Home » Be kategorijos » Kultūrinio gyvenimo naujienos

Kultūrinio gyvenimo naujienos

Kultūrinio gyvenimo naujienos

.

Apdovanojimai

2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus Rotušėje kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson įteikė 2017 m. Kultūros ministerijos premijas. Ministrė sakė: „Nuoširdžiai sveikinu visus laureatus, šių žmonių darbai kuria mūsų kultūrinę aplinką, įkvepia didžiuotis savo tautiečiais, ypač džiaugiuosi jaunųjų kūrėjų pasiekimais, žaviuosi jų talentu ir tikiu, kad jie sėkmingai tęs savo veiklą, garsins Lietuvos vardą, o labiausiai – džiugins mus.“ Tarp daugybės apdovanotųjų įvairiose nominacijose – ir uteniškė. Kasmet skiriama premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą skirta trims asmenims: tautodailininkei A. Araminienei, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėjai, etnografei, istorikei D. Bernotaitei-Beliauskienei bei Lietuvos folkloro judėjimo metraštininkui L. Vytautui Glinskiui. Džiaugiamės, kad šalia tokių iškilių žmonių ir mūsų kraštietė.

dsc_0212

A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Informacijos išteklių ir inovacijų diegimo skyriaus vedėja L. Lapinienė

Matyt, gruodžio 14-oji buvo skirta ministerijos apdovanojimams. Metams baigiantis iš jos į apskritį atkeliavo ir du Kultūros ministerijos garbės ženklai „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jie įteikti Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Informacijos išteklių ir inovacijų diegimo skyriaus vedėjai L. Lapinienei ir Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkui P. Jegorovui. L. Lapinienė daug dėmesio skiria projektinei veiklai bibliotekų srityje. Per pastaruosius penkerius metus jos įgyvendinti projektai išsiskiria idėjomis, originaliais technologiniais sprendimais. Laureatės inicijuotas interaktyvus motyvacinis mokomasis žaidimas „Iššūkis“ buvo įdiegtas 57 mokyklose septyniose Lietuvos savivaldybėse. Didelis L. Lapinienės indėlis – bibliotekų mokymų organizavimas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas ir ilgametis Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas P. Jegorovas. Laureatas ryškiai prisideda prie esperanto kalbos populiarinimo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nuo 1978 iki 2016 m. jis dalyvavo 28-iuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairiose pasaulio šalyse. P. Jegorovas organizuoja esperanto kalbos mokymus įvairiuose Lietuvos miestuose, kviesdamas ir esperanto kalbos mokytojus iš užsienio šalių. Esperanto kalbos kursus baigė jau per 2000 Lietuvos gyventojų. Ypač aktyvi veikla išplėtota Visagine. Aukščiausią ministerijos apdovanojimą gruodžio 14 d. laureatams įteikė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Ministrė teigė, kad „Matydami visas gražias kultūrines iniciatyvas ir daugybę renginių dažnai nepagalvojame apie tuos aktyvius žmones, kurie už viso to stovi. Jie savo prasmingais darbais labiausiai prisideda prie mūsų valstybės pamato tvirtinimo. Šie laureatai – tikri mūsų visuomenės deimantai, kurie savo gyvenimus dedikuoja kultūrai ir menui. Kuo daugiau dėkosime vieni kitiems, tuo daugiau gražių rezultatų sulauks Lietuva.“

dsc_0208

Tautodailininkė Anelė Araminienė

Konkursinių parodų ciklas „Aukso vainikas“, LNKC sumanytas ir pradėtas 2005 m., turi ypatingą uždavinį – išsaugoti vertingiausius tradicinės lietuvių liaudies dailės bruožus šiandienos kultūroje, paskatinti visų dailės šakų kūrėjus ieškoti įkvėpimo senosiose tradicijose, savaip jas interpretuoti. „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų – iškilių liaudies dailės kūrinių autorių – įvertinimas. Apdovanojimai skiriami už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją dailę (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus).

