Home » Gallery » Veidai » Kunigas Remigijus Kavaliauskas linki nesigėdyti tikėjimo ir nemaišyti jo su davatkiškumu

Kunigas Remigijus Kavaliauskas linki nesigėdyti tikėjimo ir nemaišyti jo su davatkiškumu

Kunigas Remigijus Kavaliauskas linki nesigėdyti tikėjimo ir nemaišyti jo su davatkiškumu

.

Daiva ČEPĖNIENĖ

Besibaigiant adventinės rimties laikotarpiui ir skaičiuojant likusias dienas iki didžiosios metų šventės – Kalėdų arba Kristaus užgimimo dienos – pakalbinome Utenos dekanato dekaną, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos kleboną Remigijų Kavaliauską, praėjusiais metais atšventusį 25 metų kunigystės sukaktį. Kalbėjomės ne tik apie artėjančias šventes, bet ir apie tikėjimo prasmę, bažnyčios reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, žmonijos problemas.

Kuria planus, kaip pritraukti jaunimą

Kunigas Remigijus Kavaliauskas po kunigų rotacijos beveik prieš pusmetį į Uteną dirbti atvyko iš Zarasų. Kaip pats juokauja, per tokį trumpą laiką spėjo apšilti tik kojas. Zarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijoje kunigas klebonavo 14 metų, buvo susidraugavęs su vietos žmonėmis, bendruomene. Šiai parapijai priklauso apie 7000 gyventojų, tuo tarpu Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje per 14 000 parapijiečių. Visgi per kelis mėnesius kunigas jau spėjo pastebėti, kad didesniame mieste ir žmonių bendravimo forma truputį kitokia. „Ši parapija didelė. Su parapijiečiais po truputį bandome susidraugauti. Tik bėda, kad į Uteną įpuoliau prieš pat atlaidus, vėliau prasidėjo prieškalėdinis pasiruošimas. Reikėjo labai suktis ir spėti į tą važiuojantį traukinį“, – sakė kunigas R. Kavaliauskas. Bet dvasininkas džiaugiasi, kad atvykęs surado gerą komandą ir tuo, kad čia į mišias susirenka pilna bažnyčia žmonių. „Man tai yra džiugu, nes aš mėgstu kalbėdamas matyti žmonių akis. Man reikia matyti žmones, jų reakciją. Matau, kurie bažnyčioje miega, kuriems visai vienodai, o kurie klausosi pamokslo labai įdėmiai. Utenos žmones galiu palyginti tik su zarasiškiais, nes ten praleidau pusę savo gyvenimo“, – kalbėjo pašnekovas. Utenoje, anot kunigo, yra daugiau įvairios veiklos. Dvasininkams čia padeda vienuolės, dirbančios su jaunimo grupėmis, veikia įvairios maldos grupės. „Utena – didelis miestas, bet prie bažnyčios nedaug jaunimo. Suprantu, kad jaunimas yra labai užimtas, turi daug užklasinės veiklos. Bet iš kitos pusės, tie, kurie visur dalyvauja, visur ir suspėja“, – pastebėjimais dalijosi kunigas R. Kavaliauskas ir atskleidė kuriantis planus, kaip Utenos jaunimą labiau pritraukti prie bažnytinės veiklos.

img_0025

Anot kunigo Remigijaus Kavaliausko, neteisinga galvoti, kad bažnyčia keičiasi kartu su šiuolaikiniu pasauliu / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Tikėjimo nereikia maišyti su davatkiškumu

