Home » Protakos » Ir vėl grįžtu aš į Palūšę

Ir vėl grįžtu aš į Palūšę

Ir vėl grįžtu aš į Palūšę

.

Palūšės bendruomenė besibaigiančiais metais itin aktyviai ir plačiai pristatoma šalies ir regiono spaudoje. Kodėl? Aktyvių bendruomenės narių veikla neliko nepastebėta ir 2017 m. jai buvo suteiktas Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas. Kaip iš gausybės rago pasipylė renginiai, susitikimai su kitų sostinių bendruomenėmis. Palūšės biblioteka, kurioje jos darbuotoja Rita Ramanauskienė sukaupė daug įdomios ir unikalios kraštotyrinės medžiagos, virtusios „Krašto ekspozicija“, šventiniais metais bendruomenei pasiūlė organizuoti prozos ir poezijos kūrinių konkursą „Ir vėl grįžtu aš į Palūšę“. Pasiūlymas buvo „palaimintas“: Palūšės kaimo bendruomenė ir Ignalinos VB Palūšės filialas, atstovaujamas R. Ramanauskienės, paskelbė nuostatus, kurie kvietė jame dalyvauti, kūrinius vertinimui pateikti iki rugsėjo 25 d. Kūrinių priėmimo ir jų pristatymo bendruomenei organizacinius darbus vykdė R. Ramanauskienė. Kūrinių vertinimo komisijos pirmininkė – rašytoja Gintarė Adomaitytė, nariai: Ignalinos Č. Kudabos progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Virginija Maskoliūnienė; Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis. Suaugusiųjų ir jaunimo (14–29 m.) kūryba buvo vertinama atskirai, numatyta, kad konkurso nugalėtojai abiejose dalyvių grupėse bus apdovanojami piniginiais prizais: I vieta – 80 Eur; II vieta – 50 Eur; III vieta – 30 Eur. Konkurse dalyvavo 17 autorių, iš jų 4 moksleiviai. Viso buvo pateikti 23 kūriniai, iš jų 5 moksleivių. Dalyvių geografija labai plati: nuo Zarasų iki Šventosios per dabartinę ir laikinąją sostines… Reiklioji komisija nutarė, kad nugalėtojai suaugusiųjų grupėje: I vieta Silva Žiliukienė, Dūkštas, II – Irena Bružinskienė, Vilnius, III – Renata Kuršytė, Šventoji. Moksleivių grupėje: I vieta –  Dominyka Kirdeikytė, Utenos r., II – Matas Kovalevskis, Ignalina, III – Akvilė Gudukaitė ir Brigita Musteikytė, Ignalina. Proza ir poezija buvo vertinama kartu. Man, kaip skaitytojai, gaila, kad kai kurie dalyviai neatkreipė dėmesio į nuostatų reikalavimą pateikti kūrinius nurodyta tema, bet labai gražiai aprašė kai kuriuos Aukštaitijos NP objektus, malonu, kad M. Kraptavičius nepatingėjo save išsakyti eilėmis, bet atsisakė būti vertinamas, nes nenorėjo būti apkaltintas pačiu madingiausiu dabar Lietuvoje kaltinimu: viešų ir privačių interesų supainiojimu (žmona komisijoje…). Jaunimas pademonstravo puikius pradmenis, o maloniai nustebino D. Kirdeikytės prozos darbas. Šiandien kviečiame susipažinti su konkurso dalyvių poezija. Kūriniai pateikti autorių pavardžių abėcėlės seka. Iš jaunimo grupės pateikiamas tik prozos kūrinys.

Dalia Savickaitė

Dominyka Kirdeikytė, Utenos r. moksleivė

Aš vėl grįžtu į Palūšę

Petras Jankauskas augo Palūšėje iki penkerių metų, tada jo tėvai emigravo į Londoną, pasiėmė sūnų su savimi. Petras priprato prie Londono, ėmė gyventi aktyvų miesčionišką gyvenimą, kaip ir pridera kiekvienam šiuolaikiniam didmiesčio paaugliui. Kai jam suėjo šešiolika, jo tėvai labai įsinorėjo jį kartu į Palūšę pasiimti, beje, ne pasisvečiuoti pas giminaičius, o apsigyventi ilgam laikui. Petras, žinoma, labai ginčijosi, bet tėvų sprendimo pakeisti negalėjo. Tad grįžo Petras į Palūšę.