Sausio 6-ąją, per Tris karalius, Rokiškio krašto muziejuje vyko „Aukso vainiko“ laureatų paskelbimo ir vainikavimo iškilmės. Pasipuošti garbingiausiu Lietuvos tautodailės apdovanojimu – aukso vainiku – siekė net 28 senųjų amatų tradicijas tęsiantys kūrėjai. Komisija, sudaryta iš žinomų šalies menotyrininkų, išrinko ir geriausiais metų meistrais paskelbė vaizduojamosios liaudies dailės meistrą, medžio drožėją Z. Skinkį iš Vilkaviškio, taikomosios liaudies dailės meistrę, keramikę V. Silvestrą Šufinskienę iš Kuršėnų ir skulptorių, kryždirbį A. Teresių iš Garliavos. Antrą vietą vaizduojamosios dailės kategorijoje pelnė grafikė O. Tumėnaitė-Bražėnienė iš Utenos, trečią – medžio drožėjas S. Kaminas iš Telšių. Taikomosios dailės grupėje antroji vieta skirta V. Raukčiui iš Šilutės rajono, trečioji – šiaudinių sodų rišėjai L. Živatkauskaitei-Žaliauskienei iš Lazdijų rajono. Kryždirbystės srityje antroji vieta teko skulptoriui, kryždirbiui R. Zinkevičiui iš Ukmergės, trečioji – kryždirbiui A. Bieliukui iš Šakių rajono. Įdomiausius, tradicijos atspindžio ir meniškumo požiūriu vertingiausius darbus bus galima pamatyti ir 2018 m. Lietuvos dainų šventėje birželio 30–liepos 6 dienomis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje rengiamoje tradicinėje liaudies meno parodoje.

Dainų ir šokių šventės tradicija skatina ir ugdo visuomenės kūrybines galias, ji ypač svarbi ir kaip jaunimo muzikinio bei kultūrinio ugdymo priemonė, tad LNKC organizavo naują renginį, savotišką atranką į būsimą Dainų šventę. Pirmą kartą per Lietuvą nuskambėjęs, beveik pusantro tūkstančio dalyvių subūręs dainų ir šokių ansamblių konkursas „Jievaro tiltas“ baigėsi. Šokius, dainas ir muziką vienijančiame renginyje įvairiose kategorijose (akademinio jaunimo, vaikų, suaugusiųjų) varžėsi 14 dainų ir šokių ansamblių. Lapkričio 18–19 d. į Utenos kultūros centrą iš visos Lietuvos buvo susirinkę vaikų ir studentų ansambliai, buvo renkamas geriausias liaudies instrumentų orkestras, kapela, šokėjų grupė, choras ar vokalinė grupė. Konkursinės programos kūriniai privalėjo remtis lietuvių liaudies muzika ir šokiu. Suaugusiųjų dainų ir šokių ansambliai gruodžio 2 d. varžėsi Vilkaviškyje.

Vaikų kategorijoje pirmą vietą laimėjo Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“, antra vieta dalijosi Vilkaviškio muzikos mokyklos liaudies dainų ir šokių ansamblis „Siaustinis“ bei Lietuvos vaikų ir jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis „Ugnelė“, trečią vietą pelnė Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblis „Žirginėliai“ bei Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis „Tarškutis“. Suaugusiųjų kategorijoje labiausiai pasisekė kaimynams iš Švenčionių kultūros centro – dainų ir šokių ansambliui „Aukštaitija“. Jie kartu su dar dviem šalies kolektyvais dalijosi trečia vieta. Toks renginys bus rengiamas kas ketverius metus: prieš kiekvieną Dainų šventę bus išaiškinami geriausieji.

