Home » Spindulys » „Vežančios“ draugystės tikslas – sugriauti sienas tarp žmonių

„Vežančios“ draugystės tikslas – sugriauti sienas tarp žmonių

„Vežančios“ draugystės tikslas – sugriauti sienas tarp žmonių

Daiva ČEPĖNIENĖ

„Draugystė tikrai veža“, – taip sako Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė ir jos draugė savanorė Raimonda Gaulytė. Anot merginų, draugus sieja ne tik bendri tikslai bei uždaviniai: tikra draugystė gali padėti įveikti sunkumus. Negalią turintys žmonės mūsų visuomenėje vis dar patiria atskirtį. Tai lemia įvairios priežastys: aplinkinių požiūris į negalią turintį žmogų, kliūtys, su kuriomis neįgaliesiems tenka susidurti kasdieniame gyvenime ir kt. Neretai negalią turintys žmonės atsisako dalyvauti renginiuose, būti masinių susibūrimų vietose ar kitų, kaip atrodytų daugeliui, įprastų dalykų vien todėl, kad aplinkiniams netaptų našta.

Turi galimybę tapti savarankiškesni, drąsesni

Plačiau apie „vežančią“ draugystę, padedančią įveikti kliūtis, pasikalbėjome su Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininke S. Ragaišyte ir savanore R. Gaulyte. Jos abi šiemet nusprendė sudalyvauti trečius metus iš eilės organizuojamame socialiniame projekte „Draugystė veža“, kurį pristato LRT televizija. Organizatorių VšĮ „Baltijos ugdymo centras“ ir Neįgaliųjų reikalų departamento teigimu, šio projekto tikslas – mažinti atskirtį tarp žmonių su negalia ir jos neturinčiųjų. Šio projekto finale nugalėtojams bus padovanota kelionė į Lisaboną ir galimybė pamatyti Eurovizijos dainų konkursą iš arti. Anot Raimondos Gaulytės, projekto dalyviai, t. y. draugų poros, kurioje vienas yra su negalia, o kitas jos neturintis, keliauja po įvairias Lietuvos vietas. Žmonės su negalia turi galimybę atsiskleisti, tapti drąsesni, savarankiškesni ir pamatyti tai, ko nematė, nukeliauti ten, kur nėra buvę. „Projektas „Draugystė veža“ suteikia galimybę žmonėms išlysti į dienos šviesą, tereikia atitikti vienintelę sąlygą – turėti draugą, kuris bus šalia negalią turinčio žmogaus projekto metu. Dalyvių poroms suteikiama galimybė apsilankyti Lietuvos kurortiniuose miestuose, pailsėti pramogų ir poilsio centruose. O kelionės metu draugai vienas kitam padeda įveikti sunkumus, kliūtis“, – teigė Sandra Ragaišytė.

img_0014

Sandra Ragaišytė ir savanorė Raimonda Gaulytė / Daivos Čepėnienės nuotrauka

Susitikę vieni su kitais gali pasisemti optimizmo

Merginos sumanė tapti šio projekto dalyvėmis norėdamos plačiau paskleisti žinią apie tai, kad draugystei netrukdo jokia negalia. Anot S. Ragaišytės, dalyvavimas tokiuose projektuose ar kitokiose veiklose leidžia sutikti naujų žmonių, susidraugauti, patirti tai, ko dar nesi patyręs, praplėsti akiratį ir tokiu būdu padrąsinti kitus negalią turinčius žmones. S. Ragaišytės teigimu, jos tikslas nėra tapti šio projekto nugalėtoja. Mergina džiaugiasi pabuvojusi Palangos „Gradiali“ sanatorijoje, pasimėgavusi čia teikiamomis procedūromis, su „Stintų ordino“ nariais išbandžiusi stintavimo subtilybes. „Negalią turinčiam žmogui svarbu susitikti su žmonėmis, pasidalinti gyvenimiška patirtimi. Skirtingą negalią turintys žmonės gyvenime susiduria su skirtingais sunkumais. Projekto filmavimo metu sutikome merginą, sėdinčia ratukuose, kuri pirmą kartą per savo gyvenimo 22 metus išvyko į kelionę su drauge. Iki tol visur ją lydėdavo mama. Tos merginos džiaugsmas liejosi per kraštus“, – pasakojo Utenos rajono neįgaliųjų pirmininkė. Negalios paliesti žmonės susitikę vieni su kitais gali ne tik dalintis gyvenimiška patirtimi, bet ir pasisemti gerų emocijų, optimizmo. Anot S. Ragaišytės ir R. Gaulytės, kiekvienas žmogus patiria skirtingus išgyvenimus. Tačiau dauguma negalią turinčių žmonių vis dar yra nedrąsūs, linkę užsisklęsti.

