Home » Spindulys » Muziejaus įkūrėjas E. Židonis: „Visos kolekcijos surenkamos netekus galvos“

Muziejaus įkūrėjas E. Židonis: „Visos kolekcijos surenkamos netekus galvos“

Muziejaus įkūrėjas E. Židonis: „Visos kolekcijos surenkamos netekus galvos“

Kristina SAKAITĖ

„Dabar jau nebėra tokio fanatizmo kaip prieš 10 metų, kai galėjau atsikelti vidury nakties ir važiuoti į kitą Lietuvos pakraštį parsivežti kokio eksponato“, – sako etnografinių buities rakandų muziejaus įkūrėjas Eglūnas Židonis, bet čia pat priduria, kad vis tik azartas, kolekcininko pamišimas, turi išlikti – be jo nebūtų ir ekspozicijos. „Visos kolekcijos surenkamos netekus galvos“, – patikslina. Galbūt dabartiniai iPhonai nuguls ateities muziejų lentynas, o lankytojai stebėsis primityvia 21 amžiaus komunikavimo priemone. E. Židonio įkurtame muziejuje – kitokia egzotika. Keramikiniai indai, klebono gaspadinės lygintuvas apykaklėms lyginti, žydo krautuvininko cukraus pjaustyklė, senoviniai amatininkų kirviai – iš viso apie pusantro tūkstančio eksponatų.

Archajiškiausia – juodoji keramika

Pasak E. Židonio, erdvė viešai ekspozicijai pasirinkta atsitiktinai. Prieš 18 metų Utenos socialinės globos namuose, rūsyje, vietoj keramikos dirbtuvių buvo likusios apleistos patalpos, jose Eglūnas ir išdėliojo savo kolekciją – sukauptus amatininkų įrankius, buitinius prietaisus, senosios keramikos pavyzdžius. Kai kuriems eksponatams 400 ir daugiau metų. Akmeninius kirvukus datuoti sunku, jiems gali būti ir 1000 metų. Eksponatai nespėja apdulkėti – muziejaus įkūrėjas su globos namų gyventojais ne tik šveičia, restauruoja įvairius dirbinius, įrankius, bet ir meistrauja, užsiima medžio darbais. Seni daiktai įkvepia vyresnio amžiaus lankytojų prisiminimus – E. Židonis užrašo tuos pasakojimus ir XX amžiaus pradžios istorijos nugula į stalčius kaip liudijimas ateities kartoms.

Kolekcijoms atsirasti būna įvairių priežasčių, pavyzdžiui, šioji atsirado… iš pykčio. „Lankydavausi sendaikčių turguose Vilniuje ant Tauro kalno ir negalėjau žiūrėti, kaip juodosios keramikos dirbiniai keliauja į italų namus vidaus interjero puošimui. Italai pigiai supirkdavo ir išveždavo mūsų istorijos dalelę. Man pasidarė pikta, kad mūsų unikalūs gaminiai, materialus paveldas iškeliauja į Italiją, paskui mada praeis, dirbinius išmes ir unikalių eksponatų neliks. Panorau kažką išsaugoti, kad liktų Lietuvoje“, – prisimindamas pirmuosius įsigytus keramikos dirbinius pasakoja E. Židonis. Utenos socialinių globos namų darbuotojas ir sertifikuotas tautinio paveldo amato – kryždirbystės, stogastulpių, sakralinės skulptūros – meistras tapo savotišku istorijos tyrinėtoju. Pašnekovas tvirtina: pats eksponatas – tik pusė įdomumo, ne mažiau svarbi jo metrika: koks meistras padarė įrankį ar buities rakandą, daikto atsiradimo istorija, kam buvo naudojamas. Kolekcininkui daug paslapčių atskleisti padėjo dar gyvi išlikę keramikos, kitų amatų meistrai.

