Home » Gallery » Veidai » Pašventinta verba saugos ir žmones, ir namus

Pašventinta verba saugos ir žmones, ir namus

Pašventinta verba saugos ir žmones, ir namus

Nida TREINYTĖ

Atėjęs pavasaris pastaruoju metu neskuba dalinti nei saulės spindulių, nei taip išsiilgtos šilumos. Bet kiekvienas juntame, kad nenumaldomai artėja gražiausios pavasario šventės – Verbų sekmadienis bei šv. Velykos. Verbų sekmadienis katalikams reiškia širdžių atvėrimo šventę. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys Lietuvoje – grįžus po pamaldų ,,išplakti“ pašventintomis verbomis dar lovose gulinčius šeimos narius, kad ištisus metus juos lydėtų sėkmė bei saugus kasdienis gyvenimas. Apie žolynus, kurie tampa margaspalvėmis verbomis, jų rišimo meną bei tradicijas kalbiname uteniškę tautodailininkę Zenę Karvelienę.

img_0018

Zenė ir Pranas Karveliai  atrado mėgstamą užsiėmimą – floristiką / Nidos Treinytės nuotraukos

Floristika ne tik verslas, bet ir kūryba

Floristika – vienas mėgstamiausių užsiėmimų Zenės ir Prano Karvelių šeimoje, o augalai, pasak pašnekovės, visas jų gyvenimas. Todėl floristikos tradicijos šioje šeimoje gyvuoja jau gerokai per dvidešimt metų. Meilė augalams ir kuriamam grožiui – bendras sutuoktinių pomėgis. Z. Karvelienė kartu su savo pagalbininku – vyru Pranu, dviračiais važiuoja rinkti augalų, jie gerai pažįsta Utenos apylinkes, žino kokiose vietose auga įvairios gėlės, smilgos, žolės, uogos ir kt. Kol surinkti augalai ruošiami džiovinimui, namuose pasklinda įvairūs aromatai. Augalai renkami įvairiausiu metų laiku. Nuo to priklauso būsimos puokštės ar verbos išvaizda bei spalva. P. Karvelis patikslina, kad labai svarbu nuskinti sausus augalus dar vidurdienį, ir niekada jų nerenka po lietaus ar anksti ryte dar rasotų. Ypač sunku surinkti nendres bei smilgas, kurios kaipmat apsipūkuoja. Geras floristas netinkamu metu augalų nerenka. Tinkamai paruošus gamtines medžiagas, prasideda kūrybinis procesas, kurio iniciatorė – ponia Zenė. Pasak pašnekovės, darbo netrūksta, kad ir koks jis bebūtų. Praėjo kalėdinis laikotarpis, kai buvo daromos kalėdines puokštės bei dekoracijos, tada šurmuliavo ir Kaziuko mugė, o dabar, artėjant Velykoms, visu pajėgumu rišamos verbos, komponuojamos pavasarinės sausų gėlių puokštelės, kurios papuoš ne tik uteniškių velykinį stalą ar interjerą, bet dovanoms keliaus ir pas užsienyje gyvenančias lietuvių šeimas. Z. Karvelienės sausų gėlių floristikos darbai populiarūs ir noriai perkami. Anksčiau yra tekę komponuoti ir gyvų gėlių puokštes, bet pastaruoju metu vietinius gėlininkus nukonkuravo importuojamos gyvos gėlės iš Olandijos. Moteris atvirauja, kad verbos ir puokštės kuriamos tik aplankius kūrybinei minčiai. Tada atsiradusi vizija pati padiktuoja, ką ir kaip komponuoti, kokias spalvas parinkti, kaip derinti augalus, o baigus rišti į kiekvieną kūrinėlį įdedama ir dalelė meilės. Verboms ir kompozicijoms gaminti Z. Karvelienė naudoja tik natūralius augalus, surinktus gamtoje. Anksčiau sode pati augindavo džiovinimui tinkamas gėles – kermėkus, darželinius šlamučius, zundas, ežiuoles, šiušeles, žydruosius bandrenius ir kt. Pastaruoju metu kai kurie augaliukai yra dažomi, pasirenkat neryškių spalvų tonus. Verbų rišimo būdų nėra daug, bet pačios verbos yra labai įvairios ir skirtingos. Kiekviena rišėja pasirenka sau mėgstamą stilių. Pagal formą verbos būna: volelinės – populiariausios, rišamos iš visų pusių vienodai uždengiant žolynais visą virbą, rykštelinės – daromos su nedidelėmis viršūnėmis ir be jų, plokščiosios – savo forma primenančios paukščių plunksnas, vainikinės – vienašonės, primenančios mažą ištęstą vainiką. Seniausias ir lengviausias raštas – tai besikeičiančių spalvų rainelės, kurios kartojasi per visą verbą, kartais vienodo, o kartais ir skirtingo pločio. Figūrinės verbos rišamos tokiu būdu: po guldomais žiedų vainikėliais parišami drožlių, rugių ar motiejukų varpų vainikėliai – jie primena aukštyn apverstą varpelį. Dar daromos ir drožlinės verbos iš medžio drožlių. Yra žinoma, kad iš viso verbų gamybai vartojama per 50 įvairių laukinių ir kultūrinių augalų rūšių, o viršūnėms – 11 augalų rūšių. Tautodailininkei Z. Karvelienei labiausiai patinka rišti aukštaičiams būdingas volelio formos verbas. „Jos reikalauja daug darbo, kruopštumo, o per dieną tokios verbos ir nepadarysi. Tokios verbos dažniausiai yra savitos, subtilios bei skoningos. Verbos kaip liaudies meno dirbiniai darosi vis populiaresni tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų“, – patirtimi dalinasi pašnekovė. 2010 metais Z. Karvelienei suteiktas tautodailininkės vardas. Ji dalyvauja kasmetinėse tautodailininkų parodose Utenos kraštotyros muziejuje bei kituose respublikos miestuose.

Velykoms pataria rišti tradicines lietuviškas verbas

„Ne aš mušu, verba muša, po savaitės bus Velykos, būk sveikas ir nebūk dykas“, – tokius žodžius sakydavo senoliai, grįžę iš bažnyčios per Verbų sekmadienį, ir švelniai plakdavo ta šventa puokštele dar lovose gulinčius ar jau atsikėlusius šeimos narius. Tikroji lietuviška verba truputėlį kitokia. Savitumu ji skiriasi nuo tautodailininkų rišamų verbų, kuriose dominuoja sausi ir spalvoti augalai. Atsižvelgdami į liaudies papročius bei tradicijas, lietuviai formuoja verbas iš žaliuojančių kadagio bei gluosnio šakelių. Taip pat į jas įkomponuoja kitas pavasarį sužaliavusių medžių ar krūmų šakeles bei pirmąsias žibuokles ar kitokias gėles. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs. Šių tradicijų laikosi ir Z. Karvelienė, patardama patiems susirišti žaliuojančių augalų puokštes, o Verbų sekmadienį skubėti į bažnyčią jų pašventinti, kad ištisus metus jos saugotų tiek pačius žmones, tiek jų namus.

img_0012

img_0017

img_0007

img_0020

img_0003

1005 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.