Kunigas neslėpė, kad norint pritraukti jaunimą, paskatinti bendruomenę būti aktyvesne bažnyčia išrasti kažką nauja negali. Anot pašnekovo, neteisinga galvoti, kad bažnyčia keičiasi kartu su šiuolaikiniu pasauliu. Galbūt truputį keičiasi tik formos: jau nieko nebestebina bažnyčioje skambanti gitaros muzika ar pan. Bet pati esmė nesikeičia. Pasak kunigo, tam ir reikalingas Sutvirtinimo sakramentas, kad žmogus sąmoningai priimtų Dievą, tvirčiau susivienytų su Kristumi ir bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomene. Tačiau tikėjimas yra labai platus. „Mes tikėjimo niekada nesukišime į jokias lentynėles: poteriukai, sakramentai, bažnytėlė. Dievą mes galime atrasti labai netikėtai, bet tokio stiprumo kaip bažnyčioje mes niekur nerasime. Jeigu tu su draugu nesišneki, jam net žinutės neparašai arba nepaskambini, tai kokia čia draugystė? Šį pavyzdį galima perkelti ir į tikėjimą. Jeigu tu Dievui net žinutės nepasiunti… Čia lygiai taip pat, kaip būna ir šeimos rate. Kai kuriuos giminaičius sutinki tik per laidotuves. Tavęs paklausia: kaip tu gyveni? Atsakai: gerai gyvenu. Nes daugiau nėra ką pasakyti beveik nepažįstamam giminaičiui. Tai ir bažnyčion atėjęs retkarčiais sukalbi „Tėve mūsų“, paprašai Dievo atleidimo. Tačiau čia tikėjimas ir baigiasi“, – dėstė kunigas. Priešišką bažnyčiai tikėjimą dabartinei jaunajai kartai suformuoja patys tėvai, atvesdami vaiką į bažnyčią tik iš pareigos Pirmosios komunijos pasiruošimui. Kad susiformuotų tvirtas tikėjimas, šeima ir pati turi dalyvauti mišiose. Kunigas R. Kavaliauskas neretai pastebi, kai per laidotuves ar metines žmonės atėję į bažnyčią tiesiog neturi ką veikti. Anot dvasininko, atėjimas į bažnyčią tik per Kalėdas ar Velykas nereiškia gilaus tikėjimo. Tvirtą tikėjimą Dievu dažnai suformuoja patirtos nelaimės, gyvenimiški iššūkiai. „Nesuklyskime, tai nėra gerai. Norisi, kad žmonės be didelių iššūkių atrastų Dievą. Taigi žinutę Dievui kartais gali nusiųsti ir sėdėdamas namuose, žiūrėdamas gerą filmą, kartais akys atsiveria ir išgirdus gražią dainą. Bet po žinutės turi būti ir „skambutis“, ir pasisveikinimas, ir apsikabinimas su Dievu, kad tikėjimas virstų tvirtu santykiu. Kartais žmonės sako: aplankiau bažnyčią. Kaip sergančią mamą?! Gal taip išsprūsta pasakyti, bet man tai kartais net sukelia juoką. Tikėjimas yra santykis, ne tik poteriai ar bažnyčios lankymas. Tą santykį reikia gvildenti, lygiai kaip ir šeimoje. Žmonės susipyksta, bet ir vėl susitaiko. Taip ir su Dievu. Kartais su Dievu susipykstame, išsakome priekaištų. Bet tai nėra blogai. Nereikia iššokti iš savo žmogiškumo, nes Dievas mus myli su visomis silpnybėmis. Yra daugybė pavyzdžių, kai pasaulinės muzikos žvaigždės atradusios Dievą iš esmės pakeitė savo gyvenimą. Ir tai nėra davatkiškumas, tai yra gilus tikėjimas ir gyvenimo prasmė“, – kalbėjo kunigas, perspėdamas tikėjimo nemaišyti su davatkiškumu. Pasak R. Kavaliausko, davatkiškumas yra fanatizmo forma, pasireiškianti priešiškumu. „Pirmieji žingsniai link davatkiškumo yra, kai tu esi užtikrintas, kad viską darai teisingai, o matai ir pirštu rodai, kad kitas neatsiklaupė, nepersižegnojo, ne tokią maldą sukalbėjo. Tokia teisuoliškumo kaukė yra pati baisiausia. Ir nuo altoriaus tai labai gerai matosi“, – sakė kunigas R. Kavaliauskas.

img_0032

Kunigo teigimu, atėjimas į bažnyčią tik per Kalėdas ar Velykas nereiškia gilaus tikėjimo

