Home » Protakos » Atsimename saugojusius istorinę atmintį

Atsimename saugojusius istorinę atmintį

Atsimename saugojusius istorinę atmintį

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Pernai Molėtų viešoji biblioteka minėjo 125-ąsias Petro Tarasenkos gimimo (1892 m.) ir 55-ąsias mirties (1962 m.) metines. Jo gimtinė – Karališkiai, kaimas Balninkų valsčiuje, tuometinėje Ukmergės apskr. (vėliau Molėtų r.). Šiandien – Anykščių r. Kurklių seniūnijos, besiribojančios su Molėtų r., kaimas. Istorikas G. Šeikis sako, kad jis, kaip ir kiti Balninkų kaimai, priklausė LDK valdovams, o pavadinimas siejamas su gyventojų privilegijomis: ten gyveno karališkieji valstiečiai, baudžiavoje nėję lažo. G. Šeikio duomenimis, Karališkių sentikių bendruomenė ir cerkvė – viena įdomiausių Lietuvos teritorijoje sentikių bendruomenių, praėjusi ilgą transformacijos kelią. Nežinoma, kada P. Tarasenkos protėviai atsikėlė (greičiausiai iš Rytų Ukrainos) į mūsų kraštus, bet manoma, jog XIX a. pradžioje. Karališkių cerkvėje tuokėsi P. Tarasenkos seneliai ir tėvai, čia buvo krikštijami jų vaikai. P. Tarasenka visą gyvenimą savo gimtadienį žinojo esant 1892 m. gruodžio 19 d., bet įrašai cerkvės knygoje to neatitinka. Savo gimtine jis laikė Alantą (Aluntą), nes 1902 m. jo šeima persikėlė gyventi ten.

Istorikė-archeologė Daiva Steponavičienė, dirbdama Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos retų spaudinių skyriuje, surinko medžiagą apie P. Tarasenką ir parengė biografinę apybraižą. Vaikystė Alantos apylinkėse, pradžios mokykla, gyvenimas bendrabutyje, klasės draugo – piemens Pilimono pasakojimai, kurių, anot P. Tarasenkos, „stebuklų pasaulis buvo ne už devynių jūrų marių, o čia pat, mums žinomose vietose, artimesnių kaimų laukuose, miškuose ar prie kelių. Panorau tuomet sužinoti, ar yra tiesos Pilimono pasakojimuose, o gal tai tik žmonių sugalvotos pasakos. Tas noras buvo toks stiprus ir taip mane paveikė, kad aš visą gyvenimą nenustojau ieškoti tos tiesos…“ Jis – daugiau Kauno nei Alantos, daugiau lietuvis nei rusas. Žmogus, padėjęs pagrindus Lietuvos archeologijai. Jei ne karas, privertęs evakuotis, gal viskas būtų buvę kitaip…

petras-tarasenka-1

 Petras Tarasenka

Mokytojas

Po pradžios mokyklos baigimo P. Tarasenka dirbo raštininku, bet už tai, kad parašė pareiškimą lietuviškai, buvo išmestas iš darbo. Vėliau baigė Anykščių dvimetę, įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, susidomėjo Lietuvos praeitimi. Po mokslų 1912 m. P. Tarasenka grįžo į gimtąsias vietas, mokytojavo Alantos ir Tirmūnų (Utenos r.) pradžios mokyklose. Tuo metu susipažino su F. Pokrovskio darbais apie Vilniaus ir Kauno gubernijų archeologines vietas, pradėjo ieškoti naujų. „Kompanjonu turėjau gerą piešėją gimnazistą Jurgį Gaidamavičių. Drauge su archeologinių paminklų aprašymu darėme ir įdomesnių etnografinių objektų piešinius. Visokios medžiagos pririnkome nemažai, o čia dar ir Yla pasipainiojo su savo legendomis ir pasakomis, tai nuobodžiauti neteko“, – rašė P. Tarasenka. Tuos potyrius sudėjo į apysaką „Užburti lobiai“.