Suvedė savanorystė

Šiais laikais apie tvirtus draugiškus ryšius ne taip dažnai teišgirsi. Draugystės dažniau būna trumpalaikės, ryšiai tarp draugų nepastovūs. Sandros ir Raimondos draugystė užsimezgė savanorystės dėka. Raimonda Gaulytė savanoriavo gimtajame Rokiškyje, atvykusi studijuoti į Utenos kolegiją taip pat įsitraukė į savanorišką veiklą. Taip sutapo, kad Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė kaip tik ieškojo savanorių, kurie galėtų patalkininkauti „Maisto banko“ akcijoje. „Taip mus suvedė keliai. Ir jau beveik 3 metai esame drauge. Mūsų draugystę sieja bendri tikslai, požiūris. Aš myliu savo darbą, Raimonda myli savo būsimą profesiją – socialinį darbą. Tai mus ir vienija“, – teigė S. Ragaišytė. Anot R. Gaulytės, savanorystė materialios naudos neteikia, tačiau suteikia galimybę įgyti patirties. Savanoriaudamas gali praplėsti pažinčių ratą, užmegzti ryšių, keliauti, pažinti, pamatyti. „Mes lankydamos žmones pamatėme tai, kas nenuperkama. Ta nuoširdi šypsena, ištartas ačiū yra tikrai daug ir atperka paaukotą laiką“, – kalbėjo R. Gaulytė. Savanorė Raimonda Gaulytė mokiniams veda paskaitas apie savanorystę, bandydama jiems įteigti, kad ši veikla yra gera ir naudinga. Anot pašnekovių, savanoriauti tampa vis populiariau. „Anksčiau savanorių reikėdavo ieškoti, juos įkalbėti savanoriauti. Tačiau dabar jauni žmonės patys ieško galimybės savanoriauti. Ateina netgi paaugliai vaikinai. Augančių vaikų, jaunuolių karta į savanorystę žiūri teigiamai, ir aš manau, kad jie užaugs kitokiais žmonėmis. Jie kitaip auklės ir savo vaikus, mokys neskirstyti žmonių į sveikus ir turinčius negalią. Ir turbūt nelieps savo vaikams nusisukti nuo negalios paliesto žmogaus“, – išreiškė viltį Sandra Ragaišytė. Savanorystę R. Gaulytė linkusi vadinti investicija į ateitį. „Tai nėra darbas, už kurį mokamas atlygis, bet tai man suteikė galimybę susipažinti su įvairių įstaigų, organizacijų atstovais, daug sužinoti. Man savanorystė padėjo iš naujo pažinti save, išmokė kalbėti viešai, ko aš anksčiau labai bijojau. Savanoriaudama pamačiau įvairių žmonių, sutikau naujų draugų“, – sakė R. Gaulytė. Savanorės teigimu, negalią turintys žmonės labai savikritiški, per menkai save vertina. Bet kitą kartą net ir negalią turintis žmogus gali suteikti motyvacijos sveikajam.

Kviečia nebijoti eiti per gyvenimą

Merginos, dalyvaudamos projekte ir būdamos naujai sutiktų žmonių, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų, aplinkoje, diskutavo apie tvyrantį atstumą tarp žmonių su negalia ir tų, kurie su ja nesusidūrę. Tą atotrūkį, pasak pašnekovių, neretai lemia baimė prieiti prie negalią turinčio žmogaus, baimė nenorom įžeisti. Pasak Sandros Ragaišytės, uteniškiams visgi yra kur pasitempti ir vertėtų pasimokyti kultūringesnio bendravimo stiliaus. „Negalia nėra kliūtis. Tačiau kiekvieno negalia skirtinga. Sėdinčiam ratukuose reikalinga didesnė pagalba ir nuolat šalia būnantis žmogus. Dėl riboto aplinkos pritaikymo neįgalieji dažnai vengia lankytis įvairiose įstaigose, renginiuose, prašydami juos palydėti jaučiasi našta. Todėl mes norime paskatinti ir kitus uteniškius nebijoti ir susiradus draugą kitais metais dalyvauti projekte „Draugystė veža“, – viena kitą papildydamos kalbėjo pašnekovės. Merginos taip pat nori paraginti žmones nebijoti pripažinti turimos negalios, jungtis į draugiją, būnant didesniame būryje nuveikti daug gerų darbų, patirti naujų įspūdžių. Pastaruoju metu Utenos rajono neįgaliųjų draugija vienija apie 350 įvairią negalią turinčių žmonių (dar prieš du su puse metų ši draugija tevienijo 140 žmonių).

19642308_1953057508277584_4184553969378816177_n

 Sandra Ragaišytė turėjo galimybę išbandyti stintavimą kartu su „Stintų ordino“ riteriais /Asmeninio albumo nuotraukos

26904648_873843059446315_6375992512041433048_n

Projekto „Draugystė veža“ dalyvės mėgavosi įvairiomis procedūromis

26907662_873843119446309_3342818363975840793_n

Draugystė „atvežė“ ir į druskų kambarį

1194 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.