Home » Protakos » Naujametinės dovanos regionų kultūrai

Naujametinės dovanos regionų kultūrai

Naujametinės dovanos regionų kultūrai

.

Dalia SAVICKAITĖ

Kultūra yra turtingo Europos paveldo ir istorijos šerdis. Ji atlieka svarbų vaidmenį stiprinant teritorijų patrauklumą ir unikalią konkrečių vietovių tapatybę. Kultūra ir kūrybiškumas gali būti svarbūs veiksniai, skatinantys ir leidžiantys įgyvendinti inovacijas. Tai – veiksnys, lemiantis socialinės sanglaudos procesus, svarbus verslumo šaltinis, esminis veiksnys, didinantis iš turizmo gaunamas pajamas. Kultūrinis turizmas yra vienas didžiausių ir greičiausiai augančių turizmo segmentų visame pasaulyje. Stipri, demokratiška valstybė bus tik tuomet, kai bus stiprūs regionai, kai žmogui bus gera gyventi ne tik keliuose didžiuosiuose miestuose.  Tačiau šiandien yra Vilnius ir kita Lietuva. Ką reikėtų daryti, kad mes visi būtume viena Lietuva?

Kaip suprasti žodį regionas?

Galite prieštarauti: šiais laikais žmonių gyvensena atskirose Lietuvos dalyse ryškiau nesiskiria – tyrėjų išskiriamas tradicine kultūra grįstas etnografinis savitumas ne visada akivaizdus. Bendras lietuviškas tapatumas, tautinė, o ne etnografinių regionų savimonė, savęs siejimas su gyvenamuoju (ar artimiausiu didesniu) miestu Lietuvoje tampa populiaresnis, nei savęs tapatinimas su vienu ar kitu etnografiniu regionu. Dauguma žmonių ir šiais laikais žino, kokiai etnografinei grupei jie priklauso, žino savo tėvų bei senelių etnografinę priklausomybę. Specifiniai atskirų Lietuvos regionų kultūriniai ypatumai susiformavo maždaug XVII–XIX a., tačiau jų formalus akademinis išskyrimas pradėtas tik praėjusiame šimtmetyje. Šiuo metu Lietuvoje skiriami 5 etnografiniai regionai – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva. Tai – savitos etninės kultūros sritys, kurios pagrįstos tam tikrais tradicinės materialinės ir dvasinės kultūros bruožais, jų susiformavimui įtakos turėjo įvairios istorinės ir gamtinės aplinkybės. Regionuose paplitusios vienos ar kitos tarmės, tačiau kalbinio ir etnografinio arealo ribos griežtai nesutampa. Regionų savitumams iš dalies poveikį padarė ir archajiški atskirų baltų genčių, gyvenusių tam tikrose teritorijose, ypatumai. Tarkim, žemaičių, ypač šiaurinių, savybėms įtakos turėjo kuršių substratas, dzūkams – greičiausiai jotvingių substratas, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos – XV–XVI a. Lietuvos gyventojų migracija iš Žemaitijos, Vidurio Lietuvos į ištuštėjusias vakarų baltų gyventas žemes.

Tam tikri, kad ir nedideli gamtinių faktorių skirtumai Lietuvoje turėjo įtakos krašto ūkio aspektams, specifiniams verslams, kitiems kultūros ypatumams. Tarkim, Dzūkijoje dėl miškų paplitimo, smėlingo dirvožemio paplito specifiniai su mišku susiję gyventojų verslai – drevinė bitininkystė, grybavimas, uogavimas, grikių auginimas, o Šiaurės Lietuvoje dirvožemis labiau tiko linams auginti. Šiaurės Rytų Lietuvos ežeringose vietovėse ir pamaryje svarbiu vietinių gyventojų verslu buvo žvejyba. Etnografinių regionų ypatumų formavimuisi svarbūs buvo ir kontaktai su kitomis – pavyzdžiui, lenkų, vokiečių – kultūromis. Skirtinga politinė ir administracinė atskirų Lietuvos dalių priklausomybė istoriškai lėmė XIX–XX a. pradžios netolygią regionų ekonominę raidą. Pastarieji faktoriai svarbesnę reikšmę turėjo Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos regionų specifinių bruožų atsiradimui. Tam tikrą ekonominę vieno ar kito regiono raidą palietė ir specifinė kitų kraštų kaimynystė vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. Prūsijos artumo paskatintas modernių žemės ūkio technologijų plitimas skatino ekonominę Žemaitijos ir Suvalkijos regionų raidą. O, pavyzdžiui, Livonijos artumas turėjo įtakos Šiaurės Lietuvos prekinės linininkystės augimui.