Plūdo Petras Palūšę. Nematė giminaičių gerumo bei Palūšės grožio, žavesio. Vien tik negražiai apie Palūšę šnekėjo, sakė, kad joje nuobodu, visai ja nesidomėjo. Vis išeidavo pasivaikščioti, mat nepatiko jam giminaičiai ir jų seni namai su pečiumi bei kibirais su vandeniu. Tąkart paauglys išėjo į mišką. Petras vaikščiodamas siauru miško takeliu vis galvojo apie Londoną, ilgesio mintys jį užpuolė, vaikinas buvo toks susimąstęs, kad nežiūrėjo, kur eina, pasiklydo. Miško medžiai, žolynai bei krūmynai vis tankesni darėsi, Petras nebežinojo, kur eiti… staiga visai netoli jo ėmė kilti balti dūmai, lyg rūkas aplinkui medžius ratus sukti. Ir nors temo, virš rūko dangus buvo šviesus, gal net per šviesus, nes stiprūs balti spinduliai spigino Petrui į akis. Vaikinas nė negalvodamas ėmė bėgti į rūką, į šviesą. Įbėgus buvo balta balta… Tačiau akimirksniu ta šviesa dingo kaip ir dūmai. Miškas jau nebebuvo toks tankus, tarp medžių matėsi kelias. Petras nubėgo tenai. Vaikinas net žagtelėjo: vietoj asfalto – žvyrkelis, vietoj automobilių –  vežimai, kuriuos arkliai tempė, laukuose žmonės dalgiais pjovė, šieną grėbė, rankomis karves melžė. Vyrai baltais marškiniais vilkėjo, su šiaudinėmis kepuraitėmis dirbo, o moterys su sukniomis. Visi jie basi. Pamatę Petrą, ėmė tie žmonės prie jo lįsti, naujoviškus drabužius čiupinėti, juoktis, stebėtis. Petras net rėkdamas namo nubėgo. Atbėga į namus, o tenai irgi dvidešimt pirmuoju amžiumi nekvepia. Namas naujai pastatytas – dažai nuo lentų net blizga, viduje kvepia neseniai kirsta mediena, baldai dar nenusitrynę, buitiniai daiktai kitokie. Iš svetainės ateina moteriškė.

Jaunuoli, ką čia darai? – paklausė ji.

O ką tu čia darai, mano namuose? Aš – Petras Jankauskas. Čia – mano namai.

Na gerai, giminaiti, aš esu Ona Jankauskienė. Aš irgi čia gyvenu.

Petras aiktelėjo, įdėmiai pažvelgė moteriai į veidą. Jis ją kažkur matė. A, nuotraukų albume. Juk ji jo proproprosenelė, o dabar stovi prieš jį gyva ir dar jaunutė. Petrui galva susvaigo ir jis parkrito.

Prabudo vidurnaktį nepažįstamuose namuose, kambarį ir Jankauskų šeimynos veidus apšvietė tik silpna žvakės liepsnelė. Vaikinas jau norėjo įjungti lempą, tačiau to proproprosenelė neleido. Petras susiraukė, garsiai klausė „kodėl?“ Šeimyna jį tildė, bet Petras ėmė bartis. Staiga į langus ėmė prožektoriais kažkas šviesti. Negana to, dar kažkuris žmogus, buvęs kambaryje, šoko slėptis, atitraukė kilimą, atsidarė liuką grindyse ir tenai įlindo. O Jankauskai besislepiančiam pilnus knygų ryšulius padavė, uždarė liuką ir vėl kilimu užtiesė grindis.

Okupantai suuodė, – pašnibždėjo Petrui Ona Jankauskienė, matydama, kad Petras nesusivokia.