D. Steponavičienė teigia: „P. Tarasenka buvo labai gyvas, energingas, išsilavinęs, gerai kalbėjo lietuviškai – tokį jį prisiminė tuo pat metu Aluntoje vargonininku dirbęs, vėliau žymus lietuvių muzikas Juozas Karosas. Kad P. Tarasenka buvo labai populiarus tarp vietinių gyventojų, įrodo ir vienas neeilinis archeologo V. Daugudžio papasakotas faktas: „Karališkių kaime buvo sentikių cerkvė. Pasimirus jos šventikui, naujuoju norėjo paskirti P. Tarasenką, nes jis buvo labai kultūringas ir išsilavinęs.“ Mokytojas P. Tarasenka buvo sukaupęs nemažą biblioteką ir buvo kupinas ryžto rinkti medžiagą apie savo krašto praeities paminklus, tačiau Pirmasis pasaulinis karas nutraukė šį darbą: P. Tarasenka buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę.“ Karo metu Lietuvoje palikti rinkiniai, knygos, užrašai dingo.

Karys

1915 m. rugsėjį P. Tarasenka buvo fronte: 30-ojo Šaulių Sibiro pulko kareivis, jaunesnysis puskarininkis, apdovanotas „Georgijaus kryžiumi“. Vėliau – Gruzija, kitos vietos, demobilizacija. Kariškis P. Tarasenka susipažino su jauna mokytoja Marija Jaropolskaja ir 1917 m. gegužės 7 d. susituokė. Gyveno Pskove, Pedagoginiame institute studijavo istoriją ir mokytojavo. Po poros metų Tarasenkų šeima nusprendė grįžti į Lietuvą ir pateko į karo verpetus.

P. Tarasenka mobilizuojamas į Lietuvos Respublikos kariuomenę kovoti su iš rytų puolančiais bolševikais (1919 m. liepa–spalis), iš šiaurės vakarų – bermontininkais (1919 m. spalis–gruodis), ir iš pietų – lenkais (1920 m. sausis–lapkritis). 1920 m. paskiriamas jaunesniuoju karininku į Kauno batalioną, dislokuotą Ukmergėje. Čia birželio 6 d. gimsta sūnus Nikolajus. Batalionas performuojamas į 7-ą Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulką. Po metų karo mokykloje baigė aukštuosius karininkų kursus ir, Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą ir ten dislokavus Butegeičio pulką, 1923 m. Tarasenka su šeima persikėlė į Klaipėdą, ten gimsta duktė Marija, po poros metų Natalija. 1926 m. iš veikiančios armijos perkeliamas į Kauną, kur pradeda dirbti Spaudos švietimo skyriuje ir karo mokykloje lektoriumi.

Kariuomenėje jis buvo daugiau mokytojas nei karys. Būdamas lektoriumi, jis teigė: „Turėjome mes gražią istoriją, turėjome garbingą praeitį, bet vėliau, patekę į lenkų sląstus, o dar vėliau – į rusų nagus, kai kurie iš mūsų tautiečių užmiršo savo tautos praeitį, užmiršo, kas jie tokie yra: ištautėjo, virto lenkais, gudais. Jau netenka kalbėti apie svetimšalius, kurie dabar, atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir sudarius savo valstybę, tiesiog yra nustebinti mūsų atbudimu ir negali suprasti, iš kurgi šita tauta atsirado.“ Kauno Vyriausiojo štabo karo mokslo skyrius išleido P. Tarasenkos knygelę „Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės“, kurią verta paskaityti ir šiandien. Periodinėje spaudoje ėmė kelti karių dvasią, paskelbė daug straipsnių istorine tematika.