Tiesa, atitinkamų etnografinių regionų išskyrimo, jų ribų klausimas nėra paprastas ir vienareikšmis. Tam tikri kultūriniai požymiai atskiruose regionuose gali persipinti. Nustatant etnografinių regionų ribas bene didžiausių sunkumų sukelia tradicinės kultūros reiškinių susimaišymas paribiuose. Pavyzdžiui, diskutuotina Aukštaitijos ir Žemaitijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos riba. Vieni ar kiti konkretaus regiono kultūriniai ypatumai pereina į kitą, kiti gali ir neapimti viso etnografinio regiono teritorijos. Dar labiau probleminis yra klausimas, kokiam etnografiniam regionui reiktų priskirti tuos, kurie gyvena jų paribiuose.

Kas yra ta Regionų kultūra?

Regionų gyventojų kuriama ir puoselėjama kultūrinė aplinkos bei joje vykdomos kultūrinės veiklos visuma, atspindinti etninį, kalbinį, istorinį, kultūrinį regionų savitumą ir tradicijas bei sudaranti prielaidas šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkančių kultūrinių ir socialinių kompetencijų ugdymui regionuose. Regioninė kultūros politika – valstybės, savivaldybių institucijų ir joms pavaldžių kultūros įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir verslo veiklos koordinavimo, koncentravimo, partnerystės, vietinės plėtros skatinimo politika, kuria siekiama tolygiai ir kryptingai plėtoti kultūrą regionuose, stiprinti jos vaidmenį regionų socialiniame ir ekonominiame gyvenime.

Apie tai, kad regioninė kultūra Lietuvoje pasmerkta vienatvei, kad juntama bedugnė tarp didžiųjų šalies miestų ir regionų kultūros plėtros taip pat kalba visai kitame Lietuvos gale dirbanti joniškietė I. Osipova, Zarasuose vykusi regionų kultūros konferencija, akademikė dr. D. Senvaitytė, atlikti tyrimai regionuose... Didžiųjų miestų kultūra savo prigimtimi yra kitokia nei regionų. Reikia suprasti šiuos skirtumus, žinoti, pažinti regionų kultūros savitumus, jos gyvybingumo išteklius, veikimo modelius, problemas, suvokiant svarbiausią – kad regionų kultūra yra arčiausiai žmogaus, tai yra arčiausiai vietos bendruomenių, todėl, logiškai mąstant, ji yra arčiausiai tautos gyvybingumo šaltinių. Regionų kultūra turi daugiausiai galių kurti šalies tapatumą, jį atrasti, akcentuoti, pratęsti, išsaugoti. Kultūra skirta žmonėms, tačiau pasauliui globalėjant jie išvažiuoja ir kuria savo kolonijas užsieniuose.

Šių dienų kultūros vartotojai kultūros centrus vis dažniau suvokia kaip pramogų, o ne kūrybinių ar saviraiškos poreikių ugdymo ir tenkinimo vietas. Tai skatina postmodernus nuobodulys, bešaknis buvimas soctinklų pasaulyje, agresyvi vartotojiška kultūra. Kai su gimtos vietos savitumu nebesiejamas savęs suvokimas, kai užgožia noras ne būti savimi, ne vietos gyventoju, o atrodyti tik respektabiliu, finansinės gerovės aplankytu pseudoelitu ir lemia tai, kad šių dienų kultūros vartotojai linkę rinktis tik kuo banalesnes linksmybes. Regionai, nors ir neturi tokio finansinio potencialo, lygiuojasi į didmiesčius, nebekuria savo krašto žmogaus kultūrinės sąmonės … Kas jiems belieka? Jų išlikimui užtikrinti reikalingi kultūros vartotojai… Regionų kultūrininkai dažnai pralaimi, tampa primityviais, nes galimybės skirtingos…

 