Su tais žodžiais uniformuoti vyrai trenksmingai atidarė duris. Jie susiraukę, kalba griežtai, namuose viską varto, daužo, šaudo. Jankauskai susikibo rankomis. Ir Petras kartu. Visa šeimyna žvelgė į duris, kurios jau tuoj bus išlaužtos. Lengvai, vienu spyriu, kareiviai duris perlaužė. Petras visas drebėjo, tačiau Onos Jankauskienės ranka nedrebėjo, o žvilgsnis buvo tvirtas bei ramus, kaip ir visos šeimynos. Kareiviai ėmė rėkti nesuprantama kalba, vėl viską vartyti, trankyti. Už sprandų Jankauskus laikė, ne vieną kartą šautuvais daužė, spardė ir vis rėkė. Petras net apsiverkė, klykavo. O šeimyna nė necyptelėjo. Jie ramiai kažką okupantams jų kalba aiškino, o veiduose nė truputėlio baimės nesimatė. Visi kambary buvę Jankauskai ant kojų, nors ir svyruodami, stovėjo, išskyrus Petrą – jis susirietęs kamputyje gulėjo. Okupantai visgi paliko šeimyną ramybėje, išėjo.

Petras jiems tik išėjus ėmė dejuoti, aimanuoti – jam juk šautuvo buože į kelį sudavė. Tačiau vaikinas greitai užsičiaupė. Jis pamatė, kad maždaug jo metų paauglys  griūva ant žemės. Tas vaikinas kruvinas. Jankauskai jį slaugo, bando jam padėti, kiek tik begali. Ir tas jaunuolis nė karto nesudejuoja. Ona Jankauskienė atidaro slaptąjį liuką. Petras spėja nužvelgti, kas viduje. O tenai požeminis kambariukas, kuriame krūvos knygų. Išlipa iš ten kunigas. Apsikabina su kiekvienu iš Jankauskų, taip pat ir su Petru. Po to užsikelia sau ant kupros sunkius ryšulius ir išeina. Jam iš paskos išeina dar keli jaunuoliai Jankauskai. Taip pat su ryšuliais. Namuose tyla. Kol galiausiai Petras paklausia, kaip visa tai suprasti. Jankauskai labai nustebę, kad vaikinas nesupranta.

Kunigas Petras Prunskis yra knygnešys. Jis Palūšę lietuviška išlaiko. Knygas laiko pas mus, o ne bažnyčioje, slepiasi, kad tik okupantai jo naktį jokiame name nepamatytų. Jie dar nežino, kad jis – knygnešys. Jeigu tie nedorėliai sužinotų, gerbiamąjį kunigą ištremtų į Sibirą ar sušaudytų. Jis aukojasi dėl Lietuvos.

O jūs ko veliatės? Kodėl jūs slepiat nuo okupantų lietuviškas knygas, kam jūs leidžiate savo vaikus kartu su kunigu jas platinti? Visai jau kvaili. Okupantai pas jus viską niokoja, reiškia, įtaria. Kaip jūs sakote, suuodžia. Išvis jau… Kvaili.

Jankauskai dar labiau nustebo.

Palūšę ir Lietuvą tik tuomet lietuvišką turėsime, kai patys prie lietuviškumo platinimo prisidėsime.

Jau nuo pat ryto į svetainę būrys vaikų, paauglių, suaugusiųjų susirinko, vos tilpo. Petras pradėjo bartis, sakyti, kad ir taip nėra čia vietos, kad ir taip viskas nusiaubta, liepė visiems išeiti. Tačiau vyras Jankauskas taip sudavė per pakaušį Petrui, kad tas nutilo ir prie kitų vaikų prisėdo. Ona Jankauskienė, dar kelios jau suaugusios jos giminaitės bei tas vyras Jankauskas ėmė mokyti susirinkusiuosius rašyti ir skaityti.

Mokyklą okupantai sudegino iki pamatų, – atsakė į Petro klausimą vienas vyras, – tad mokytojai mus čia pasikvietė. Mat Jankauskai puikiai moka rašyti, be klaidų. Jie tikrai labai išsimokslinę.

Po kokių penkiolikos minučių Petras netikėtai atsistojo ir pradėjo aiškinti rašybos taisykles. Pats ėmė mokyti Palūšės gyventojus. Tądien Petras Palūšėje išgarsėjo kaip mokytojas. Toks Jonas Jankauskas jį priprašė kartu eiti pas žmones ir juos mokyti, padėti jiems laiškus parašyti, atneštas kunigo knygas skaityti. Jau kitą dieną Petras ir pamokas pravedė.

