Home » Spindulys » Psichologė A. Vaiciukevičienė: „Kalėdos – ne tik dovanų metas“

Psichologė A. Vaiciukevičienė: „Kalėdos – ne tik dovanų metas“

Psichologė A. Vaiciukevičienė: „Kalėdos – ne tik dovanų metas“

.

Rasa MILERYTĖ

Bene kiekviena didesnė šventė, švenčiama artimųjų būryje, sukelia šiokį tokį stresą: tvarkymasis, maisto gaminimas, svečių priėmimas, indų plovimas… Pasiruošimo darbai tarytum užgožia pačią šventę, todėl vietoje malonių buvimo kartu emocijų neretai lieka nuovargis. Ką daryti, kad nepavargtume per Kalėdas? Kur sudėlioti esminius taškus, kad Kalėdos išliktų šeimos, o ne apsikeitimo brangiomis dovanomis švente? Kokia apskritai yra Kalėdų esmė? Kaip mus apibūdina mūsų šventimo tradicijos? Apie tai kalbėjomės su psichologe Agne Vaiciukevičiene.

Ar Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai kuo nors skiriasi nuo kitų švenčių, tarkim, gimtadienio?

Žinoma, kad skiriasi. Aš netgi galvoju, kad Kūčios, Kalėdos skiriasi nuo Naujųjų metų. Kalėdos ir Kūčios yra religinė šventė. Įdomu pastebėti, kad dabar ji vis labiau tampa šeimos susibūrimo švente. Nors jos specifika iš esmės yra būti tikėjime. O Naujųjų metų šventė yra kažkoks ataskaitinis taškas, kažko pabaiga, kažko naujo pradžia, naujos viltys, nauji planai, nauji lūkesčiai. Tai ne religinė, o gamtos ciklų šventė. Nepalyginami dalykai su gimtadieniu arba vardadieniu, vaiko gimimu, vestuvėmis, kurios yra asmeninės šventės, svarbios tik tau ir tavo artimiesiems, bendruomeniniu požiūriu jos nėra tokios aktualios.

img_0055

„Kalėdos yra susitaikymo, atleidimo ir stebuklų laikas“, – teigia psichologė Agnė Vaiciukevičienė / Rasos Milerytės nuotraukos

Dar nespėjus sudegti žvakutėms ant artimųjų kapų, parduotuvės pasipuošia šventinėmis girliandomis ir pradeda šventines muges. Ką turėtume daryti, kad laukdami švenčių, besiruošdami joms nepervargtume?

Stebėdama užsienio kultūrą, kai rugpjūčio mėnesio pabaigoje prasideda parduotuvėse kalėdinių girliandų, kalėdinių žaislų prekyba, kuriama kalėdinė atmosfera, aš galvoju, kad, priešingai nei Lietuvoje, Kalėdos tampa verslo dalimi. Labai džiugu, kad Lietuvoje tas sujudimas prasideda bent po Vėlinių. Žinoma, irgi per anksti. Per anksti, nes laukimas užsitęsia. Juk yra adventas, yra gruodžio pirma, yra ataskaitinis taškas, ir kadangi Kalėdos – religinė šventė, į jas ir reikėtų žiūrėti iš religinio taško. Yra adventas, nuo to ir pradėkime ruoštis bei laukti.

Kaip nepavargti? Žiūrint, nuo ko mes pavargstam. Jei pavargstam nuo to šurmulio, nuo kalėdinių margumynų parduotuvėse, neikim į parduotuves, jei pavargstam nuo bėgimo ir ieškojimo dovanų likus savaitei, pradėkim ruoštis spalį, rugsėjį, kaip užsienyje – rugpjūčio pabaigoje. Ir tikrai nepavargsime. Kita vertus, kur mes dedame akcentus? Ar tikrai svarbiausia yra supirkti viską, ar svarbiau yra tas vidinis pasiruošimas, vidinis advento išbuvimas, išlaukimas, tikėjimas ir suvokimas, kas tai yra per šventė?

Lietuvoje daug vienišų žmonių. Vienų artimieji mirę, kitų – išvykę į užsienį, ir ne vienam vyresnio amžiaus žmogui šventes tenka sutikti vienumoje. Kaip jie išgyvena tą laikotarpį?

