Nuo 7–8 metų pradėję ganyti, pramokdavo įvairių darbų: mergaitės – megzti, austi juostas, siūti, berniukai – pinti krepšius, vyžas, rišti vantas ir t. t. Vaikai buvo mokomi kiekvieną darbą atlikti iki galo, ne atmestinai. Tvarkingumo įgūdžius formavo visa namų aplinka, kurioje kiekvienas daiktas turėjo savo vietą ir buvo tausojamas. Grožio pajautimą ugdė kaimo ir gamtovaizdžio darna, pastatų puošyba, gėlių darželiai, meniški namų apyvokos daiktai, jaukumas. Estetines ir dorines vaiko nuostatas nuo mažų dienų formavo lopšinės, dainos, pasakos, kuriose išaukštinamos gerosios žmogaus savybės – sąžiningumas, darbštumas, pasiaukojimas. Patarlėmis, priežodžiais, mįslių minimu buvo žadinama vaizduotė, turtinama kalba, skiepijama meilė darbui, smerkiama tinginystė ir kitos žmogaus ydos.

XIX–XX a. pradžioje Lietuvos kaimo kalendoriniai ir agrariniai papročiai rodė tradicinę žemdirbių pagarbą ir meilę žemei, jų pastangas skatinti jos derlingumą, aktyvinti dangaus šviesulių poveikį augalijai ir gyvūnijai. Tuo tikslu buvo laikomasi kalendorinių švenčių ir darbo ciklų tradicijos – tam tikrais apeiginiais veiksmais stengtasi užtikrinti šeimos ūkio gerovę. Jų kaitą perteikė liaudies kalendorius. Stebėdami mėnulio fazes žmonės dar pirmykštėje bendruomenėje išmoko skaičiuoti laiką: pagal Mėnulio atmainas buvo sudarytas trejetaine skaičiavimo sistema paremtas Mėnulio kalendorius. Tikėjimas mėnulio galia žmonėms ir gamtai, išlikęs iki šių dienų, lėmė tam tikrų žemės ūkio darbų tradicinę pradžią ir pabaigą. Plėtojantis žemdirbystei ir atsiradus poreikiui skirstyti laiką ilgesniais tarpais, įsigalėjo Saulės kalendorius. Nuo metų laikų priklausančią žemės ūkio darbų kaitą ženklino tam tikros dienos: jos virto kalendorinėmis šventėmis. Jos buvo nustatytos stebint Saulę ir gamtą – kaip saulės kelionė dangaus skliautu dera su nuolatiniu gamtos atsinaujinimu. Svarbiausios dienos – pavasario ir rudens lygiadieniai – buvo švenčiamos nuo senų laikų. Tikslinant Saulės kalendorių į saulės metus buvo įterptas mėnulio ciklas. Liaudies kalendorių schematiškai galima pavaizduoti, kaip judėjimą ratu, kuris kasmet kartoja gamtos ciklą.

Susiję tarpusavyje darbai, šventės, apeigos ir tikėjimai, leido žmogui gyventi dermėje su jį supančia gamta, su dvasiniu ir žmonių pasauliu, įprasmindami jo veiklą, jo gestus, žodžius, paversdami ženklais, atspindinčiais vientisą paprotinę kultūrą.

Paruošė Dalia Savickaitė

683 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.