Iš kur tu toks išsimokslinęs? – klausė Jankauskienė Ona.

Juk jau į dešimtą klasę einu.

Jankauskai nuo šito atsakymo aiktelėdavo arba juokdavosi, kaip ir kiti Palūšės gyventojai. O Petras stropiai mokė, padėjo, viską rūpestingai paaiškindavo. Eidamas Palūše pamatė, kaip okupantai muša žmones, liepia jiems jų kalba kalbėti, liepia lietuviškumą pamiršti. Kareiviai surėkia žodį, Palūšės gyventojai kartoja. Kas nekartoja, nesimoko okupantų kalbos, būna tiek kareivių sumušamas, kad jau ir nepaeina. Tiek Petrui širdį suspaudė, kad vaikinas pilnomis ašarų akimis nubėgo tolyn. Vėl vakare pas Jankauskus atėjo kunigas Prunskis.

Sulauksiu, kol sutems, pasiimsiu knygas ir keliausiu į trobas.

Jankauskų jaunuoliai tylėjo. Šį kartą jie neis.

Aš irgi eisiu, – pareiškė Petras, net pats nusistebėdamas savimi.

Tempė ant nugaros tuos sunkius ryšulius Petras, sunkiai paėjo, sutrenktą kelį labai skaudėjo, o juk reikėjo nuo kunigo neatsilikti. Kunigas ėjo greitai, skubėjo, į Petrą neatsisuko, jo nepalaukė. Tamsu, žibintų negalima įjungti, nes okupantai pastebės. Nuo Petro kaktos prakaitas tekėjo. Žingsniuoti vis sunkiau, sunkiau… Galiausiai kunigas ir Petras priėjo namus. Įsileido juos šeimininkai, atsigerti padavė. Kol Petras ilsino kelį, kunigas kelias lietuviškas knygas šeimininkams atidavė. Petras Prunskis tai padaręs, vėl ant nugaros ryšulius užsimetė ir jau darė duris. Petras norėjo dar pailsėti, bet kunigas jam neleido, sakė: „Naktis trumpa, iki paryčių reikia spėti.“ Nė atsipūsti nespėjo vaikinas, o jau vėl eiti reikia. Kitame name lempų neuždegė, švietėsi mažutėle žvake, kalbėjo tyliai, vos girdimai. Okupantų prožektorių šviesa sklido iš tolimo atstumo, pro langus pateko į kambarį.

Jie ieško jūsų… Turite greičiau eiti…

Kunigas palinksėjo galva, jau duris darė, tačiau kieme pasigirdo kareivių balsai. Moterys ir mergaitės ėmė Jėzaus vardą šnabždėti, melstis. Vyrai ir berniukai žarsteklius, kastuvus į rankas pasiėmė, o Petras su kunigu, knygų pilnus ryšulius su savimi tvirtai laikydami, pro langus iššoko į kitą kiemo pusę. Lyg viesulas nusiaubė namus okupantai, negailestingai mušė moteris ir mergaites, tik vyrai šiek tiek atsigynė bei stengėsi jas apginti. Kunigas bėgo it koks gyvūnas – labai greitai, o Petras juk su skaudančiu keliu taip negalėjo. Kareivių prožektoriai nušvietė knygnešius. Okupantai ėmė bėgti į jų pusę, rėkdami it kokios pabaisos. Jų rėksmas buvo panašus į riaumojimą. Kareiviai ir šaudė, tačiau Petras ir kunigas spėjo į mišką įbėgti. Kareiviai juos pametė iš akiračio, tačiau toliau vijosi. Petras vos pabėgo, dėl skausmo kelyje vaikinas griuvinėjo, klupinėjo. Prunskis stabtelėjo, ant savo nugaros užsimetė ir vaikino nešamas knygas, patapšnojo jam per petį, padėjo atsikelti.

Petrai, bėgam…

Nebegaliu…

Prunskis paėmė Petrą ant rankų, į glėbį ir bėgo toliau.

Prašau, nereikia, – bandė ištrūkti iš glėbio jis, – palikite mane čia…

Ne, jokiu būdu. Jei tave ras, su tais savo šunimis ir nužudys.