Etninės kultūros globos taryba

Etninės kultūros globos tarybos paskirtis – atlikti Seimo ir Vyriausybės eksperto bei patarėjo misiją padedant spręsti strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus, užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintos etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą, skatinti etninės kultūros plėtrą.
Pagal įstatymą į Tarybą narius deleguoja su etninės kultūros globa
bei plėtra tiesiogiai susijusios įstaigos ir organizacijos, teikdamos Seimui tvirtinti po vieną narį, turintį ne mažesnę kaip 3 metų patirtį etninės kultūros srityje. Tarybos kadencijos trukmė – 4 metai. Gruodžio 12 d. Seimas, vadovaudamasis LR etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu, patvirtino naujos sudėties Etninės kultūros globos tarybą (EKGT). Už šį sprendimą balsavo 81 Seimo narys.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Zita Mackevičienė

Etninės kultūros globos taryboje dirbs 21 narys: R. Žarskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), R. Paukštytė-Šaknienė (Lietuvos istorijos institutas), J. Rudzinskas (Lietuvos tautodailininkų sąjunga), J. Vaiškūnas (Lietuvių etninės kultūros draugija), J. Šorys (Lietuvos kraštotyros draugija), N. Balčiūnienė (Lietuvos ramuvų sąjunga), V. Ališauskas (Lietuvių katalikų mokslo akademija), D. Urbanavičienė (Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga), D. Vyčinienė (LMTA), L. Petrošienė (Klaipėdos universitetas), K. Kuprytė (Šiaulių universitetas), D. Senvaitytė (Vytauto Didžiojo universitetas), E. A. Sakadolskis (Lietuvos edukologijos universitetas), V. Reipaitė (Lietuvos liaudies buities muziejus), L. Sungailienė (LNKC), M. Ričkutė (Vilniaus etninės kultūros centras), Z. Mackevičienė (Aukštaitijos regioninės tarybos padalinys), O. Drobelienė (Dzūkijos regioninės tarybos padalinys), R. Vasaitienė (Suvalkijos regioninės tarybos padalinys), V. Jocys (Žemaitijos regioninės tarybos padalinys), V. Griškevičienė (Mažosios Lietuvos regioninės tarybos padalinys). Zita Mackevičienė išrinkta jau antrai kadencijai.

Tautinio paveldo sertifikato skyrimo komisija laukia jūsų paraiškų

Tautinio paveldo produktų įstatymas buvo priimtas 2007-aisiais, o po metų prasidėjo sertifikavimo procedūra. Šiemet ši veikla mini dešimtmetį. Per tą laiką Lietuvoje atsirado 2895 sertifikuotų tautinio paveldo produktai. Iš jų 2439 sudaro tradiciniai gaminiai (maisto produktai iš jų sudaro 30 %), 443 – tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai, 13 – tradicinės paslaugos. Šalyje yra 151 atestuotas tradicinių amatų meistras, 37 sertifikuotos tradicinių amatų mokymo programos bei 714 tautinio paveldo produktų kūrėjų (tradiciniai amatininkai ar juridiniai asmenys, užsiimantys tradicinių gaminių gamyba arba teikiantys tradicines paslaugas. Kaip pasakojo ŽŪM Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus l. e. p. skyriaus vedėja E. Petrošienė, įstatymo tikslas yra apibrėžti tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų sąvokas, jų klasifikavimo principus ir tautinio paveldo produktų sertifikavimo procedūras bei sudaryti Tautinio paveldo produktų ir tradicinių amatų meistrų atestavimo ekspertų komisiją. 2017 m. pabaigoje patvirtinta nauja jos sudėtis: M. Palionis – LR ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktorius, komisijos pirmininkas; R. Voverytė-Šimkienė – LR ŽŪM Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo sk. vedėja, komisijos pirmininko pavaduotoja; dr. B. Basiulienė – VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros Projektų valdymo sk. specialistė, komisijos sekretorė; dr. L. Bašinskienė – Kauno technologijos universiteto Maisto mokslo ir technologijos katedros vedėja; V. Dubnikienė – Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros sk. vyresnioji muziejininkė; N. Marcinkevičienė – LNKC Etninės kultūros sk. Papročių ir apeigų poskyrio vadovė; dr. L. Klimka – etnologas, mokslo istorikas; dr. J. Mardosa – Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros profesorius; G. Kornijenkienė – LR ŽŪM Teisės departamento Teisėkūros ir atstovavimo sk. vyriausioji specialistė; I. Kriščiūnienė – LNKC Bendrųjų reikalų sk. Regionų kultūros informacijos poskyrio vadovė; M. Kuodienė – Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vyriausioji tyrėja-rinkinio kuratorė; dr. E. Lazauskaitė – Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros sk. vedėja; L. Mačytė – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto sk. vedėjo pavaduotoja-maisto produktų inspektorė; E. Martinkienė – LR ŽŪM Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo sk. vyr. specialistė; A. Načienė – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos sk. vyr. veterinarijos gydytoja; dr. D. Ryliškis –VU Botanikos sodo Ryšių su visuomene sk. vedėjas; dr. A. Rotmanas –VGTU Techninės kūrybos ir inovacijų centro vedėjas; J. Rudzinskas – Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas; I. Seliukaitė – buv. LR KM Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento vadovė; dr. Ž. Šaknys – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos sk. vyresn. mokslo darbuotojas; G. Šapranauskaitė – Lietuvos liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė; dr. I. Šidiškienė – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos sk. mokslo darbuotoja; E. Bugailiškienė – LR ŠMM Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos sk. vyr. specialistė; dr. V. Tumėnas – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos sk. mokslo darbuotojas; dr. G. Vilys – tautodailininkas, humanitarinių mokslų daktaras.

