Home » Protakos » Senoji šermenų giedojimo tradicija nyksta

Senoji šermenų giedojimo tradicija nyksta

Senoji šermenų giedojimo tradicija nyksta

.

Raimondas GUOBIS

Nors labai gaila, senosios, prasmingos ir brangios mūsų tradicijos nyksta. Tiesiog nesuprantama, kad pačius prasmingiausius papročius, apeigas naikiname patys, naikiname iš nežinojimo, paikumo, patogumo, kad būtų „gražiau, greičiau, paprasčiau“… Visai nebegalvojama apie prasmę, daroma tai, kas madinga, reikalinga, kad tik žmonėms patiktume ir įtiktume, jų neišvargintume… Nyksta ir lietuvių laidotuvių tradicijos, unikalūs papročiai, kuriuos UNESCO kultūros taryba paskelbė pasaulinės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybe.

Vienas iš nuostabiausių laidotuvių papročių puslapių yra giedojimai meldžiantis prie numirusiojo karsto. Giedota ir melstasi kadaise net tris dienas ir labai ilgai, iki vidurnakčio, o paskutiniojo „pagrabo“ – paskutiniosios dienos, kai mirusysis dar namie – maldos užtrukdavo iki paryčių. Palaidojus vėlgi vykdavo „pagrabas“. Besivaišindami – besistiprindami valgiais, užgerdami alumi giedodavo, melsdavosi iki vidurnakčio ir tik tuomet namo skirstydavosi.

Giesmės perpintos maldomis, kuomet vedantysis kaskart pakviesdamas visus kartu kalbėti poterius neleidžia snūduriuoti ar be perstojo plepėti kitiems susirinkusiems. Giesmės prasmingos, giesmės maldos apsakant Kristaus kančias, žmogaus trapumo, nuodėmingumo pasaulį nušviečiant. „Juk dar daug galvojai, daug planavai… Jau nebereiks tau nei pievų, nei laukų…“

Giedojimų šerdis būdavo Kalvarijų giesmės – „kalnai“ taip populiarūs Žemaitijoje, arba mūsų krašte toks įprastas ir reikalingas, ilgomis giesmėmis ir maldomis supintas „Ražončius“. Dar ne taip seniai mūsų krašte buvo daugybė senosios tradicijos  giesmininkų. Giesmininkų, užsilikusių nuo tų tarpukario laikų, kai susirinkus prie mirusiojo giesmių knygas imdavo į rankas ir kartu su geresniais giedotojais giedodavo visi, kurie balsus turi ar nors šiek tiek prisidėti, padėti nori… Kiekviena iš tų mūsų sodžiaus moterėlių net pačioje senatvėje dar tebeturėjo giesmių knygas, dažnai iš močiučių ar motinų paveldėtas „kantičkas“. Dar vyskupo Motiejaus Valančiaus sudaryta ir rekomenduota liaudies giedojimams giesmių knyga yra patogaus formato įsidėti, nešiotis. Tokią turėjo ir Ona Žeimienė Dauguluose, ir Ona Katinienė Sedeikiuose, ir Smėlynės prie Troškūnų giesmininkės.

Metams bėgant vos ne kiekviena parapija dar turėjo savuosius giedotojus, grupelę balsingų supratingųjų, kurie gebėjo pagiedoti laidotuvėse. Tačiau tai palengva tapo paslauga, už kurią imta visai neprastai atsilyginti. Su nepriklausomybe, naujiems vėjams dvelktelėjus muzikalūs piliečiai suprato, kad giedant laidotuvėse galima visai neblogai užsidirbti. Kad lengviau būtų pataikyti, „paimti ir išlaikyti gaidą“ dar ir muzikos instrumentus ėmė naudoti. Taip atsirado elektriniai vargonėliai, fleitos ir paprastesnės dūdelės, o nesupratingi žmogeliai tuoj tomis naujovėmis susižavėjo. „Oi kaip buvo gražu, ir vargonėliais grojo…“ O kad tose giesmėse nuoseklios maldos nebeliko, kaip nebeliko nei tikrųjų giesmių, kaip nebeliko tikrųjų maldų, tai nesvarbu? Gieda sau visokias „Augo kieme dagylėlis“ bei panašias, maldon neįtraukia, o susirinkusieji prie numirėlio sėdi kaip teatre – žvelgia susėdę patogiai, tarpusavyje pasišneka. Niekas jų nei judina, nei vargina visokiais stoviniavimais ar bendrų maldų kalbėjimais. Kad būtų dar patogiau, giedojimo laiką sutrumpino – tarkim, iki dviejų valandų paskutiniame vakare. Už tokias maldomis vadinamas, lėkštoko, lengvo  turinio giesmeles  užsiprašo didelius pinigus, o užsakovai moka…  Tarsi įsivaizduodami, kad kuo brangiau, tuo geriau. Beprasmybė ir paklydimai tikriausi.

guobis-giedotojai-troskunu

Troškūnų giedotojai 2009 metų pavasarį. Iš kairės: Stasys Bružas, Marytė Gelbudienė, Nastė Ribokienė, Vladas Misiūnas ir Emilija Kaplerienė / Raimondo Guobio nuotraukos

Juk dar yra senąją tradiciją išsaugojusių giedotojų. Visai neblogai čia galėtų patarnauti Svėdasų giesmininkai, vadovaujami Juozo Guntulio. Matyt, dar geresni, tiesiog egzotiški – Troškūnų giesmininkai. Kadaise jų plačiose apylinkėse garsėjo skardžiabalsis Juozas Stackevičius, jį pakeitė jau legenda tapęs Stasys Bružas. Pamenu Juliaus Lendsbergio laidotuvėse begiedant, buvo Gavėnia. Pradėjom giesme apie Kristaus kančią, apie visą jo išgyvenimų ir mirties istoriją. Detalus pasakojimas giesmės posmuose, kuriuos išgiedodami užtrukome net 45 minutes. Įspūdinga. Tačiau kai įsijauti, tai ir neprailgsta. Dabar išėjusius anapus deramai pamainęs „kantorius“ Vladas Misiūnas nė kiek ne prastesnis. Dar geresnės moterys – Emilija Kaplerienė bei Nastė Ribokienė ir sėkmingai į šį būrį įsijungusi „antruoju balsu“ giedanti Marytė Gelbūdienė. Troškūniečių giedojimuose atsiskleidžia visas Aukštaitijoje taip mėgto, dažnai giedoto Rožančiaus grožis. Giesmės į Mariją nuolat pertraukiamos netrumpomis maldomis bei mirusiųjų giminės žmonių prisiminimais.

Vis mažiau žmonių prašo giedoti senuosius giedotojus, mat laidojimų firmos tiesiog bruka savuosius, moderniuosius, taip „gražiai“ giedančius. Keista, kad senosios tradicijos prasmės, išsaugojimo svarbos nepaaiškina savo parapijiečiams kunigai. Tikriausiu nesusipratimu atrodo mirusiojo nenešimas į bažnyčią, nors jis pašarvotas čia pat, už kelių žingsnių. Pamaldų metu prie karsto pasilieka modernieji giedotojai ir įsivaizduoja, kad meldžiasi, iš tiesų tik traliuodami savo moderniomis giesmelėmis. Turėtumėme branginti, puoselėti savo tradicijas, savo tikėjimą, nes tuštybių šiandienos pasaulyje ir taip pakanka.

guobis-giedotojai

Tarp giedotojų labai populiaraus kun. Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio sudaryto ir 1930 m. išleisto giesmyno fragmentas

928 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.