Dažno rajono kultūros politika (jos kaip perspektyvinės, strateginės net nėra arba labai paviršutiniškos), vietos kultūros tarybos (kurių taip pat dažnai nėra arba yra “valdomos politikų”) tik leidžia „palaikyti“ vietos kultūrą, techniškai, vizualiai tobulėti, bet ne įsišaknyti ilgalaikiu turiniu, kuris išliktų, kažką naujo steigtų, kurtų, akcentuotų – miesto, rajono išskirtinumą, verslo ir turizmo glaudų bendradarbiavimą su kultūra, pripildytų mūsų vietovę ilgalaikių savitų kultūrinių tradicijų ar naujų jų atmainų. Atrodytų, kad pas mus nėra kultūros strategų – bendro, kompleksinio miesto, rajono kultūros lauko kūrėjų. Gal dėl to vis dažniau pastebimas labai sumenkęs vietos žmonių sąmoningumas, pilietiškumas ir prigimtinis prieraišumas savo kraštui ir jos kultūrai plačiaja prasme. Didelis gyventojų nedarbo procentas, tad profesionalios kultūros atlikėjų spektaklių, koncertų neįperka, organizatoriai pasirodymus atšaukia. Menki darbuotojų atlyginimai, specialistų stoka, didžia dalimi prastoka materialinė bazė kaimiškose vietovėse… Vis menkėjančios galimybės laimėti papildomų lėšų iš projektų. ES projektams reikia išankstinio finansavimo, koefinansavimo ir pan., o tai kultūros įstaigos sau leisti gali tik su steigėjo pagalba. O jei įstaigos vadovas iš oponuojančios politinės jėgos?.. Jei mažo, kad ir labai kultūriškai savito, kaimelio gyventojų skaičius nenaudingas jo reprezentavimuisi, nes nelemia rinkimų rezultatų? Kultūros žmonės laikui bėgant pristinga ir motyvacijos. Tačiau nepaisant šito, visada yra entuziastų. Kuriems reikia ir reikės kultūros, kurie nori tobulėti, džiuginti, dalyvauti ir džiaugtis. Jie yra regionų kultūros išlikimo viltis. Ir tie, kurie atkakliai dirba, ir tie, kurie dalyvauja kaip žiūrovai ar dalyviai. Gal ne valdžia mums turi pasakyti, o mes valdžiai, kokia turi būti mūsų kultūros vizija? Bet ar mes turime ką pasakyti, ar norime, ar pasakome? O jei pasakytume, ar būtume išgirsti? Štai kur ir yra regionų bedugnė. Mumyse. Atsakomybė dėl to tenka visiems.

Nemažos pastangos susikalbėti su Lietuvos kultūros taryba dėl didesnio dėmesio regionams buvo iš daugelio suinteresuotų institucijų, tačiau niekas, regis, nepasikeitė. Požiūris į regionus yra labai biurokratinis, projektus vertina ekspertai, kurie galbūt  kompetentingi profesionaliosios kultūros specialistai, betatrodo, kad jie galimai neturi regionų kultūrinių kontekstų pažinimo, esminių vietos kultūros specifikos sampratų. Be to, ekspertai keičiasi, keičiasi ir neoficialūs jų vertinimo kriterijai. Kai rengiame projektus, tai juntame. Dabar planuojama, kad atrankinį vertinimą vykdys vietos kultūros tarybos. Toks įspūdis, kad Vilniaus klerkai nežino, kad regionuose labai daug lemia vietos politikų intelektas ir autokratiškumas…

Yra aukštoji kultūra, yra populiarioji. Yra tarpinių variantų. Valia rinktis. Skirtumas tas, kad populiarioji kultūra (su retomis išimtimis) yra trumpalaikio efekto, mados reikalas, o aukštoji – klojusi ir klojanti mūsų kultūrinius pamatus. Tačiau, ar aukštoji kultūra turi būti populiari masiškai ir ekonomiškai paklausi? Jos turinys (jei kalbėtume apie geras knygas, muziką) jau savaime yra ilgalaikė investicija tiems, kas turi išlavintą skonį, geros literatūros, muzikos atpažinimo sampratas. Reikia ir elitinės, ir masinės kultūros. Pastarosios perdėtas dominavimas skurdina visuomenę. Pastebima ir pasibodėjimo šiuo reiškiniu. Kultūros organizacijų žmonės reikalingi kaip bendruomenių skatintojai ieškoti rezervų suprasti knygą, muziką, spektaklį, rodyti kultūros įvairovę, skatinti kūrybingumui, neatrastų gebėjimų realizavimui, įsitraukimui į kultūrą. Dalyvauti, būti kultūroje visada yra pilnatvė, nes kultūrą išgyveni pats.