Bet jūs sunkiai pabėgate, mane nešdamas. Jus dar sugaus.

Kunigas nieko neatsakė.

Palikite mane… Geriau jau vieno negu dviejų mirtis.

Kunigas bėgo tylėdamas. Kareiviai jau netoliese. Tai išduoda jų prožektorių šviesos.

Palikite…

Ne.

Jūs esate daug svarbesnis negu aš, – pareiškė Petras.

Kareiviai jau ant kulnų. Petras iššoko iš glėbio ir nubėgo nuo kunigo. Prunskis tamsoje niekaip jo negalėjo rasti. Tai ir nubėgo. Vaikinas gulėdamas ant žemės matė, kaip kunigas spėjo į slėptuvę įšokti. Kareiviai prabėgo tą liuką. Staiga okupantai už sprando sugriebė Petrą. Rėkė jam į ausį.

Kiti Jankauskai nedreba, tai ir aš nedrebėsiu. Išsaugosiu šeimynos garbę. Pasiaukosiu dėl Palūšės. Dėl tokio nuostabaus krašto. Pačio lietuviškiausio krašto. Pasiaukosiu dėl Lietuvos. Mano auka nedidelė, tačiau tėvynės labui.

Jau įrėmė į Petro smilkinį šautuvą. Petras nesudrebėjo, stovėjo tiesiai, užsimerkęs.

Tačiau visai netikėtai kareiviai keiktis, klykti bei rėkti pradėjo. Petras atsimerkė. Vėl tas pats baltas rūkas aplinkui sukiojosi, tik šįkart aplink vaikino ir kareivių kojas, o ta šviesa ir vėl akinti pradėjo. Okupantai šaudė į šviesą. Staiga pradingsta rūkas ir šviesa… Žiūri kareiviai ir Petras: saulė kyla, nors dar neturėtų, o kareivių rankose šautuvai pradingę. Kareivių būrys dar vis rėkdamas bei keikdamasis nubėga gilyn į mišką. O paauglys išbėga iš miško. Vietoj žvyrkelio – asfaltas, namai arba apipuvę, arba restauruoti, automobilis sustoja prie Petro. Viduje jo giminaičiai.

Kur tu tiek laiko buvai? Ar žinai, kad ieškojome ir su policija? Niekur neradome. Kur dingęs buvai? Kodėl tavo kelis kruvinas? Tu šlubuoji? Kodėl tu visas purvinas? Petras stovi ir žiūri į giminaičius kiek nustebęs, tačiau ir didelis džiaugsmas akyse.

Patekau į laiko kilpą… – tvirtai pareiškė jis.

Kur?

Na, kai vienoje vietoje nuėjęs, gali persikelti į kitą amžių. Tai išties tikra…

Giminaičiai žiūrėjo į Petrą lyg į beprotį.

Palūšę myliu. Joje visai nenuobodu, – nusijuokė Petras, – Palūšė įspūdinga. Kam man tas Londonas? Aš vėl grįžtu į Palūšę. Ak, lietuvybė…

 

Irena Bražinskienė, Vilnius

Susitikome Palūšėj

Susitikome Palūšėj,
Iki ryto šėlsim, ūšim –
Ne kas dieną pasitaiko
Susilėkti prie Lūšių.
Na tai kas, kad Lūšiai lūšūs,
Vėjas šėlsta, linksta pušys –
Išprausta lietaus Palūšė
Ruošias šventei atlaidų.

Puošiasi net Taraminis –
Greitai bus pasidabinęs.
Siuvas pas laumes švarkelį
Ir, pritūpęs už upelio,
Trinas, šveičias, kiek tik gali –
Neišvys gal nepažinę.

Ir pažinsim, ir išvysim –
Paprašysim Gedimino,
Kad nukaltų tokią blizgę,
Prie kurios jį prikabinus
Taip toli pavyktų švystelt
Kad visai čionai negrįžtų.

Na, o mes linksmai sau ūšim –
Susitikome Palūšėj!


Renata Kuršytė, Šventoji

Ir vėl grįžtu aš į Palūšę

 

Ruduo koplytėlėj ten rymo,

Kol vėjas beveidis praūžia.

