Home » Spindulys » Specialistai: į patyčių problemos sprendimą turi įsitraukti visa bendruomenė

Specialistai: į patyčių problemos sprendimą turi įsitraukti visa bendruomenė

Specialistai: į patyčių problemos sprendimą turi įsitraukti visa bendruomenė

.

Rasa MILERYTĖ

Ši tema bus nepatogi. Patyčios. Utenos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės 2005 m. spalio–lapkričio mėn. atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išanalizuoti tyčiojimosi situaciją Utenos ugdymo įstaigose. Tyrime dalyvavo 442 Utenos ugdymo įstaigų 4 ir 6 klasių mokiniai. Šių klasių mokiniai pasirinkti todėl, kad įvairūs tyrimai rodo, jog būtent šioje amžiaus kategorijoje patyčios paplitusios labiausiai. Tyrimo metu 60 % vaikų teigė, kad patyčias iš savo klasiokų patiria kartais, o 11 % teigė bendraamžių patyčias patiriantys dažnai arba labai dažnai.

Nedžiugina ir Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys. Pagal PSO atliktą tarptautinį tyrimą, mažiausiai patiriančių patyčias vaikų yra Čekijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje, daugiausiai – Portugalijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Tie patys tyrimai parodė, kad net 70 % Lietuvos vaikų teigia patiriantys patyčias iš savo bendraamžių.
Daugiausiai patyčių įvyksta būtent mokyklose. Tačiau keista – kai respublikinė spauda paviešina atvejus apie patyčias mokyklose, tų mokyklų vadovai dažniausiai teisinasi nieko nepastebėję.

Į „Utenos apskrities žinių redakciją“ kreipėsi moteris, kurios dukra, pasak jos, Utenos R. Šaltenio progimnazijoje patiria patyčias. Mergaitė ne tik užgauliojama žodžiais, bet patiria ir fizinį smurtą – praeinančiai pro šalį vaikai pakiša koją, pastumia, žiemą nuolat apmėto sniegu… Moters pateikiama istorija išties sukrečia.

Redakcijai moters pavardė žinoma, tačiau, nenorėdami pakenkti nei vaikui, nei mamai, jos neatskleisime.

Tyčiojasi jau ketvirtus metus

Anot į redakciją besikreipusios moters, vaikas patyčias patiria jau ketvirtus metus. Bendraklasiams užkliūna mergaitės apranga, elgesys, šių metų rugsėjo pirmąją, kaip teigia motina, vaikai jos dukrai pareiškė apskritai nenorintys jos čia matyti. „Per pamokas eina klasiokai, nepatinka kažkas, spiria į suolą. Nepatiko penalas – per visą klasę skrenda. Nepatiko apranga – tiesiai šviesiai pasako. Prikimba, kad batai negražūs. Kad džinsai negražūs. Žiemą šlapia pareina, net kuprinė būna sniego pilna. Vieną kartą bėgo į valgyklą, pakišo jai koją, griuvo, susižeidė. Per vieną pamoką buvo taip, kad sėdi, užkliuvo kažkam, paėmė jos kuprinę, per visą klasę numetė“, – apie situaciją mokykloje pasakoja moteris.

Mergaitė kurį laiką lankė mokyklos psichologę, dabar perėjo į polikliniką, mama svarsto, kad galbūt reikėtų kreiptis į privatų specialistą. Psichologų konsultacijos, pasak mamos, padeda, tačiau mergaitės būsena labai prasta: kankina neramus miegas, vaikas tapo nervingas ir piktas, uždaras, nuo garsiau pasakyto žodžio krūpčioja. „Ryte stengiuosi ją nuramint, teigiamai nuteikt, o po pamokų raminimai nebepadeda. Numeta kuprinę, užsidaro ir valandą ar pusantros sėdi viena, nebendrauja. Tik nusiraminus pradeda bendraut.“

Moteris jau prarado viltį, kad kas nors pasikeis. Pasakoja, kad prasidėjus šiems dalykams visų pirma kreipėsi į auklėtoją, tačiau tai nedavė naudos. „Auklėtoja klasei paaiškina, kad negalima skriaust, užgaulioti. Tada patyčios sustiprėja.“ Dukra besirūpinanti mama sakosi apie šią situaciją informavusi mokyklos valdžią, tačiau, pasak moters, niekas nereaguoja. Moteris teigia sudariusi jos dukrą skriaudžiančių vaikų sąrašą, perdavusi jį mokyklos direktorei ir pavaduotojai, tačiau ji įsitikinusi, kad tas sąrašas taip ir nugulė vadovybės stalčiuose.