2012 m. Zarasuose vykusioje Regionų kultūros konferencijoje Irena Seliukaitė, tuomet LR Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, „Regionų kultūros programos 2012–2020“ autorė ir rengėja, kėlė bene visoms gyvenimo sritims aktualią formos ir turinio problemą, kvietė svarstyti klausimą, ar, pavyzdžiui, kultūros įstaigų paslaugos atsiperka, ar patogu žmogui ateiti, o darbuotojui visą dieną dirbti erdviame, bet šaltame pastate; ar verta rengti trumpalaikius, jokios išliekamosios vertės ir tęstinumo neturinčius projekčiukus. I. Seliukaitė nesiginčijo, kad aukštoji, elitinė kultūra sunkiai konkuruoja su masine, tačiau kultūros darbuotojus ragino nepasiduoti ir po truputėlį atsikariauti prarastą auditoriją. Ji piktinosi tokiais žemo kultūrinio lygio projektais kaip „Juokis“. „Mokėti profesionaliai prajuokinti žmogų yra didelis menas. Graudu žiūrėti, kai pirmiau žiūrovo prunkščia patys juokintojai. Tokiems projektams tariu griežtą ne.“

Kas daroma?

Ar yra kas nors daroma, kad regionų kultūra nepatirtų tokio spaudimo, nebūtų menininkų – profesionalų pašaipų objektu? LR Seimas 2010 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.XI-977 patvirtino Lietuvos kultūros politikos gaires kuriose vienas iš keliamų tikslų – didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje. Dokumente pabrėžiama, kad tolygi kultūros sklaida, jos prieinamumas visoje šalies teritorijoje, tinklinė kultūros plėtra yra labai svarbi gyvenimo kokybės visoje šalyje sąlyga. Lietuvos kultūros politikos nuostatose pabrėžiama, kad valstybės ir savivaldybių institucijos sudaro sąlygas šalies gyventojams naudotis kultūros paslaugomis, dalyvauti kultūriniame gyvenime. Regionų kultūrą sąlygoja suderinti apskričių ir savivaldybių institucijų kultūros valdymo, finansavimo, informacijos kaupimo ir sklaidos veiksmai. Dokumentas dar nekeistas, galiojantis. Jo pasėkoje buvo patvirtinta jau minėta I. Seliukaitės ruošta Regioninė kultūros plėtros programa. Programa, kurios tikslai, uždaviniai ir įgyvendinimo rezultatai turėjo užtikrinti valstybės regioninės kultūros politikos įgyvendinimą, apimti regiono (regionų) plėtros reikmes, sietis su kultūros paslaugų teikimu regionų gyventojams. Jos rėmuose galėjo būti parengiamos ir įgyvendinamos tikslinės regioninės kultūros plėtros programos, skirtos atitinkamai kultūros ir meno veiklos, kultūros paveldo sričiai, istorinio, etnografinio regiono tradicijoms puoselėti, regiono gyventojų socialinių grupių kultūriniams, socialiniams, ekonominiams ir ugdymo poreikiams tenkinti. Šios programos pirmas tikslas: Gerinti kultūrinės aplinkos ir paslaugų kokybę, prieinamumą regionuose, didinti jų patrauklumą vietos gyventojams, atvykstantiems svečiams ir turistams; antras: Skatinti regionines kultūros iniciatyvas ir kūrybinę raišką, didinant socialinį ir kultūrinį kapitalą regionuose, plėtojant bendruomeniškumą, pilietiškumą bei socialinę sanglaudą; trečias: Skatinti tarptautinį, tarpregioninį, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sudarant sąlygas panaudoti kultūros procesus šalies ekonominei ir socialinei pažangai. Numatyta, kad programa įgyvendinama trimis etapais – 2012–2014 m., 2015–2017 m. ir 2018–2020 m. Pirmajam ir antrajam etapui baigiantis buvo atliekamas tarpinis vertinimas, kurio rezultatais remiantis buvo numatomos kito etapo įgyvendinimo priemonės ir, esant reikalui, koreguojami tikslai.  