Bažnyčia nėra šventųjų bendruomenė“

Prieškalėdiniu laikotarpiu kunigas Remigijus Kavaliauskas lankė savo parapijos gyventojus. Anot pašnekovo, uteniškiai gyvena tais pačiais džiaugsmais ir tais pačiais vargais, kaip ir dauguma šalies gyventojų. Dejuoja dėl mažų atlyginimų, kitų problemų. Bet skaudžiausia žmonėms yra tai, kad jų vaikai priversti gyventi toli nuo Lietuvos. „Kai aplankai parapijiečius, jie pradeda rodyti vaikų, gyvenančių Airijoje, Vokietijoje ar Norvegijoje, nuotraukas. Matai vaikų besiilginčius tėvų veidus. Tai yra mūsų valstybės problema. Deja, mes nieko negalime pakeisti, nesame valstybės vadovai. Tiesiog galime pabūti, pasikalbėti“, – apie visuomenės problemas kalbėjo kunigas. Dalis žmonių, genami įvairių skaudulių, norėdami išsikalbėti, pabendrauti, ateina ir į bažnyčią. Pasak kunigo, natūralu, kad, kai žmonėms skauda kūną, jie eina pas gydytoją, kai skauda dvasią, pagalbos kreipiasi į kunigą. „Kartais atėję žmonės pyksta, kad kažkas jų gyvenime ne taip. Bet patys nieko nedaro, kad visa tai pasikeistų. Reikia ir iš savęs daug išspausti, kad tavo vidiniame gyvenime kažkas pajudėtų. Kartais ir per išpažintį jauti, kad žmogus tau išsakė, bet nieko gyvenime nekeis. Tu gali jam ilgiausius pamokslus sakyti, bet žinai, kad ir kitą kartą ateis nepadaręs namų darbų. Pareiga yra ne tik atlikti išpažintį, bet ir stengtis pasitaisyti“, – teigė kunigas. Anot dvasininko, bažnyčia nėra šventųjų bendruomenė, o jos durys atviros visiems. Pagal bažnytinius kanonus atleidžiamos visos nuodėmės, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus gyvena nuolatinėje nuodėmėje (ne bažnytinėje santuokoje). Bet ir šie žmonės neatstumiami nuo bažnyčios ir yra laukiami. Jie, anot kunigo, negali gauti išrišimo, priimti sakramentinę komuniją, bet taip pat yra bažnyčios nariai. Gali klausytis Dievo žodžio, melstis. „Mes visi esame nusidėję. Tam ir renkamės bažnyčioje, kad vieni į kitus pasižiūrėtume. Kai žmonės eina priimti komunijos, jie ateina vienodomis teisėmis: ar tai būtų vaikas, pagyvenęs žmogus, Seimo narys ar ministras, verslininkas ar benamis. Visi stovime prie to paties Dievo“, – kalbėjo kunigas R. Kavaliauskas. Anot pašnekovo, nuo to, ar mes tikėsime, ar ne, Dievas nepasikeis. Jis visada lauks, kol netikintis žmogus supras, kad yra šis tas daugiau nei vien kūnas ir kraujas.

Prie Kūčių stalos sės mamos namuose

Kunigas Remigijus Kavaliauskas kunigystę vadina ne darbu, o pašaukimu. Kunigo tėvelis buvo vargonininkas, o mama sūnų kiekvieną dieną vesdavosi į bažnyčią. Deja, besirenkančių kunigystę, išgirstančių tą Dievo pašaukimą dabartinėje visuomenėje atsiranda vis mažiau. Taip, anot dvasininko, yra todėl, kad šeimose nebetikima, nebekalbama apie Dievą. Žmonėms brangiausia yra laikas. „Dabar dauguma šeimų neskiria net valandos sekmadienį bažnyčiai. Dabartiniame gyvenime ramybės labai mažai, daug susierzinimo, daug pykčio, tad bažnyčios žmogui reikia tam, kad galėtų nusiraminti. Bažnyčia ir yra ta vieta, kur tu gali sustoti, gali nusiraminti. Primelstoje aplinkoje būti yra labai gera. Bet žmonės neieško bažnyčios“, – kalbėjo kunigas. Paklaustas apie artėjančias šventes dvasininkas sakė, kad Kristaus gimimo nereikėtų laukti perkreiptais veidais ir pasninkaujant. „Adventas yra džiugus laukimas. Girliandos, puošiamos eglutės yra gerai, jeigu tai žmones paskatina ieškoti Dievo“, – sakė kunigas. Dvasininkams kalėdinis laikotarpis yra pakankamai intensyvus. Tačiau laukti šv. Kalėdų yra džiugu ir prasminga. Šventiniu laikotarpiu Utenos dekanato dekanas, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Remigijus Kavaliauskas klausys išpažinčių, dalyvaus liturgijoje. Prie Kūčių stalo sės savo mamos namuose Salako miestelyje. Tačiau neilgai pasibuvęs pas mamą, vėl skubės į vakarines pamaldas. Per Kalėdas žada aplankyti kelias parapijas, susitikti su draugais ir artimuosius nudžiuginti dovanomis. Šių metų kunigo dovanų sąraše – knygos ir piniginės dovanos. „Pastaruoju metu jaučiama baimė demonstruoti, liudyti tikėjimą. Todėl, kad pasaulis nepriima Dievo ir tikinčio žmogaus. Asyžiuje prakartėlė padaryta iš 444 šovinių gilzių, tiek yra naujo tūkstantmečio krikščionių aukų. Tai yra labai skaudu. Bet mes šito neturėtume išsigąsti“, – baigdamas pokalbį sakė kunigas Remigijus Kavaliauskas ir linkėjo savo parapijiečiams nesigėdyti tikėjimo.

2702 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Anonimas sako:

    Kaip malonu matyti Remigijų. Kaip seniai neteko bendrauti. Super pozicija. Te lydi Tave Dievo palaima

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.