1932 m. P. Tarasenka gavo pulkininko laipsnį ir išėjo į atsargą su kariniais apdovanojimais: V laipsnio Vyties kryžiumi, Lietuvos 10-mečio Nepriklausomybės medaliu, Latvijos Nepriklausomybės medaliu, ir atsidėjo archeologijai, su kuria likimas skyrė draugauti trisdešimt metų…

Sodininkas

P. Tarasenkos tėvas Teodoras buvo valstietis, vėliau tarnavo žemesnės kategorijos tarnautoju ir darbininku. Motina – namų šeimininkė. Dar Alantos krašte Tarasenkos turėjo degtinės monopolį. Iš čia bus paveldėtos ir gėrimų gamybos žinios. P. Tarasenka gamino skanų vyną, kurio paragauti užsukdavę archeologai. Jo duktė Natalija (mirė 2016 m.) – chemikė, ilgus metus dirbo Kauno „Ragučio“ alaus gamyklos technologe. P. Tarasenka buvo geras meistras. Kaune baigė namą pasistatyti, įsirengė ir apstatė savos gamybos baldais.

Buvo sodininkas ir daržininkas, tačiau ne iš didelio pomėgio, o dėl valdininkų apgavystės ir širdgėlos, mirus dukrelei Marijai… Kai P. Tarasenka jau buvo surinkęs nemažai duomenų būsimai „Lietuvos archeologijos medžiagai“, sudarė sutartį su Švietimo ministerija. Manė, kad honoraras bus nemenkas, pasiėmė iš banko avansą ir nusipirko Kauno pakraštyje sklypą su namu. Baigęs rašyti knygą gavo pranešimą, kad honoraras sumažintas… P. Tarasenka teisybės neieškojo, sumanė sklypą paversti sodu. Sodas garsėjo retais užsieniniais augalais. P. Tarasenka rašė: „Būdamas J. V. Mičiurino pasekėju kai ką atlikau šioje srityje. Išvestos atvirame grunte vynuogės „Lietuvos saulė“, kurios keletą kartų buvo tarybinėje spaudoje atžymėtos, kelios rūšys riešutų. Šiais klausimais rašiau ir periodinėje spaudoje, ir dariau viešus pranešimus Žemės ūkio akademijoje. Mano darbu šioje srityje yra susidomėjęs ir MA Miškų ūkio institutas.“ Kultūrinių lazdynų krūmai buvo perkelti į Vytėnų bandymų stotį. 1939 m. didžiulis šaltis sušaldė retuosius augalus, o nebegalėdamas gauti jų sėklų, P. Tarasenka augino lietuviškus vaismedžius ir daržoves. Pelno neturėjo, nes buvo geros dūšios ir derlių išdalindavo… Užteko laiko ir archeologijai.

Archeologas

Dar 1910 m. atostogaudamas Utenos apskrityje P. Tarasenka stebėjo, kaip žvejas traukia tinklą, nusagstytą akmeniniais kirvukais. Būsimam mokytojui ir archeologui tai buvo naujiena. Žvejas dar papasakojo, kad tai „Perkūno kulkos“, kuriomis jis muša velnius… P. Tarasenka pradėjo kolekcionuoti tuos kirvukus. Tuomet jų buvo pilni laukai, nes, paprašius per pamoką, kitą dieną mokiniai sunešė gal tris dešimtis… Tai buvo pirmasis radinių etapas.