Ir – protėvių vėlės arimų

 Ilsis skreitan jau atgulusios.

Sekmadienį varpas, prieš lietų…

Sukosčioja vangiai – siūluose

Voratinklio virpa, iš lėto

 

Akimirka amžiams sustingus.

Kur mišparų godos, į būtį.

Beržai žalvariuojantys, tingūs,

Žvaigždės link pasvirę truputį.

 

Kur motinos maldos už – tylą.

Už rytmečio rasą, dagilį.

Kai mėnuo, iš lėto, sudyla

Matuodamas ežero gylį…

 

Užmiega diena valties guoly.

Ir vėl grįžtu aš Palūšėn.

Nors laikas į nebūtį šuoliais,

Nors vėjai beveidžiai praūžia…

Lina Kovalevskienė, Ignalina

Triptikas Palūšei

Medinė bažnytėlė žiūri čia į vandenis

Nuo kalno lyg parimus kaimo moteris.

Sena ji, pečius apgobusi rusva skara,

Meldžiasi už išplaukusius, išėjusius,

Už savo ir ne savo vaikus apraudotus.

Čia kadais ir dar neseniai gyvenusius,

Vargusius, gražiai susituokusius,

Pakrikštytus, Dievui ir žmonėms

Iš visos širdies giedojusius…

Ir tik varpui suskambus lyg atsitiesia,

Smalsiai stebi į mišias besirenkančius,

Įeinančius pro duris, kurios pasitinka gerus,

Išleidžia dar geresnius…

***

O ežeras vis plakasi bangelėm į krantus,

Lyg jūra prie medinio seno kaimo.

Jis atveria vandens vartus į didelius kelius,

Ir net į tikrą jūrą gali išlydėti drąsuolius.

Valtininkai nusaulintais gerais veidais

Nuo ryto iki sutemų gyvena ant vandens.

Su šypsena jie stebi žmones, porina juokus,

Išlydi tvarkingai išplaukiančius ir surenka

Kartais labai padrikai išsibarščiusius.

Kas vasarą lyg baltos gėlės pražysta burės,

Kai vėjas gainioja lengvuosius laivelius,

Širdis suspurda ir svajoti ima apie galbūt

Dar būsimus gerus laikus…

***

Per Lūšių ledą skrieja žiemą rogės.

Gaivus ir tyras tas ledinis oras,

Lyg kvėpuotum pačią gamtos dvasią.

Prie didžiulės eketės vyrai traukia tinklą –

Iš pačių gelmių, iš pačios ežero širdies.

Retkarčiais jis sunkiai atsidūsta nuo to tempimo,

O žvejai net sukaitę traukia. Traukia ir laukia,

Kiek mažų kvapnių žuvelių bus jiems atiduota.

Koks laimikis po ilgo darbo sidabru pažirs ant ledo…

Dar liko senolių, kurie viską žino ir apie tinklus,

Ir apie medinę bobą, taip sumaniai sumeistrautą,

Kaip mokė jų tėvai ir seneliai, dabar į kalnelį išėję –

Žuvelių žvejoti Dievo beribiuose vandenynuos…

 

 Marius Kraptavičius, Ignalina

Gulbės sparno šešėlyje

Ant kalvos bažnytėlė Palūšės

Gulbės sparno šešėly.

Mano naktys ir dienos,

Tavo dienos ir naktys –

Kas beliko dar mudviem?

Ar liko?

Liko ežero mėlis.

Liko ežero mėlis,

Vėjo pustomos sakmės.

Tavo kuždesio aidas,

Eglių liūdinčios  skaros.

Džiugesio ramūs akordai

Vienišoje tavo valtyje.

Lūšiai tykiai kartoja

Mudviejų ilgesio dainą.

Mudviejų ilgesio dainą

Saugo senos sodybos.

Pušys žalvariu tviska,

Laukia: grįšim? Negrįšim?

Kelia žiedus bijūnai,

Karūnuojas lelijos,

Gulbės sparno šešėlis

Gaubia mudviejų viltį.

Gaubia mudviejų viltį

Meironių kaimo dainos,

Aidi – ežeru – aidi

Pasakų laimė ir baimė.