Kalėdos, Naujieji metai yra susikaupimo laikotarpis, savęs atradimo ir pažinimo laikotarpis, taigi tuo laikotarpiu galbūt reikėtų pamėginti paklausti: o dėl ko aš esu vienišas? Net jei mūsų artimieji emigravę, tėvai mirę, neturim brolių nei seserų, mes gyvename socialinėje aplinkoje, mes turime kaimynus, galime įsitraukti į bendruomenės veiklas. Ypatingai vyresni asmenys, aš manau, yra linkę burtis į bendruomenes ir švęsti, pasikviesti draugus į tas pačias Kalėdas. O jeigu liekame tokie vieniši, neturim nei bendruomenės, nei tėvų, nei artimųjų, nei draugų, tuomet gal verta pagalvoti, kas negerai, kas vyksta mūsų gyvenime?

Vienatvė ir vienišumas – skirtingi aspektai. Reikėtų paanalizuoti, kaip jaučiamės. Ar esu vienas, bet jaučiuosi laimingas viduje su savimi, ar aš jaučiuosi tikrai labai vienišas ir niekam nereikalingas. Tuomet kiek aš svarbus esu pats sau? Kiek aš save priimu ir myliu?

Globos, slaugos namų bendruomenės savo rateliuose irgi pamini Kalėdas, drauge susėda prie Kūčių stalo. Bendruomenė gali atstoti šeimą?

Šeimos atstoti negali niekas, bet kompensuoti jos trūkumą, bent iš dalies, manau, galima.

Ilgesnis buvimas artimųjų ir draugų apsuptyje, spėju, irgi nemenkas iššūkis?

Aš galvoju dviprasmiškai. Tai tikrai išvargina, jei tie svečiai nelabai mėgiami, nepageidaujami ir nelaukiami. Jei santykiai savaime yra įtempti ir be švenčių tu nenorėtum, nesugebėtum važiuoti pas tėvus ar uošvius ir būti ten tris paras, tai, žinoma, Kalėdos vargins. Pas mus yra tokios tradicijos, kad reikia: kaip tu tėvelių neaplankysi, kaip uošvių neaplankysi, kaip pas močiutę nenuvažiuosi? Jeigu nėra glaudžių santykių, tai išvargina, nes reikia labai daug emocinių resursų išnaudoti, stengiantis būti mandagiam ir susitvarkyti su savo negatyviomis emocijomis. Jeigu tie santykiai yra geri, jei tu visą laiką mielai nuvažiuoji ir savaitę ar dvi pabūni pas tėvus, uošvius ar kitus artimuosius, tai nemanau, kad tai turėtų išvarginti. Vėlgi – labai priklauso nuo asmenybės. Yra intravertai, yra ekstravertai. Intravertišką asmenybę, labiau mėgstančią būti su savimi, atsiribojusią nuo socialinio gyvenimo ir mėgstančią ramybę, visa tai vargins. O ekstravertą, norintį bendrauti, pažinti kito pasaulį, nemanau, kad turėtų išvarginti.

Kai kurie dabar populiarūs filosofiniai mokymai akcentuoja, kad prieš didžiąsias metų šventes turėtume išvalyti savo mintis, užbaigti nebaigtus darbus, yra prietarų, sakančių, kad iki naujųjų metų būtina grąžinti skolas. O ką sako psichologijos mokslas: ar esama kokių nors ritualų, kuriuos turėtume atlikti pasitikdami Kalėdas, Naujuosius metus?

Manau, nėra auksinio recepto, kaip reikėtų ruoštis. Kiekvienas žmogus yra individualus, jo suvokimas individualus, jo pasiruošimas individualus. Mūsų gyvenimo tempas yra toks, kad sustoti neturim nei teisės, nei galimybių, o Kalėdų laikotarpiu galim tą padaryti ir būsim suprasti. Dėl skolų grąžinimo: tos skolos turėtų būti grąžinamos susitaikymo požiūriu. Juk Kalėdos yra susitaikymo, atleidimo laikas. Kartais žmonėms būna sunku kalbėti apie nuoskaudas ar pripažinti, kad kažką padarė negerai. Kalėdų metu tarsi savaime suprantama, kad reikia atsiprašyti, atleisti. Šis laikas skirtas pažiūrėti į save, savo vertybes, įvertinti, ar per metus padarėme viską, ką norėjome, jeigu ne, tai kas mums trukdė, kur patobulėjome, o kur suklydome, kaip galėtume iš tų klaidų pasimokyti.

img_0049

O kodėl mums reikia progų atsiprašyti?

