Home » Pozicija » Mūsų amžinas ėjimas į laisvę

Mūsų amžinas ėjimas į laisvę

Mūsų amžinas ėjimas į laisvę

.

Stepas EITMINAVIČIUS

Kas yra laisvė, pajusdavome jau vaikystėje. Tik nemokėdavome jos apibūdinti. Vėliau atsirado konkretesnių ar abstraktesnių argumentų, išvadų. „Netrukdyk“, „Tai mano“, „Neleidi gyventi, kaip man patinka“ – tokios replikos tik apibrėždavo asmenines ribas, tik nusakydavo dvasinės autonomijos poreikį.

Augdavome susidurdami su situacijomis, kai kažkas mums ko nors neleisdavo, kai negalėdavome viešai prabilti apie tai, kas mums ypač svarbu. Kai atsirasdavo norinčiųjų varžyti mūsų žingsnius. Augdavome galvodami apie savo ir kito laisvės santykį, išdrįsdami pakovoti už kito teises. Ar augdavome mokydamiesi diplomatijos? Turbūt taip, nors tai pirmiausiai susiję su motyvų egoizmu ar bėgimo nuo jo. Ar mano jaunystėje buvo populiarus žodis „laisvė“? Manau, kad ne, kadangi galėdavo kilti nepageidaujamų asociacijų, nepageidaujamų abejonių vyraujančia politine tvarka.

Prisimenu, vasarą mes, vaikai, kolūkio vyšnyne skiname uogas. Už darbą gauname pinigų. Mus vis gainioja namo šeimininkas: „Tai mano viskas! Tai mano žemė! Aš pats viską sodinau! Jie atėmė!“ O mes žinojome, ką atsakyti: „Ne jūsų, o kolūkio.“ Kodėl apie tai kalbu? Mat mano kartos žmonės nuolat susidurdavo su tokiais epizodais, kurie vėliau sąmonėje vis iškildavo nesmagiais priekaištais.

Prisimenu, kaip kažkada paveikė lietuvių meninis filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Kai kas (o gal daug kas) buvo nesuprantama, baugu. Mūsų mokytojas keliems mokinukams tarsi netyčia pasakė: „Jau daug tiesos apie pokarį parodyta. Kaip jie nebijojo?“ Tarsi netyčia pasėta tiems laikams drąsi mintis. Dabartiniai jaunuoliai pasakytų: „Bet tai juk smulkmenos, būta ko…“ Ir mes imame jiems pasakoti, pasakoti…

Ar tokie įvykiai, didesni ir mažesni, artino mus prie Lietuvos laisvės? Nežinau, tačiau įvairūs neatitikimai tarp to, kas buvo garsiai sakoma, ir to, ką matėme, veikė mūsų pasirinkimus. „Kam atstovaujame? Kokias vertybes giname? Ar nusileisdami laimime? Ar laisvę giname tik sąžiningai dirbdami?“ – tokie klausimai iškildavo neatsitiktinai.

Vis prisimenu rašytojo Justino Marcinkevičiaus kalbą, pasakytą Katedros aikštėje atsisveikinant su Sausio 13-osios aukomis. Kaip gražiai baigiama: „Mūsų Nepriklausomybės augalas gausiai palaistytas šventu jos gynėjų krauju. Amžinam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jų širdys.“

Suprantu: Sausio 13-oji tapo data, patikrinanti mūsų pilietinę, moralinę brandą. Ji darsyk įspėjo, kad mūsų ėjimas į laisvę yra amžinas. Kai mes stengiamės tiktai kuo daugiau rūpintis savo asmenine materialine gerove, kai mums atrodo, kad respublikos politika – vien valdžios reikalas, jau po truputį, po truputį apleidžiame laisvės teritorijas. Kai mes nustojame savo vaikams, anūkams įtaigiai pasakoti apie mūsų tautos praeitį, kai neugdome Tėvynės meilės, bėgame nuo laisvės.

588 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.