dsc_0078

Kai kurie juodosios keramikos dirbiniai  užsilikę nuo XVI amžiaus / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Rusų, žydų, vokiečių meistrai darė įtaką įvairiuose Lietuvos regionuose dirbusiems amatininkams, tad ir lentynose išrikiuoti ąsočiai, puodynės, įvairūs indai skiriasi savo forma, spalva, puošybos elementais. Ilgiausiai archajiškas formas išlaikė juodosios keramikos dirbiniai, beveik nepakitę nuo nuo 13–14 amžiaus iki  šių dienų. Eglūnas pabrėžia: paskutinė juodosios keramikos čerpė, anot liudininkų, Molėtų turguje parduota 1956 metais. Juodosios keramikos gaminiai skyrėsi nuo molinių tvirtumu: juos gamindavo iš trinto akmens, sumaišyto su moliu, tai indams suteikdavo atsparumo aukštai temperatūrai.

Žydiški“ mainai

Vienoje muziejaus lentynoje stovi ąsotis, kuris buvo naudojamas tik per Kūčias – aguonpieniui laikyti. Ąsočio savininkė tvirtino, kad tik šiame ąsotyje gėrimas ilgai nesurūgsta, išlieka šviežias.

Šalia durų kabo didelė lenta – šeimininkė pasakojo, kaip ant jos gamindavo makaronus.

E. Židonis neskaičiuoja, kiek namų, sodybų aplankyta Lietuvos kaimuose, nukelta daiktų nuo aukšto, surinkta iš palėpių, sandėliukų. Eksponatų atsiradimo istorijos margos ir kažkuo panašios – vieni žmonės sunkiai skiriasi su daiktais, su šiluma pasakoja, kaip jį naudodavo, kiti nesupranta, kam atvykėliui prireikė seno, sutrūkinėjusio indo ar buities rakando. Norėdamas gauti trokštamą eksponatą, Eglūnas yra į kaimą vežęsis ir naujus kirvukus, ir puodynes, kad išmainytų juos į senus daiktus. „Vykdavo tikri žydiški mainai“, – juokiasi prisiminęs. Įkalbinėjimo meno kartais neužtekdavo, sykį teko malkas supjauti, kad daiktų šeimininkai sutiktų su senienom skirtis. Kaimuose teko sutikti prasigėrusių žmonių, kurie naudodamiesi proga tempė dar „jaunus“ ąsočius kolekcininkui parduoti, prisiekinėdami, kad tai šimtametis močiutės indas…

Kai kurie žmonės suvokia, kad seni dirbiniai yra vertybė, kai kurie puodynėmis puošia sodybas, pamaudami indus ant tvorų, bet taip juos žudo – drėgmė, šaltis trumpina keramikos dirbinių gyvenimą.

Daugybę eksponatų sukaupęs uteniškis išmoko atskirti, ar daiktas ko vertas. Teiraujuosi, kaip ta vertė matuojama. Pašnekovas sako, kad pagal daikto retumą, ar meistriškai pagamintas, autentiškumą ir t. t. Zarasų krašte archajiškus dirbinius darė toks meistras Zelionka – pats maldavo šviną, sijodavo su sietu, važiuodavo į Daugpilį, Daugavos upės smėlio glazūrai su vežimu atsiveždavo…

Dar yra daiktų, kuriais vyras svajoja papildyti ekspoziciją. Jau nusižiūrėjo medžio apdirbimo įrenginį – skiedrų drožimo aparatą. Nemažas daiktas, arkliais sukamas. Norėtų turėti daugiau puoštų keramikos dirbinių, ypač Šiaurės Lietuvos, kur klestėjo alaus kultūra, o bokalai bei ąsočiai išsiskyrė puošnumu.

Kultūrinis sluoksnis

Viršutinėje lentynoje išrikiuotos žibalinės lempos, sunkiasvoriai žarijiniai lygintuvai, šalia yra vienas prabangus – spiritinis, ir visiškai mažiukas apykaklėms lyginti. Eglūnas dar prisimena, kad lankydamasis pas močiutę, gyvenančią Labanoro girioje, dar naudojosi žarijiniu lygintuvu, nes nebuvo elektros.