Dėl to, kad tai yra labai sunku. Lietuvių kultūra dar nėra įpratusi atsiprašyti ir pripažinti savo klaidas, nes mes buvom auklėjami ir ugdomi, kad turim būti tobuli. Klaidos pas mus nėra pateisinamos. Ir labai stiprus faktorius „ką žmonės pasakys“. Noras būti tobuliems trukdo suvokti ir pripažinti klaidas, o dar labiau – įgarsinti tą klaidą, t. y. atsiprašyti. Žinoma, geriausias variantas, kai galim visa tai be jokios progos. Tačiau Kalėdos yra toks savisaugos garantas: jis turės atleist, juk Kalėdos, visi atleidžia. Jeigu kokią rugsėjo šeštą parašysim atsiprašymo laišką, tai mums atrašys, kad nusišnekam, arba išvis neatrašys. O štai per Kalėdas visi tokie šventiški, nusiraminę, atlaidūs, ir net aplinka tarytum skatina atleisti.

Kalėdinės dovanos, regis, neatsiejama šventės dalis. Galbūt teko atkreipti dėmesį, kad spaudoje neretai minimos įspūdingos sumos, kurias lietuviai išleidžia dovanoms. Kodėl mes linkę pirkti brangias dovanas?

Galvoju, kad materialumu yra kompensuojamas kažko trūkumas. Pasižiūrėkime, ką daro tėvai. Labai dažnai konsultacijų metu girdžiu, kad tėvai beprotiškai norėtų daugiau būti su vaikais, daugiau dėmesio jiems rodyti, bet negali, nespėja, nes dirba, dirba, dirba. O uždirbtus pinigus reikia kažkur dėti. „Taigi aš jam viską nupirkau: telefoną, kompiuterį, planšetę, žaislų, kelionių, viską turi, tai ko jam trūksta?“ – labai dažnai tai girdžiu. Trūksta dėmesio, apkabinimų, jam trūksta meilės. Ir štai būtent per dovanas, per daiktus norime kompensuoti, ko negalime duoti.

Jeigu nutartume, kad svarbiau ne apdovanoti brangiais daiktais, o skirti daugiau dėmesio artimiesiems, kažin, kaip į tai sureaguotų šeimos nariai? Ar būtume suprasti?

Vėlgi čia labai priklauso nuo šeimos tradicijų, požiūrio. Galiu pasidalint savo asmenine patirtimi. Jau keleri metai mano tėvų, uošvių, vyro sesės šeimoje, mano sesės šeimoje Kalėdų Senis dovanas atneša tik vaikams. Mano vyresnioji dukra kažkaip užklausė, kodėl rašydama Kalėdų Seneliui prašau tik sveikatos vaikams ir kantrybės bei supratimo tarpusavyje, tuomet paprašiau dar ir suknelių savo dukroms. Neseniai žiūrėjau vieną laidą ir labai nustebino, kai pasakė, kad kojinės, žvakės, arbatos yra šūdniekiai, kurių neverta dovanoti per Kalėdas. O štai man nėra nieko geriau už žvakę ar arbatą. Neturi reikšmės euras, reikšmę turi tai, kiek tu pažįsti žmogų. Jeigu mano artimieji mane žino, tai jei labai dažnais atvejais man dovanoja tik žvakes, nes aš jas dievinu. Jos nėra brangios, bet parodo, kad žmogus mane pažįsta. Mes dovanojamės tomis labai smulkiomis dovanomis dėl to, kad vaikai nepaklaustų, kodėl Senis dovanoja tik jiems, nejau mes buvom blogi. Bet su vyru turim tokią nerašytą taisyklę, kad mes dovanojame laiką šeimai. Geriau nenusiperkame brangaus telefono, bet nusiperkame kelionę į pajūrį ar vandens parką. Atsakant į jūsų klausimą: mano šeimoje artimieji nenustebtų. Bet žinau ne vieną šeimą, kur labai brangios dovanos dovanojamos, ir jei nei iš šio, nei iš to gautų dovanų žvakę ar arbatą, artimieji nustebtų, nusiviltų ir tikriausiai įsiskaudintų, nes labai didelė tikimybė, kad tokiose šeimose žmonės save vertina kito akimis pagal gautos dovanos kainą.

