Home » Spindulys » Sutrikus regėjimui išvydo gyvenimo prasmę

Sutrikus regėjimui išvydo gyvenimo prasmę

Sutrikus regėjimui išvydo gyvenimo prasmę

.

Rasa MILERYTĖ

Neretai svarbiausios gyvenimo pamokos ateina per skaudžias patirtis. Tam rastume daugybę pavyzdžių, apie tai kalba didelė dalis geriausių literatūros knygų. Tai paliudytų ir Ramutis Šalkauskas, vos 32-ejų sulaukęs vaikinas, jau ketvirtus metus pasaulį matantis it per miglą ir žinantis, jog laikui bėgant jo pasaulio spalvos vis labiau blanks. Turbūt jau supratote, kad R. Šalkauskas turi regėjimo negalią. Pagal medicininius išrašus, vienos jo akies regėjimas yra 0,02, o kitos 0,05. Medicininio išsilavinimo neturintiems žmonėms tai reiškia, kad akiniai jo regėjimo nepagerins, o norėdamas orientuotis aplinkoje R. Šalkauskas turi naudoti didinamąjį stiklą, vengti prastai apšviestų patalpų, kompiuteriui ir televizoriui jam reikalingi specialūs ekranai. Daug kam atrodytų, kad panašiais atvejais gyvenimas praranda prasmę, tačiau R. Šalkauskas tvirtina, kad gyvenimas tęsiasi. Vaikinas turi darbą, augina vaiką, mėgsta žiūrėti filmus, leidžia laiką su draugais, kitaip tariant, gyvena aktyvų gyvenimą.

Dėl negalios neteko mėgstamo darbo

R. Šalkausko istorija prasidėjo prieš 10 metų, kai jam buvo diagnozuotas diabetas. Negalvodamas apie galimas komplikacijas, jaunuolis išvyko į Angliją. Visų pirma, kaip daugelis lietuvių, dirbo žemės ūkio srityje. Tačiau puikiai anglų kalba šnekančiam ir gerai apie kompiuterius nusimanančiam jaunuoliui netrukus nusišypsojo sėkmė – rimtoje įmonėje jis pradėjo eiti kompiuterių inžinieriaus pareigas. Dirbdamas mėgstamą darbą, nemažai uždirbdamas džiaugėsi gyvenimu ir apie grįžimą į Lietuvą nė nesusimąstydavo. Deja, diabetui būdingos komplikacijos jaunuolio neaplenkė. „Žinojau apie diabeto komplikacijas. Būna, kad žaizdos negyja, inkstų problemos prasideda. Visada galvojau, kad jei man kas nors bus su akimis, negalėsiu gyventi. Nebus prasmės gyvenime“, – taip anuomet mąstė R. Šalkauskas. Ir lyg tyčia jį užklupo būtent regėjimo problemos. Iš pradžių rega pablogėjo nežymiai ir nešiodamas akinius toliau galėjo gyventi jam įprastą gyvenimą. Tačiau netrukus padėtis pablogėjo. Prasidėjo brangios operacijos, ne atstatančios regėjimą, o tik pristabdančios blogėjimą, kaip sako pašnekovas. Dėl staiga užklupusios negalios vaikinas nebegalėjo dirbti kompiuterių inžinieriumi, gyventi Anglijoje tapo per brangu, taigi teko grįžti į gimtąją šalį. „Sunku pripažinti, bet manau, kad dabar, jei ne problemos su akimis, būčiau Anglijoj. Bet džiaugiuosi, kad ten nesu. Man pinigai laimės neatnešė. Per visas tas ligas, potyrius, pokyčius kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą. Manau, kad dabar viskas yra daug prasmingiau negu tada, kai buvau sveikas, bet gyvenau užsieny“, – taip jaunas negalios užkluptas vaikinas mąsto šiandien.

Dvejus metus neišėjo iš namų

Grįžus į Lietuvą, tęsėsi operacijos, viena jų – gana brangi: Izraelyje naudojami vaistai kainavo 4000 eurų, kadangi pakuotėje yra daug dozių, reikalingą priemonę susimetę nusipirko trise. Suleidus šiuos vaistus, regos blogėjimas sustojo, tačiau medikai nepaliko vilties: ateis diena, kai R. Šalkauskas nebematys. Tokios žinios, o ir prarastas šansas gerai gyventi Anglijoje, dirbti tai, kas itin patiko, be abejo, neįkvėpė. R. Šalkauskas užsidarė namuose, taip uždarydamas duris įvairioms galimybėms. „Kai grįžau į Lietuvą, nedirbau, sėdėjau namie. Gyvenu nuosavame name, tad retkarčiais išeidavau į kiemą. Tik tiek. Man daug kas sako, kad tai, kad aš sėdėjau namie ir nieko nenorėjau nei matyti, nei veikti, galėjo būti viena iš depresijos formų. Aš nebuvau liūdnas, bet tiesiog nieko nenorėjau. Praleidau namie apie dvejus metus.“

