Home » Spindulys » J. Baltuškienė: „Pilietiškumas – tai neabejingumas tam, kas vyksta aplinkui“

J. Baltuškienė: „Pilietiškumas – tai neabejingumas tam, kas vyksta aplinkui“

J. Baltuškienė: „Pilietiškumas – tai neabejingumas tam, kas vyksta aplinkui“

.

Kristina SAKAITĖ

Utenos pakrašty šalia upelio stovinti mokykla galėjo vadintis „Paupio“ arba Antano Miškinio vardu, prieš 20 metų dėl to diskusijos virė net vietinėje spaudoje. Dabartinio gimnazijos vardo kaltininkas – Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka, kurio gimtieji Grybeliai beveik ribojasi su gimnazijos teritorija.

Vasarį buvo paminėtos 112-osios „Lietuvos istorijos“ autoriaus gimimo metinės, tačiau šįkart netyrinėsime istoriko biografijos ir jo svarbaus veikalo, o kalbėsime apie kitokį palikimą – asmenybės įtaką ugdant jaunų žmonių pilietiškumą. Ar A. Miškinio ir „Paupio“ gimnazijose būtų ugdomi mažiau pilietiški mokiniai?

Su istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoja Jolita Baltuškiene susitinkame A. Šapokos atminimo kambaryje, kuriame vyksta pilietiškumo pamokos, konferencijos, įvairūs susitikimai.

dsc_0014

Istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoja Jolita Baltuškienė rodo pirmą kartą 1936 m. išleistą „Lietuvos istoriją“ / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Valstybės atkūrimo šimt­metis „priminė“, kad esame lietuviai, Lietuvos piliečiai ir patriotai. 16–17 metų jaunuoliams, Jūsų mokiniams, pilietiškumas – tai sąvoka ar konkretus veiksmas?

Aišku, jiems tai yra svarbu. Negaliu sakyti, kad visiems 100 procentų, bet taip ir nebūna. Labai didžiuojuosi savo mokiniais, nes matau daug aktyvių, visur dalyvaujančių, prisiimančių atsakomybę jaunų žmonių.

Pilietiškumas jaunimui nėra vien tušti žodžiai, nors kartais diskutuojant vaikai nesupranta, kad turi visas galimybes būti patriotiški, pilietiški… Eini po savaitgalio Vyžuonos parku: kaip jis atrodo? Arba išvažiuoja klientas iš parduotuvės ir iškrautą pirkinių vežimėlį palieka vidury kelio. Neabejingumas kitam žmogui – tai irgi pilietiškumas, bet skambūs dalykai kartais lengviau suvokiami negu paprasti poelgiai.

Šiemet mūsų gimnazija daro pilietinio ugdymo eksperimentą. Pagal programą, 9 ir 10 klasėje pilietiškumo pamokos būna kartą per savaitę. Antrą pusmetį dešimtokai šiemet vietoj teorinių pamokų gali užsiimti savarankiška pilietine veikla. Mokiniai gali dalyvauti A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vykstančiuose susitikimuose su politikais, kitais visuomenės atstovais, nevyriausybinių organizacijų veikloje. Organizuojame ekskursijas – pernai važiavome į valstybės pažinimo centrą, šiemet aplankėme signatarų A. Smetonos ir S. Kairio tėviškes. Sudalyvavę renginyje, mokiniai turi pristatyti trumpą anotaciją, refleksiją, gal nuotrauką. Kelią kitokioms pamokoms skinamės nelengvai, bet galvojame, kad taip mokiniai lengviau save atranda ir įprasmina, tokie renginiai plečia akiratį. Nėra taip, kad mokiniai masiškai plūstų į renginius, iš pradžių buvo priešiškumo. Nenorintys ir negalintys dalyvauti įvairiose veiklose ir bandė aiškintis, kas tas pilietiškumas. Tarkime, su tėveliais pastatė sužalotam gandriukui namą, klausia – ar tai pilietiška?

Manau, pilietiškumas – tai neabejingumas tam, kas aplinkui vyksta.

Ar diskutuojant apie politinę situaciją, valstybės valdymą, mokiniai jau geba įvardyti problemas, kas, jų akimis, negerai?

Jie mato tai, ką rodo per televiziją: žemas pragyvenimo lygis, emigracija. Beje, emigracijos jie nesuvokia kaip blogio – tai kaip galimybė. Ir vaikai neatmeta galimybės, kad išvažiuos studijuoti, o paskui sugrįš. Kiti neslepia, kad jie negrįš į Lietuvą. Vienu metu buvo mados reikalas po gimnazijos stoti į užsienio universitetus. Tačiau mokytis užsienyje prestižinės specialybės kainuoja daug. Dabar jau svarstoma: jei galiu savo šalyje studijuoti nemokamai, gal paskui atsiras galimybių išvažiuoti per mainų programas? Jie pasveria galimybes, kur galės įsidarbinti ir pan.