Šeimai teko susitaikyti, kad archeologija jam – didžioji meilė. Visą gyvenimą jis ieškojo istorijos ir archeologijos paminklų, juos tyrė, aprašinėjo ir ragino jaunus žmones prisijungti. Jam rašė daugybė žmonių, norinčių studijuoti archeologiją, dalyvauti ekspedicijose, ar ką įdomaus radę… P. Tarasenka atsakydavo kiekvienam. Jis nemokamai išsiuntinėdavo savo knygas, savais pinigais mokėdavo darbininkams ekspedicijų metu. „Ne kartą žmona priekaištavo dėl visokių nesėkmių, o svarbiausia, dėl išlaidų, nes, pavyzdžiui, vietoje honoraro už knygą „Gimtoji senovė“ paėmiau 200 egz. ir išsiuntinėjau juos savo bendradarbiams. Žinoma, kad žmoną įvairiai raminau, žadėjau pasiūti iš archeologijos karakulinį paltą, bet iki tol pirkau seną vokišką milinę, perdažiau, ir žmona puikiausiai ar 15 metų tą patį dėvėjo. Karakulio palto žmona nesulaukė, įsitikinusi, kad „iš archeologijos kailių nepasiūsi.“ Nors kailių nepasiuvo, bet su mano darbais apsiprato ir dabar nepriekaištauja. Mano manymu, tai yra didelis archeologijos laimėjimas, kuo ir aš labai patenkintas.“ Dėl P. Tarasenkos geraširdiškumo ir susidomėjimo archeologija šeima skurdo. 1940 m. jis buvo priverstas parduoti ilgai rinktą biblioteką. Tai buvo ne tik skurdo, bet ir dar vienos netekties metai. Vos 25-erių mirė sūnus Nikolajus…

1941 m. Tarybų valdžia P. Tarasenkai nustojo mokėti kariškio pensiją ir archeologija tapo profesija. Įsidarbino Kariškai-istoriniame muziejuje, savo pasakojimais sudomindavo ir seną, ir jauną… Tais pat metais P. Tarasenka įsidarbino ir Kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vadovu, nuo 1944 m. buvo Kariškai-istorinio muziejaus direktoriumi, po poros metų – Kauno M. K. Čiurlionio Dailės muziejaus Pirminės kultūros ir Dailės skyrių moksliniu bendradarbiu. Ten išdirbo dvylika metų.

P. Tarasenkos archeologinį-literatūrinį palikimą sudaro 16 knygų, per 100 straipsnių, tyrinėjimų ataskaitos, rankraščiai, piliakalnių, gyvenviečių planai, brėžiniai, fotonuotraukos, dokumentai, laiškai, pranešimai, skaityti per Kauno radiją… Visą gyvenimą jam teko įrodinėti: jis mėgėjas ar profesionalas archeologijoje. Anot D. Steponavičienės, niekas nėra sukūręs geresnės archeologų ruošimo metodologinės sistemos kaip P. Tarasenka…

Rašytojas

Petras Tarasenka – istorijos ir archeologijos mokslų populiarintojas, kurį ant Nemenčinės piliakalnio „atrado“ vaikų rašytoja A. Liobytė. P. Tarasenka ją vadino krikšto mama, nes ji nuolat skatino jo literatūrinius gebėjimus, domėjosi darbais, patarinėjo ir rūpinosi knygų leidyba. Jų tikslai sutapo: „Archeologiją padaryti gyvu mokslu, kad jis būtų įdomus ne tik istorikui, bet ir visiems tėvynės praeities mylėtojams.“ D. Steponavičienė sako: „Kodėl jis persimetė į mokslo populiariąją literatūrą? Pirma priežastis, kad diplomuoti specialistai iš jo šaipėsi, kaip iš romantiško mėgėjo, nelaikė jo teorijų rimtomis. Tokį faktą patvirtino ir prof. A. Luchtanas, turėdamas omeny Jono Puzino kritiką. Antroji, susijusi su jo darbų paveldėjimu: nesant tiesioginių įpėdinių, kurie būtų galėję perimti jo sukauptą patirtį ir tęsti pradėtus darbus, P. Tarasenka nutarė išugdyti mokinius, kurie, kaip ir jis, mylėtų Lietuvos istoriją ir mokėtų „skaityti praeitį“…“ Taigi visą savo patyrimą jis sudėjo į knygas – kaip lobį, kad mes vis dar jo ieškotume… Prof. A. Luchtanas teigė, kad geriausia padėka P. Tarasenkai – Lietuvos archeologijos tėvui, kad jo knygos ir šiandien dirba – tarnauja doktorantams.

582 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.