Laumės kas naktį atsėlina,

Lūšių pakrantėj kvatojas.

Laumės, palaiminkit mudu,

Rūko skraiste mus apgobkit.


Rūko skraiste mus apgobkit,

Vėlės senų kapinaičių.

Varpinės dūžiai te skelbia:

Laikas pareiti, jau laikas.

Gal tyko, o gal jau nublanko

Gulbės sparno šešėlis –

Rymo ir mus tebesaugo

Palūšės sava bažnytėlė.

Giedrė Mičiūnienė, Zarasai

***

Kur Lūšio  vilnys mažą valtelę supo,

Atmintis gyva – tiek daug prasmių, erdvės…

Medinėj bažnytėlėj istorija suklupo –

Čia – kryžiai, giesmės – ženklai iš atminties…

Čia  pilkapiai didingi  Palūšės rimtį saugo,

Žuvėdra krykščia, bangas liesdama.

Kažkas širdy suvirpo, kažkas širdy suaugo –

Jei tu buvai Palūšėj – ji liko širdyje…

Palūšė… Ten, prie Lūšio… Pamiršt jos negali.

Viltim ten spindi blizgės, kai supas vandeny…

Žiedais lelijų merkias dangaus spalva šviesi:

Tikrai nebepamirši… Palūšė liks širdy.

***

Pilkapių rauda ir Lūšio bangos melsvos,

Kai žydi sodai Tikėjimo prasme…

Apkabinu Tave, Palūše – kaimyne mano…

Ir pradingstu Tavam laike, Tavoj erdvėj…

Ištirpusių dienų lašais praeities lietūs lyja…

Pilkapiai gyvastį saugo –

Išėjo – atėjo: išaugo – užaugo…

Tik mes laikini: nei pilys, nei kalnas…

Bet mes Palūšėj buvom… Jos orą gėrėm…

Atmintį lietėm – Savastį tvėrėm…

Mes čia godojom. Mes čia keliavom…

Akim  ragavom – neišragavom

Laukų  grožybes, Lūšio skaidrumą…

Palūšės tvirtybės savasties dūmą…

Algirdas Panavas, Ignalina

Palūšei

Prie Lūšių ežero krantų,

Žaliais pušynais pasipuošus,

Skaisti gėlė, Palūše, tu,

Tave širdy visur nešuosi.

Čia virpulingai ir ramiai

Varpai bažnyčioje prabyla,

Praskleidžia paslėptą giliai

Senolių amžinybės tylą.

Pritilus kalbina banga

Jau pamirštus žvejybos luotus.

Jie mena nuostabius metus,

Lūšiams jaunystėj atiduotus.

Turistai ilgisi tavęs,

Nes vardas tavo širdžiai mielas.

Jis ežerų platybėn ves

Ištroškusias ramybės sielas.

Apglėbę obelys namus

Skaidriuos languos vainikais šviečia,

O žmonės šokiais ir dainom

Geriems darbams Palūšėn kviečia.

Liudgarda Savickaitė, Ignalina  

Prie Lūšio

Kai nuo miško žvelgi – žvilga toliai žydri –

Lūšys susirangęs giliam dubury.

Kai krantuos sužėri sidabrinės rasos,

iš bangų pakyla raganaitės basos.

Jos tinklus sudrasko, žuveles išbaido,

berželius nulanksto, linelius išbraido.

Lūšio bangos šlama šimtmečių legendas,

dainų skambius posmus ir našlaičių raudas…

Jo bangų šlamesy girdis aidas laikų,

priglūsta šešėliai tarp mūrų pilkų.

Iš Latgalos tvino baltaskraisčių pulkai,

kovos sūkury krito žmonės, žirgai.

Rimgaudo žirgai jų didybę sugriovė,

ant kalnų sunyko medinės tvirtovės…

Dulkėtu vieškeliu vežimai girgždėjo –

už grūdus, linus, medų aukso žadėjo.

Palūšė mena Radvilaitės karietą,

ją, karaliaus meilę ir karūnos žiedą.

Napoleono kariai likimą nuvylė –

į Lūšio bangas aukso skrynias išpylė.

Žalio miško takai sukilėlius būrė,

jų kauleliai balti pilkapiuose guli.