2016 m. buvo paruošta „Lietuvos regionų savivaldybių kultūros įstaigų veiklos inovatyvumo vertinimo ir jo tolesnio skatinimo galimybių analizė“, kuri kalbėjo apie visiems gerai žinomas priežastis ir pasekmes… 2017 m. LR KM užsakė ir tyrimą „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“. Apie ją Kultūros viceministrė G. Žemaitytė sakė: „Tyrimo ataskaita suteikia mums galimybę analizuoti kultūros vartojimo tendencijas ir gyventojų įsitraukimą, o gauti duomenys yra puikus atskaitos taškas kultūros ministerijai ne tik planuojant kultūrinės veiklos finansavimą, bet ir pagrindžiant veiklos naudą. Kūrybinės bendruomenės iššūkis – pagalvoti, ką galima būtų patobulinti ir kaip dar labiau pritaikyti savo veiklą gyventojų poreikiams, laikantis kokybės standartų.“ Tyrimas Lietuvoje atliktas jau antrą kartą. Apklausos anketos pagrindą sudarė ES mastu harmonizuotas Essnet-culture dalyvavimo kultūroje klausimynas. Iš viso buvo apklausti 1207 lietuvos gyventojai, vyresni nei 15 metų. Tyrimas atskleidė, kad daugiau nei 41 proc. Lietuvos gyventojų dalyvauja kultūros veikloje, lyginant su 2014 m. atlikto tyrimo duomenimis. Rezultatai taip pat parodė, kad 2014–2016 m. laikotarpiu reikšmingai išaugo regionų gyventojų dalyvavimas kultūroje. Aktyviai dalyvaujantys kultūrinėse veiklose gyventojai mano esantys labiau visuomeniški, pilietiški, jaučiasi laimingesni, sveikesni, labiau pasitikintys kitais. LR KM strategai sako, kad „sistemingi visuomenės nuomonės tyrimai kultūros srityje suteikia galimybę sekti gyventojų dalyvavimo kultūroje dinamiką, jų nuostatų ir įpročių pokyčius. Šio tyrimo viešosios nuomonės apklausa dėl gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis bei su tuo susijusi analyze presides prie įrodymais grįsto valdymo plėtros kultūros sektoriuje.“

Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis, susitikimuose su regionų gyventojais sakė, kad Kultūros komiteto Seime įkūrimas yra svarbus. Jis paneigė gandus, kad kultūrai mažinamas finansavimas. Anot jo, šiemet pagerėjimo nepajausime, nes fiskalinę drausmę diktuoja įsipareigojimai didinti lėšas krašto apsaugai. Bet, pasak buvusio ministro Š. Biručio, dažnai cituodavusio Čerčilį – kam ruoštis gynybai, jei nebus kultūros vertybių… Kiekvienos kartos vadai girdi save, o mes gyvename tęstinį gyvenimą, į kurį „sukrinta“ visos pasakytos tiesos… R. Karbauskis paguodė, kad kitais metais nutarta atskirti valstybines kultūros įstaigas nuo kultūros fondo, kad regioniniai centrai nekonkuruotų dėl tų pačių lėšų, formuoti regionuose kultūros tarybas, kurios atliktų parengiamąjį projektų vertinimą. Jau gana ilgą laiką šia tema net spekuliuojama, neva atotrūkis tarp didžiųjų šalies miestų kultūros ir regionų – mažinamas, tam neva skiriamas dėmesys. Deja, realybė rodo, kad regionų kultūra yra tiesiog marinama, paliekant viską savieigai. O pastaruoju metu – ir „skandinama“ benrdų šalies kultūros problemų katile (kontraversiški kultūros įstaigų vadovų kadencijų reikalai, atitrūkęs nuo regionų kontekstų projektų vertinimas ir kt.). Deja, tik respublikinėje spaudoje šmėkšteli informacija, kad Kultūros ministerijos darbuotojai gavo įspėjimo apie atleidimą lapelius, kad Regionų kultūros skyriaus nebebus… Kad kultūra regionuose bus administruojama „horizontale“, t. y. profesionalaus meno skyrius rūpinsis jo atsiradimu regionuose… Tautinių mažumų kultūra dar labiau „atsiskirs“ nuo bendro konteksto, nes bendraus su tą sritį kuruojančiu skyriumi ir t. t. Regionuose padaugės ataskaitų, kiekvieną veiklą reiks derinti su vis kitu skyriumi… Ar to reikėjo, jei tyrimas rodo, kad situacija gerėja? Kodėl pirma atliekama reforma, o kultūros politikos ir programų dalykai dar nepristatyti? Ko laukti? Planus kitiems metams kultūrininkai jau ruošia, bet ar neteks jų koreguoti paaiškėjus naujai kultūros politikai? Lyg be to darbo nebūtų…

854 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.