Sviestinės, cukrinės radosi, kai lankantis įvairiose trobose pasidarė gaila, kad šie indai bus paprasčiausiai išmesti. Tas kultūrinis sluoksnis bus nušluotas tarsi nebuvęs. Juk kažkada niekas nevalgė sviesto iš pakelio, tik iš sviestinės. Jaunesni muziejaus lankytojai jau nesupranta, kodėl stikliukai vadinami kleboniškais. Kolekcininkas aiškina: į juos įpildavo tauraus gėrimo kalėdojančiam kunigui.

Kitoje muziejaus patalpoje daug mokinių pirštais nučiupinėtų rašalinių, į išdžiuvusį rašalą įmerkta viena kita plunksna. Yra ir peleninių, tačiau buityje tai labiau buvo grožio ir prabangos elementas, o tikrąją „peleninę“ atstodavo asla. Yra daug buities daiktų, stiklinių indų. Ar žinote, kaip atrodo lenkiškas litras? Iš butelio dydžio galima spręsti, kad tai neoficialus naminukės gėrėjų matas.

Ant stalo stovi dar viena buityje anuomet labai reikalingas dalykas – Kaunos stiklo fabriko gaminys „Vilkas“. Tiesa, juo gaudydavo mažesnius „žvėris“ – įpylus rūgpienio, stiklinis daiktas būdavo naudojamas kaip musgaudis.

Muziejuje galima rasti kiaulės šerių šepečių linams ir moterų plaukams šukuoti, senovinių svarstyklių. Dar yra „sunkiosios artilerijos“ – vedegų, senelio kirvis bindodas tašymui, striūgai, tebliai – E. Židonis rodo medžio apdirbimo įrankius, naudotus praėjusiais šimtmečiais, bet aštrius, išgaląstus ir paruoštus darbui. „Man neįdomu nefunkcionalūs, aprūdiję, neprižiūrėti įrankiai“, – prisipažįsta medžio meistras.

Nepaiso mados vėjų

Nors muziejuje galima pamatyti gana įvairių daiktų, kolekcininkas ne viską priglaudžia po savo stogu. „Tikrai nerinkčiau militaristinių, stengiuosi nuošaliau laikytis ir nuo religinių eksponatų, tarkime, maldaknygių, nors močiutės dažnai siūlo jas paimti“, – sako Eglūnas. Bet priduria: jeigu geležiniam kryžiui iškiltų pavojus, kad jis atsidurs metalo laužo krūvoje, jį išsaugotų. Beje, vieną tokį kryžių iš metalo laužo jau turi.

Pasak kolekcininko, eksponatų kainas rinkoje diktuoja mados. Vienu metu buvo užėjusi masinė manija kolekcionuoti sovietmečiu Kauno dailės fabrike darytas skulptūrėles, kurių meninė vertė labai abejotina… Eglūnas nepaiso mados vėjų, rezultato siekia nuosekliai.

„Kai pradėjau rinkti etnografinius daiktus, tuo metu tai dar buvo nemadinga, dabar – jau nebemadinga, bet man tai nesvarbu“, – paklaustas, ar per du dešimtmečius neprarado atradimo džiaugsmo, sako kolekcininkas. Po detalę dėliojama istorijos mozaika E. Židonį nustebino ir privertė pakeisti nuomonę apie senąją lietuvių buitį. „Man buvo atradimas, kad lietuviai taip nepaprastai neturtingai gyveno. Įsivaizdavau, kad lietuvių gyvenimas XIX a. viduryje ir pabaigoje buvo labiau pasiturintis, bet pamačiau, kad tais laikais buvo toks skurdas, toks nieko neturėjimas lyginant su kitais kraštais… Ne veltui lietuviai važiuodavo uždarbiauti į Rygą, nes Latvijoje jau kūrėsi manufaktūros. Lietuvoje labai ryškus progresas atsirado po Nepriklausomybės, apie 1920–1930 metus. Staiga radosi daugiau knygų, instrumentų, viskas šviesėjo, daugėjo lietuvių amatininkų. Tos pačios svarstyklės – iki to laiko jų niekas negamino, o paskui pradėjo gaminti ir prie Šiaulių, ir prie Panevėžio, ir Kaune. Tas vystymasis buvo labai staigus ir greitas. Domėjausi statistikos duomenimis, paaiškėjo, kad Rokiškyje XX amžiaus pradžioje apie 90 proc. krautuvėlių ir dirbtuvėlių valdė žydai, bet kiekvienais metais daugėjo lietuviškų dirbtuvėlių ir apie 1940 m. skaičiumi jau susilygino su žydų. Vadinasi, lietuviai greitai mokėsi, buvo labai gabūs mokiniai“, – pasakoja muziejaus įkūrėjas.