Sertifikavimo procedūra patvirtinta Vyriausybės. ŽŪM priskirta vykdyti tautinio paveldo produktų institucijos funkcijas. Ji sertifikuoja tautinio paveldo produktus ekspertų komisijos teikimu, kurie skirstomi į tris grupes: tautinio paveldo gaminiai; tradicinės senosios augalų, gyvulių veislės, įtrauktos į Lietuvos „Genofondo“ programą; tradicinės paslaugos. Tradicinis amatininkas, norintis gauti sertifikatą, turėtų kreiptis į ŽŪM, į Tautinio paveldo mokymo skyrių su prašymu sertifikuoti jo amatą. Prie prašymo reikėtų pridėti aprašą ir nurodyti, kokiu būdu amatininkas gamina savo produktą. Tai padeda įvertinti tradiciškumą, istoriškumą, paplitimą ir gamybos būdą. Vertina ekspertų komisija. Svarstymuose dalyvauja ekspertai, žinantys atitinkamą amatą. Posėdyje komisija nusprendžia jo atitikimą. Jei atsakymas teigiamas, žmogus gali pasinaudoti valstybine parama. Tradicinės kaminkrėtystės amato atstovas E. Kurlianskas sako, kad sertifikatas tikriausiai naudingesnis tradicinių maisto patiekalų gamintojams, nes jis pritraukia daugiau pirkėjų ar pakelia produkcijos kainą. Sertifikatas tradiciniams amatininkams suteikia galimybę pasinaudoti valstybės teikiama finansine pagalba. Jei žmogus nori dalyvauti parodose, pristatyti savo gaminius, populiarinti juos, parduoti, jam padengiamos transportavimo, ryšio, vietos išlaidos. Padengiama apie 80 %. patirtų išlaidų. Tereikia pateikti tai įrodančius dokumentus – sąskaitas-faktūras, kvitus. Ne visos mugės remiamos. Šiemet buvo paremtas dalyvavimas Kaziuko ir „Agrobalt“ mugėse. Vienas iš sėkmingiausių 2017 m. amatininkų – Simas Knapkis, gaminantis laivus, kuriais plaukia „Nacionalinė ekspedicija“.