Viena priežasčių, kodėl nesinorėjo niekur eiti, galėjo būti tai, jog namie jis nejautė turįs problemų su rega: „Namie mes visi galim vaikščiot užsimerkę.“ Kaip įmanoma geriau pritaikė sau namų aplinką: prisistatė didinamųjų stiklų, įsigijo specialų ekraną kompiuteriui, prie kurio praleisdavo daug laiko, nusipirko sau tinkamą televizorių. Kad turėtų bent kažkokios veiklos, įsigijo šunį. Ėmė skirti daugiau laiko dar vienai mėgstamai veiklai – maisto gaminimui. Dalį dienos skirdavo sūnui: žaidimams, namų darbų ruošai.

Niekas tau nepadės, jei pats to nenorėsi“

Nauja kryptimi vienoda vaga tekantį R. Šalkausko gyvenimą pasuko kaimynas, irgi turintis problemų su regėjimu. Jis pakvietė vaikiną ateiti į Utenos aklųjų ir silpnaregių draugiją. Kurį laiką atmetinėjęs kvietimus, R. Šalkauskas po dvejų metų pertraukos pagaliau išėjo iš namų. Apsilankęs draugijoje vieną, kitą kartą, prisijungė prie jos veiklos, ir socialinis gyvenimas prasidėjo iš naujo.

Kalbant skambiomis frazėmis, tokios draugijos, kaip Utenos aklųjų ir silpnaregių, skirtos padėti negalią turintiems žmonėms integruotis į visuomenę. R. Šalkauskas galvoja, kad kol pats žmogus nenorės, tol jokios įstaigos ir draugijos nepagelbės: „Kalbant apie neįgaliųjų integraciją, aš galvoju, kad niekas tavęs niekur neintegruos, jeigu tu pats nenorėsi. Taigi svarbiausia, kad žmogus pats norėtų. Bet vėlgi – vienas tu gali ir nepadaryt, reikia kažkokios pagalbos. O pagalbos negausi, jei nepaprašysi.“

Pradėjus gyventi socialinį gyvenimą, t. y. išėjus iš namų, iškilo tam tikrų sunkumų, bet R. Šalkauskas atrado taktikų jiems įveikti. „Kai tu gerai matai, iškart matai visumą, žinai, kur tau eiti. O kai turi regėjimo problemų, neįžiūri, ar durys automatinės, rankenų nematai. Viskas labai sujaukta. Kai pirmą kartą kur nors einu, bandau apsimesti, kad telefone kažką skaitau, o tuo metu apžvelgiu aplinką. Labai gerai tai, kad aš nebijau paklausti ir paprašyti pagalbos. Nemaloniausia man, kad negaliu matyti žmonių veidų, sėdėdamas draugų būry nematau jų akių, nežinau, ar yra akių kontaktas. O daugiau viskas gerai. Dienos metu niekas nepastebėtų, kad nematau. Labai džiaugiuosi, kai prisninga, nes tada balta, viskas matosi.“

Naujas gyvenimo etapas

Aš labai pozityviai žiūriu į gyvenimą dabar, – atsako R. Šalkauskas, paklaustas apie tai, kaip šiandien vertina savo padėtį. – Viskas, kas atsitiko prieš tai, atvedė mane čia, kur esu dabar, o čia man gera. Reiškia, viskas taip ir turėjo būti. Gyvenu dabartimi ir stengiuosi gyventi taip, kaip aš noriu ir su kuo noriu. Aišku, nesavanaudiškai.“

Nustojęs leisti dienas namuose, vaikinas susirado darbą: spaustuvėje įsidarbino pagalbiniu darbuotoju. Sako kol kas sugebantis atlikti daugelį jam skiriamų darbų, negali dirbti tik to, kas reikalauja didelio tikslumo. Kai kažko neįžiūri, pasinaudoja kišenėje visąlaik nešiojamu didinamuoju stiklu. O iš praėjusio gyvenimo etapo vaikinas labiausiai ilgisi ne Anglijos, ne patikusio darbo, bet galimybės vairuoti.

22829369_1903351416345712_2800256659204744308_o

Gyventi Anglijoje tapo per brangu, todėl  Ramučiui teko grįžti į gimtąją šalį  / Asmeninio albumo nuotraukos

22859710_1903367093010811_8473713127375710779_o ramutis

722 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.