Melsvo Lūšio krantuos krito vyrai jauni,

Gabija neužgęs jų ainių židiny.

Krašto sargyboje vyrai amžius budės,

jie laisvės gynėjams savo ginklus praties.

Bažnytėlė kalne, dar senolių statyta,

su Žemaite ant mūsų lietuviško lito.

Lūšio bangos sūpuos žalio kaimo vaikus,

jiems primins, išdainuos mūs senolių laikus.

Žiūri Mikas nuo kalno – Palūšė gyva,

laimės pilni namai, gimtinė laisva.

Nūnai Lūšio krantuos skamba juokas, daina,

bangos aidą kartoja: Palūšė jauna.

Per Palūšę eini ir jauties lyg keruos –

žvejų tinklai pilni, greit žuvienė garuos.

Čia regata šauni – vėjas kelia bures…

ar lietuvis gražesnį kampelį atras?

Oras kvepia medum ir pušynų sakais,

čia nuo saulės ir laimės veideliai nukais.

Kai dangus sužėrės lyg linai mėlynai,

tikrovė atrodys lyg svajonių sapnai.                            

Laimutė Varnienė, Kaunas

Lūšių ežeras

Atleiski, Viešpatie,

kad ežeras man tas – altorius,

kad poterius kalbėdavau tenai…

Kaip tavo rankos čia spalvas dėlioja,

kad žemėj dangų pamatai…

O dailininkai, matę Londoną, Paryžių,

vis bando tas spalvas sugaut…

Bejėgės pastangos

Iš tavo, Dieve, sukurtos gyvybės amforos

tik siela gali atsigert.

Į tėviškę

Iš betono sienų, negyvos minios

bėga siela ir tarp kryžių nepaklysta:

ten dangus, barstytas eglių šakomis,

atminties balta žvakelė žydi…

Pelargonijų ir diemedžių taku tolyn,

kur senelis beržo lūpom kalba,

kur namų langai dar verkia vis –

atvaizdo brangių žmonių neranda…

Ten be skausmo siela įsilies

į bekraštę džiaugsmo bangą…

Suvirpėjusi kamienu beržo nutekės –

per senelio širdį – šakomis –

į dangų…

Silva Žiliukienė, Dūkštas

Sugrįžtu

Čia šnabžda kvapūs pušynai,

Eglių skraistėse vėjas supasi.

Priglundu prie Palūšės smėlynų,

Pabučiuoja ežeras lūpas.

Nuplauna dulkėtas kojas

Skaidri, vėsi Lūšio ašara.

Bažnytėlė medinė stovi,

Klausosi meldų pasakų.

Kaip ėjo išėjo broliai,

Kaimą vadavo iš rūko…

Vieniems patalą miškas paklojo,

Kitus bangos supo užsupo.

O treti… Gal klajoja paklydę,

Iš gimtinės ėję išėję…

Nutilusios senos sodybos

Langų akis pražiūrėjo.

Nubėgo su vėju dienos,

Tarsi debesys metai nuplaukė.

Sugrįžtu Palūšėn… Ne vienas

Čia esu… Žinau – manęs laukia…

Antanas Žvikas, Anykščių r.

 Palūšei

 Kur ežerai, kur ežerėliai,
Kur kalvas apjuosia žali miškai –
Aukštaitija – mūs tėviškėlė,
Į ją mus suveda gimti takai.
Bangelėse skaidriausio Lūšio
Saulutė maudosi anksti ryte,
Pakrantėje – gražuolė mūs Palūšė
Gyventi, džiaugtis kviečia kiekviena diena.
Atvyki, aplankyk, bičiuli mielas,
Ramybę tiktai čia rasi
Ir atgaivą, palaimą sielai –
Medinėj bažnytėlėj pajausi.
Atlaikiusi visas negandas,
Politines audras ir net kelis karus,
Ji – mūsų tautiškos kultūros grandas,
Papuošus net lietuviškus litus.
Gyvuoki ir klestėk, miela Palūše,
Skambėk lietuvio dainose,
Kad ir stipriausi vėjai tegul ūžia –
Mes su Tavim… Tu – mūsų širdyse…

773 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.