„Į mokyklą vaikas eina kaip į pragarą. Sako, jau nebežino, ko gali tikėtis. Pareina užsiverkusi, namie verkia, aš irgi kartu verkiu kruvinom ašarom, nebežinau, ką daryti. Dėl tos situacijos kenčia du kiti mano vaikai, kurie nuolat mato piktą ir prislėgtą seserį“, – kalba beviltiškoje situacijoje atsidūrusi mama.

Mokyklos direktorė: „Dedam pastangas, kad užtikrintume vaikų gerovę“

Susisiekėme su Utenos Rapolo Šaltenio progimnazijos direktore Milda Surviliene. Paklausta apie šią situaciją mokyklos vadovė nesutrinka, nepuola neigti ar glaistyti situacijos. Šis konkretus atvejis direktorei žinomas, ir, pasak jos, nėra taip, kad mokykla nespręstų problemos. „Buvo atėjusi mama, kalbėjomės su ja. Tikrai dėl šio atvejo daug kartų kalbėtasi ir su auklėtoja, su socialine pedagoge, psichologe, šnekamės ir su vaikais, visi bendradarbiaujam, kad problema būtų sprendžiama. Ir mergaitei, ir jos mamai suteikiamos konsultacijos, pagalba, – pasakoja progimnazijos direktorė. – Toji mergaitė turi specialių poreikių, nenoriai bendrauja, yra uždara, vaikai to nesupranta, jiems atrodo keista, todėl ir atsiranda patyčios. Mūsų socialinė pedagogė daug bendrauja su mergaite, padeda jai.“ Paklausta, ar tai vienetinis atvejis, M. Survilienė sako, kad nėra mokyklos be patyčių: „Kur vaikai, ten ir patyčios.“

M. Survilienė džiaugiasi, kad kasmet R. Šaltenio progimnazijoje patyčių vis mažiau. „Dalyvaujame tarptautinėse programose, kurių tikslas – kovoti su patyčiomis, į tas programas įtraukiami ir vaikai. Kiekvienais metais klasėms pasakojame apie patyčių žalą. Mokiniai pildo anonimines apklausas, kur gali pasakyti, ar iš jų tyčiojamasi, ar aplink mato patyčias. Tie duomenys siunčiami į Vilnių, analizuojami, ir, pagal gautus atsakymus, patyčių mūsų mokykloje mažėja. Visus vaikus skatiname, kad jei susiduria su patyčiomis, kreiptųsi į mūsų socialinę pedagogę arba psichologę.“ Baigiant pokalbį direktorė patikina, kad bendradarbiavimas su šia šeima bus tęsiamas.

Kviečia kreiptis į Utenos r. pedagoginę psichologinę tarnybą

Susisiekus su Utenos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe Jurgita Bareišiene, ji nepanoro komentuoti konkretaus atvejo, kad nenutiktų taip, jog būtų labiau pakenkta nei padėta. Psichologė kviečia patyčias patiriančią mergaitę ir jos mamą ateiti pas juos: čia vykdomos įvairios prieš patyčias nukreiptos programos, teikiama pagalba patyčias patiriantiems vaikams.

Taip pat pedagoginė psichologinė tarnyba vykdo įvairius mokytojams skirtus mokymus. Kalbant apie specialiųjų ugdymo poreikių turinčius vaikus, kaip pavyzdį galima minėti 2016 m. balandžio–gegužės mėnesiais vykusius mokymus, kurių metu savo kvalifikaciją dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais tobulino Utenos rajono mokytojai, ketinantys siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos. Mokymų metu įstaigos specialistai dalyviams perteikė profesionalias žinias, su jais diskutavo, atsakė į jiems svarbius ugdymo klausimus.

Anot specialistų, psichologiniu-pedagoginiu aspektu nagrinėjančių specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracijos problemą ugdymo įstaigose, visų pirma svarbu užtikrinti pozityvų mokytojų ir tokių vaikų santykį. Kaip teigė į redakciją besikreipusi motina, mokytojai jos dukrą myli, rūpinasi ja, su vaiku bendrauja ir psichologė, ir socialinė pedagogė. Mokyklos direktorė M. Survilienė taip pat užtikrino, kad vaikui suteikiama reikiama pagalba.

Kitas svarbus žingsnis – suteikti mokytojams žinių, kaip bendrauti su „kitokiais“ vaikais. Regis, šią misiją vykdo Utenos rajono PPT. Ir pagaliau, svarbu, kad ir šalia esantys vaikai suprastų situaciją. Anot J. Bareišienės, čia jau reikia ne tik specialistų konsultacijų, svarbiausia, kad apie patyčias, toleranciją, „kitokius“ su vaikais kalbėtųsi tėvai.

dscf7191

Utenos r. PPT archyvo nuotrauka

153 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.