Nelabai patrauklus vaikams atrodo kaimo gyvenimas, kai mato daug negatyvių dalykų televizijos laidose. Mes nesidžiaugiame žiniasklaidoje gražiais pavyzdžiais, kai žmogus dirba, kažko pasiekia.

Gal kaimas atrodo nepatrauklus, nes matome iškreiptą vaizdą, kai TV laidose nušviečiamas ne kaimo gyvenimas, o tik tam tikros grupės, dažnai asocialių žmonių tarpusavio vaidai?

Mokiniai turbūt jau moka atsirinkti, pastebi, kad ten yra truputį režisūros, bet situacija vis tiek nėra gera, nebemokame pasidžiaugti gražiais dalykais.

dsc_0006

A. Šapokos atminimo kambary

Ar jaunimas apolitiškas?

Jiems įdomios dalyko temos apie valdžios struktūrą, pilietybę, Seimo funkcijas. Mes kalbame, kaip organizuojami rinkimai, diskutuojame apie leidimą balsuoti rinkimuose jaunesniems asmenims, kaip įvyko Estijoje, kur rinkti valdžios atstovus leidžiama nuo 17 metų. Kai kurie mokiniai labai atsakingai į tai žiūri ir pripažįsta, kad negalėtų atiduoti savo balso, nes nelabai domisi politika. Kiti argumentuoja, kad dalyvavimas rinkimuose jaunesnius žmones paskatintų labiau domėtis pirmiausia krašto savivalda.

Daugelio žmonių netenkina šalies ekonominė situacija, kai kurie piliečiai gal iš tiesų neišnaudoja savo galimybių daryti, rinktis, bet garsiai šaukia: „Ką man davė valstybė?“ Jiems neva neleidžiama dirbti, užsidirbti, nusipirkti vaistų, buto, ir apskritai – valdžia bloga…

Ar negatyvios nuotaikos, kalbant apie savo valstybę, prasiveržia ir iš jaunų žmonių?

Aš manau, kad viskas ateina iš šeimos. Prisimenu prieš porą metų vykusią pilietiškumo pamoką devintokams. Kalbėjome apie valdžios institucijas, kažko paklausiau apie Seimą ir mane nustebino vieno mokinio reakcija. Jis taip įniršo, taip pradėjo koneveikti Seimo narius. Paklausiau, ką jam konkrečiai Seimas, Vyriausybė padarė, ir supratau, kad tas vaikas net nelabai supranta, ką veikia tos institucijos.

dsc_0013

L. Mažylio atrasto Nepriklausomybės Akto kopija

Tai, kad gimnazija pavadinta Adolfo Šapokos vardu, Jums parodė veiklos kryptį?

Mums atrodo, kad rajone netgi per mažai dėmesio skiriame šiai asmenybei. Gal norėtųsi, kad aplinka prie stogastulpio jo tėviškėje būtų labiau sutvarkyta. Mes norime labiau garsinti šį vardą, nes tai asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką istorijoje, kultūroje.

A. Šapokos vardas gimnazijai suteiktas 1997 m. ir mokykla labai daug daro, kad šis vardas būtų dar geriau žinomas. Rinkti medžiagą apie A. Šapoką bei šio Atminimo kambario atsiradimas buvo mano kolegės, istorijos mokytojos Birutės Kairienės idėja ir rūpestis. Ji įdėjo daug širdies.

Nors iš pradžių neturėjome jokios medžiagos – nuvažiavome į nuotraukų archyvą Vilniuje, jie neturėjo nei vienos A. Šapokos nuotraukos.

Ieškojome istoriko giminaičių, pažįstamų, jie labai padėjo.

Yra daug nuotraukų, kai kurias parsivežėme iš Kanados, kur iki mirties dirbo istorikas.

Kolegė bendravo su A. Šapokos bendramoksliais: Rapolu Šalteniu, kardinolo Audriaus Bačkio tėveliu Stasiu Bačkiu. Turime filmuotos medžiagos. Labai mums padėjo istoriko amžiną atilsį dukterėčia Roma Grinbergienė, buvusi „Lietuvos aido“ žurnalistė, garsi sportininkė.

Dažnas mūsų gimnazijos svečias, vis papildantis sukauptą medžiagą nauja nuotrauka ar kitu archyviniu dokumentu – Adolfo Šapokos sūnėnas Algirdas Šapoka, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs tremtyje, tik 1985 m. sugrįžęs į Lietuvą (beje, jo sūnus – dabartinis LR finansų ministras), mokyklai neatiteko gan gausi A. Šapokos biblioteka, kurią sovietmečiu slėpė istorikas M. Jučas, ji dabar perduota Valdovų rūmams. Gal ir prasmingiau ten laikyti, pamatys daugiau žmonių… Mes vartėme tas knygas, teko užsimauti baltas pirštinaites.