Šis tas apie požiūrį į tradicinį amatą

Žmonės pripranta prie daiktų, darbų, reiškinių ir neįžvelgia juose nieko originalaus ar ekonomiškai naudingo. Kiekvienuose namuose galima rasti kažką atsinešto iš senovės, būdingo tik tai šeimai, tik toje vietovėje. Kaminkrėtystė – tikrai ne kiekvienas pagalvotume, kad tai būdas atkreipti kieno nors dėmesį ar tiesiog susikurti darbo vietą. O štai E. Kurlianskis, dabar turintis ir bendrovę, taip nemano. „Tantalus“ įkūrėją amato mokė senas krosnininkas. Kartkartėmis E. Kurlianskas jam pagelbėdavo valant kaminus. Vėliau mokėsi pats, dirbdamas „šiuolaikine“ kaminkrėtyste užsiimančiose įmonėse, domėjosi amatu, rinko apie jį informaciją. Ilgainiui įsteigė savo bendrovę, pradėjo dirbti savarankiškai. E. Kurlianskas pasakojo, jog anksčiau kaminkrėčiai buvo kaip gaisrininkai. Jie rūpindavosi šildymo įrenginiais, tikrindavo, valydavo, remontuodavo. Jis sako, kad kai buvo poreikis, buvo daug kaminkrėčių, jų tradicijos. Dabar – poreikio nėra, jų iniciatyvų niekas nepalaiko.

Dėl kaminkrėčių nereikalingumo jis kaltina ir profesionalių gaisrininkų nenorą suburti talkininkus, o gal tiesiog jų mąstymas rėminamas statutiniais įsakais ir įstatymais. Kaminkrėčių ir profesionalių gaisrininkų bendradarbiavimas galėtų būti ne tik abipusiai naudingas, bet ir gelbėtų žmones, ypač regionuose, kur daug individualių namų, užtikrintų kokybišką paslaugą, teiktų informaciją apie rizikingus objektus bei garantuotų, kad būtų laikomasi nurodymo kasmet valyti kaminus. Bendrosiose priešgaisrinės saugos taisyklėse numatyta, jog kaminą reikia valyti prieš kiekvieną kūrenimo sezoną, tačiau šių taisyklių, nors ir privalomų, niekas nesilaiko, tad kaminkrėčiams darbo mažai. „Būtų puiku, jei valstybė atidžiau žiūrėtų reikalavimų ir žmonėms būtų nurodyta tų taisyklių laikytis. Visiems nuo to gyvenimas pagerėtų: būtų mažiau gaisrų, mažiau nelaimių, gaisrininkams – mažiau darbo, o kaminkrėčiams – daugiau, – tvirtino E. Kurlianskas. – Žmonės pamato, jog dirbi tik du mėnesius per metus, o gyventi reikia dvylika, tad daugelis pradeda ieškoti darbo kitur.“ Jo nuomone, užsienyje padėtis daug geresnė. Anksčiau Vokietijoje kiekvienai gyvenvietei būdavo paskiriamas kaminkrėtys, kuris tikrindavo ir valydavo toje teritorijoje esančius kaminus. Dabar taisyklės, anot E. Kurliansko, kinta: kiekvienas žmogus galės kviestis kokį tik nori kaminkrėtį, tačiau reikalavimas prižiūrėti kaminus – išlieka. Sertifikuotas kaminkrėtys, kaip ir santechnikas ar statybininkas, garantuoja darbo kokybę. Jei tai būtų aktualinama, tai ir bėdų mažiau būtų, ir amatas atgytų.

Tokių darbų mūsų aplinkoje – daugybė. Naujais metais pažiūrėkime į kasdienybę naujai, atraskime savo stiprybes, atėjusias iš tėvų ir prosenelių, aprašykime, prisidėkime prie tradicinių dalykų apsaugos ir gal net savo bei kitų ekonominės gerovės kūrimo.

Paruošė Dalia Savickaitė

 

 

 

 

748 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.