Kaip žmogus jaučiasi pošventiniu periodu, kai išleista daug pinigų, ilgai suktasi virtuvėje gaminant, suplauta kalnas indų, o kitą dieną, žiūrėk, jau ir į darbą?

Labai priklauso nuo to, kaip mes šventėme. Kiek laiko praleidome prie puodų. Jeigu, tarkime, šeimoje yra tokia kultūra, kad vienas kažką padaro, kiti tik suvažiuoja, vaisių, saldainių nuperka ir viskas, po to išvažiuoja ir tas vienas lieka plauti ir tvarkytis, tai natūralu, kad jis beprotiškai pavargsta. Tačiau jeigu kalbame apie šeimą, kurioje dalinamasi atsakomybe, ko konsultuodama žmones aš labai pasigendu, tai žmonės, kurie dalinasi atsakomybe, taip nepervargsta. Jie pasidalina atsakomybe, kas ką turi daryti, kas ką atsivežti šventiniam stalui. Pasibaigus šventėms irgi reikėtų nenumoti ranka: padėti artimam žmogui suplauti indus, sutvarkyti stalą. Kai daliniesi atsakomybe, mano nuomone, tai atrodo kaip eilinis pasibuvimas su artimais žmonėmis, tiktai kad daug šventiškesnis, su daugiau jaukumo, stebuklingumo daugiau. Kita vertus, yra žmonių, kurie jaučiasi reikalingi visa tai darydami ir nuo to pavargdami, ir jei jiems siūlosi padėti, jie netgi įsižeidžia.

Prieš metus ar dvejus visuomenėje nuvilnijo pasipiktinimas, esą vaikai, kuriems tėvai pasakoja apie Kalėdų Senelio buvimą, susidaro iškreiptą požiūrį į pasaulį ir vėliau, jau užaugus, tai jiems trukdo, be to, kažkuriuo metu atėjęs suvokimas, kad Kalėdų Senelio nėra, traumuoja. Ką jūs manote apie tai? Ir ar yra Kalėdų Senelis?

Vėlgi, ką mes laikome tuo Kalėdų Seneliu? Viena užsienio psichologė yra rašiusi, kad savo vaikams apie Kalėdų Senelį kalba kaip apie dvasią. Jis verčia mus pasitempti, ugdo vaizduotę, kūrybiškumą, norą būti geresniems. Labai gerai, kad Kalėdų Senelis vaikams dar fiziškai kažką duoda už tą gerą elgesį. Aš labai dievinu pozityvumą, dievinu šypsenas, optimizmą, stebuklus, ir tikėjimas Kalėdų Seneliu visa tai suteikia. Savo vaikams bandau kiek įmanoma ilgiau išsaugoti šį tikėjimą. Labai sudėtinga tą daryti, nes, kaip sakot, žmonių požiūriai skiriasi, ir kartais dukra prisiklauso aplinkoje negatyvių kalbų, ir tada pradeda abejoti. Aš tikiu, kad jis yra, kad jis nėra tik pasakų sukurtas herojus… Netikiu, kad skraidindavo dovanas ar laipiodavo po kaminus, bet tikiu, kad buvo kažkoks labai geras žmogus, toks geras, kad imtas sieti su Kalėdomis.

Ar gali sužaloti žinia, kad jo nėra, tai labai stipriai priklauso nuo to, kaip vaikas sužino, kada sužino.  Jei tas žinojimas ateina natūraliai, jis negali sužaloti. Jeigu gyvena du trys vaikai šeimoje ir koks dvylikametis sužinojo ir mažesniam pasakė: „Mažvaiki tu, senio nėra“, tuomet taip, vaikui skaudės ir jis jausis apgautas.

Ko turėtumėme linkėti artėjančių švenčių proga?

Linkėti reikia to, ką jaučiame. Aš visada noriu palinkėti žmonėms santarvės, girdėti vienam kitą, kalbėtis. Atsisukti į save. Skirti laiko sau ir pamatyti tuos nematomus stebuklus, kurie nėra įvertinami eurais.

1334 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.