dsc_0125

Eglūnas Židonis paveldėjo ne tik senelio kirvį, bet ir nagingumą

Netikusi“ tema

Iš muziejaus patalpų keliaujame į kitas – jose vyksta socialinės globos namų gyventojų užimtumo veiklos, čia gimsta ir Eglūno kūriniai iš medžio, kaulo, akmens. Nuo seno lietuvių mitologija susidomėjęs tautodailininkas kuria tradicines kaukes, drožia laumes, angelus, koplytstulpius.

Pirmieji uteniškio drožiniai buvo kaukai, aitvarai. Kai dalyvavo pirmoje parodoje 9 dešimtmety, sulaukė atsiliepimo, kad tai ne tema drožėjui. Kam gaišti laiką dėl lietuvių mitologijos?.. Tą „netikusią“ temą drožėjas išlaikė iki šių dienų. Kitą savaitę laukia atvažiuojant televizininkų, kurie filmuos, kaip gimsta kūriniai. Įkvėpimo E. Židoniui suteikia ir senelio kirvis. Kūrėjas mano, kad perėmė ne tik įrankį, bet paveldėjo ir auksarankio senelio (dailidės, staliaus, kalvio) nagingumą. Dabar muziejaus įkūrėjas, medžio meistras E. Židonis rengiasi tautodailininkų parodai, kuri vyks Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

dsc_0075

Spiritinis lygintuvas

dsc_0092

Apačioje – rašalinės, viršuje – „kleboniškos“

dsc_0117

Muziejaus lentynose vietos atsirado ir senoviniams buities prietaisamas, medžio apdirbimo įrankiams

dsc_0083

Kūčių ąsotis (viduryje), kuriame aguonpienis ilgai nesurūgdavo 

dsc_0087

E. Židonio kolekcijoje – apie pusantro tūkstančio eksponatų

dsc_0071

Svarstyklės 

dsc_0079

Pirmieji kolekcijoje atsirado keramikos dirbiniai

dsc_0127

Medžio apdirbimo įrankiai vis dar naudojami pagal paskirtį

dsc_0052

Utenos socialinės globos namų gyventojas Vidas, buvęs laikrodininkas, padeda Eglūnui atnaujinti  senus dirbinius

dsc_0057

Indai vynui ir ne tik…

dsc_0067

Apačioje – lenta, ant kurios šeimininkės gamindavo makaronus

dsc_0056

Senieji indai, surankioti iš palėpių, sandėliukų

dsc_0122

Dirbtuvėse,  kuriose vyksta užsiėmimai socialinės globos namų gyventojams, taip pat čia gimsta ir muziejaus įkūrėjo, medžio meistro kūriniai

dsc_0066

XVIII–XIX a. buities rakandai

dsc_0108

Šėlstantys angelai – E. Židonio kūrinys

dsc_0081

Dekoruoti ąsočiai – turtingesnių privilegija

dsc_0088

„Dar yra daiktų, kuriais norėčiai papildyti kolekciją“, – sako uteniškis tautodailininkas E. Židonis

dsc_0112

1554 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.