Atminimo kambaryje sukaupti įvairūs leidiniai, bet nėra asmeninių dalykų. Naujausias leidinys – šiais metais išleista A. Šapokos „Lietuvos istorija“. Joje galima rasti ir Liudo Mažylio rastą Nepriklausomybės Aktą. Knyga proginė, išleista valstybės šimtmečiui.

Šiam knygos leidimui prakalbą yra parašęs Prezidentas Valdas Adamkus, o ypač didžiuojamės įžangą parašiusia mūsų buvusia istorijos mokytoja, šio muziejaus įkūrėja Birute Kairiene.

Kabinete saugoma ir 1936-ųjų – pirmojo leidimo „Lietuvos istorija“, taip pat vėlesni jos leidimai emigracijoje Vokietijoje, prasidėjus Atgimimui 155 tūkst. egzempliorių tiražu pasirodęs dar vienas leidimas.

Atminimo kambarį norime panaudoti labai plačiai – čia kviečiame ir savus, ir progimnazijų mokinius, norime skleisti žinią rajono mokytojams. Šiemet ir užpernai istorijos mokytojams organizavome konferencijas. Šiemet pas mus svečiavosi Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai. Lektoriais kviečiame istorikus, mokslininkus, teisininkus, muziejininkus.

Apie svarbiausią A. Šapokos veikalą yra gana prieštaringų nuomonių – teigiama, kad tai iki šiol nepralenkiamas Lietuvos istorijos aprašymas, kiti pastebi, kad leidinys pasenęs. Jūs, kaip istorikė, kaip vertinate šį tautinę savimonę ilgą laiką žadinusį ir rekordiniu tiražu išleistą kūrinį?

Taip, kai kas sako, kad neva ta istorija jau pasenusi, nes istorijos mokslas vystosi, keičiasi, atsiranda įvairių požiūrių, šaltinių, bet aš manau, kad ilgą laiką tai buvo vienas iš platesnių, išsamesnių darbų, savo turiniu prieinamas plačiajai visuomenei, jį nesudėtinga skaityti.

To, ko negali turėti, labai norisi. Žmonės stovėjo eilėse, kad gautų Adlofo Šapokos istoriją, bet kai nusipirko, nežinau, ar visi perskaitė.

Ar užtenka vienos pilietiškumo pamokos per savaitę, kad vaikai suprastų, kas tai yra?

Manau, pakanka, nes pilietiškumas integruojasi į daugelį dalykų. Jį galima ugdyti per literatūros kūrinius, dailės, muzikos pamokose, užklasinėse veiklose, išvykose. Ten ugdome atsakomybę, mokėjimą kritiškai vertinti, pagarbiai išsakyti nuomonę, priimti skirtingą poziciją. Man labai neramu, kai dažnai suvokiame tik juoda arba balta, tiesa arba netiesa. Kitų nuomonės nepripažįstame.

Kai baigiamosiose klasėse galvojama apie ateitį, investuojama į mokslus ir būsimą darbą, kiek svarbi mokiniams jų praeitis, valstybės pamatas – jos istorija?

Yra besidominčių daugiau, negu to reikia testų atsakymams per egzaminus. Aš, kaip mokytoja, gal jaučiuosi ne visada gerai, nes ne taip įsivaizduoju istorijos dėstymą, bet neturiu kito pasirinkimo. Dabar mums svarbiausias dalykas yra egzaminas, ir kai sistemingai jam ruošiamės, laiko kitiems įdomiems dalykams beveik nelieka.

Kas tie įdomūs dalykai, kuriems norėtųsi skirti daugiau laiko?

Tai kelionės. Kažkada su mokiniais keliavome po šiaurinę Lenkiją. Jie sako: ištisos 4 dienos istorijos pamokų… Nes jeigu važiuojame, tai pamatyti ir sužinoti. Keliavome A. Šapokos keliais į Stokholmą (pirmieji plaukėme tuo laivu, paskui visas rajonas nusižiūrėjo šią idėją), važiavome į Prahą, Ukrainoje apžiūrėjome jo aprašytas vietas, aplankėme LDK pilis Baltarusijoje.

Reikia ruoštis egzaminams, reikalingas ir vadovėlinis mokymasis, bet nenorime, kad visos istorijos pamokos vyktų sausai. Išvykos, kelionės yra puikiausios istorijos pamokos.

Dabar ant bangos visokie konkursai, protmūšiai, kuriems reikia istorinių žinių. Bet aš mokiniams visada sakau, kad istorijos reikia mokytis tam, kad suvoktumėte istorinį kontekstą: diskutuodami, žiūrėdami filmą, skaitydami. Pykstu, kad mokymo programoje mums nukirto gabalą senovės istorijos, o juk dabar populiaru keliauti ne tik po savo kraštą, žmonės važiuoja į Egiptą, Romą, Graikiją, žinodami istoriją, jie mato ne tik griuvėsius…

dsc_0025 dsc_0011 dsc_0004 dsc_0027 dsc_0023 dsc_0033 dsc_0035 dsc_0039 dsc_0041

 

dsc_0017

489 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.