Home » Gallery » Verslas » Kol lietuviai vertina skonį ir kainą, Zarasų kepėjai maitina skandinavus

Kol lietuviai vertina skonį ir kainą, Zarasų kepėjai maitina skandinavus

Kol lietuviai vertina skonį ir kainą, Zarasų kepėjai maitina skandinavus

Kristina SAKAITĖ

Zarasuose pramonės nėra, o didesnių verslo įmonių vos viena kita. Tačiau pardavimų rinkas užsienio šalyse atradę gamybininkai akcentuoja, kad visiškai nesvarbu, kur vystai verslą – pačiame Lietuvos pakraštyje, kur 15 proc. bedarbių, ar šalies didmiestyje – jeigu yra užsakovas, gamyba nesustos. Zarasuose įsikūrusi kepykla „Danvita“ eksportuoja 95 proc. savo produkcijos. Kol lietuviai vertina ir bando priprasti prie zarasiškių kepinių skonio ir kainų, įmonė „maitina“ skandinavus, žydus, vokiečius, ispanus, amerikiečius. Šiuo metu milijoninę apyvartą pasiekusi įmonė veiklą pradėjo nuo kuklaus asortimento, kuriame buvo vienas kepinys – batonas.

Investicijai užsidirbo prekiaudamas trikotažiniais drabužiais

Beveik ketvirtį amžiaus sėkmingai šeimos verslą vystantys Arūnas ir Nijolė Lekavičiai prisimena permainingus 1994-uosius. „Kaip daryti verslą, kas jis per daiktas, niekas tada nežinojo. Privatus verslas dar tik kūrėsi, mokytis nebuvo iš ko.Beveik 10 metų dirbau ūkio vadovu, pagal išsilavinimą esu agronomas. Prasidėjus Atgimimui, viskas keitėsi, ūkiai žlugo. Pusantrų metų galvojau, į kurią pusę viskas pasvirs. Visi buvome nežinomybėj, daugelis žmonių nežinojo, ką daryti, reikėjo daug drąsos tai pabandyti“, – apie apsisprendimą imtis privačios veiklos pasakoja įmonės UAB „Danvita“ vadovas A. Lekavičius. Verslininkas pabrėžia – tai buvo ne tiek sunkus, kiek įdomus laikas.

Pradėję kepti batonus verslininkai tapo stipriais konkurentais nuo seno Zarasuose veikusiai kepyklai. Tačiau kepyklėlės šeimininkams savo produkcijos niekur vežti nereikėjo – klientai, privačių krautuvėlių savininkai, patys rikiuodavosi eilėje, kad pasiimtų dar šiltus kepinius. „Aukštaitiškas, smulkiomis riekėmis pjaustytas blizgantis batonas turėjo didelį pasisekimą. Mes į tuos batonus nei skalbimo miltelių pylėm, kaip ėjo gandas, nei dar kažko stebuklingo. Tiesiog įdėdavome visus produktus, kurie priklauso. Nebūdavo taip, kad mūsų darbuotojai „atliekamus“ maišus cukraus perpardavinėtų. Pagrindinė valdiškų kepyklų bėda buvo ne produktuose, o tai, kad į gaminius ne viską sudėdavo, taip suprastindami jų skonį… – sako UAB „ Danvita“ direktorius.

Valdiška Zarasų kepykla greitai užsidarė, o „Danvita“ toliau plėtėsi. Netrukus kepiniams jau sunaudodavo 100–130 tonų miltų per mėnesį. Pradėjo kepti baltą forminę duoną, po kelerių metų įmonės savininkai nusipirko padinę krosnį, skirtą juodai duonai kepti. Visus įrengimus įsigijo naujus iš Prancūzijos įmonės, nes senų ekploatacija brangesnė.

Juodą duoną kepti sudėtingiau, nes reikalingi raugai, todėl zarasiškiai važinėdavo į Daugpilį mokytis kepimo paslapčių.

Pradėję bendradarbiauti su švedais, pasirašė sutartį gaminti specialų produktą, kurio tuomet dar nebuvo nei matę, nei ragavę – traškią duonelę.

Procesą prižiūri rabinas

95 proc. kepykloje pagaminamos produkcijos išvežama į užsienį. Verslininkai konstatuoja: mūsų žmonės prie šio produkto dar nepriaugo. Zarasiškiai kepa vienam didžiausių pasaulyje parduotuvių IKEA tinklui, tarp jų klientų – ir Izraelio gyventojai. Pastariesiems gamina košerinius kepinius. Į Izraelio rinką patekti sunku, nes reikalavimai labai griežti. Žydų pageidavimu zarasiškiai kepa jiems traškias duoneles, prižiūrėti gamybos proceso iš Izraelio atvyksta pats rabinas. „Visi įrengimai turi būti idealiai išvalyti, dezinfekuoti ir… pailsėję pusę paros. Rabinas savaitei apsigyvena įmonėje įrengtame svečių kambaryje. Kas rytą ateina į gamybos patalpas, pats įjungia krosnį. Prieš pradedant kepti visos skardos turi būti išdegintos – po 20 min. jos kaitinamos 180 laipsnių temperatūroje tuščios. Pirmieji gaminiai nuo formavimo linijos išmetami, tik nuo antros partijos pradedama kepti. Rabinas visą dieną stebi procesą, išeina į kambarį pasimelsti. Kepimui naudojami tik košeriniai sertifikuoti produktai“, – apie košerinio maisto gaminimo ypatumus pasakoja A. Lekavičius.

Investicijos į parodas ir įrenginius

Arūnas ir Nijolė Lekavičiai tvirtina: jei neinvestuosi, neatsinaujinsi, ilgai neišsilaikysi. Su ta pačia krosnimi 20 metų negyvensi. Jei ieškai naujų rinkų, keičiasi ir reikalavimai, reikia prisitaikyti prie kliento. Jei vienas prapuola, atsiranda kitas ir tai garantuoja nenutrūkstamą gamybą. Vien duonelių kepimo linija kainavo per 0,5 mln. eurų. Rizika pasiteisino – investicija atsipirko per 3 mėnesius.

<…>

Visą straipsnį skaitykite trečiadienio, vasario 7 d. laikraštyje  „Utenos apskrities žinios“ .

dsc_0009

Nijolė ir Arūnas Lekavičiai 24-erius metus kuria šeimos verslą / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0046 dsc_0070 dsc_0085 dsc_0089 dsc_0091 dsc_0036 dsc_0059 dsc_0030 dsc_0021 dsc_0024

3010 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.