Home » Spindulys » „Kad susigėsti nebūtų gėda…“

„Kad susigėsti nebūtų gėda…“

„Kad susigėsti nebūtų gėda…“

Su Utenos Aukštakalnio progimnazijos istorijos mokytoju VALENTINU EISMANTU kalbasi Stepas Eitminavičius.

Jaunystėje, tarkim, studijų metais, į kai kuriuos bendravimo dalykus, prisitaikymą prie aplinkos reagavom vienaip, dabar gal visai kitaip. Valentinai, ar tau yra taip buvę: kas anksčiau atrodė vos ne tragedija, dabar ramiai į tai pasižiūri, ir tiek? Kalbu apie buvimą su kitais: žodžio netesėjimą, paviršutiniškumą, karjerizmą, lipimą kitiems per galvas ir pan.

Mano jaunystė praėjo sovietiniais laikais. Aš jų nesiilgiu, bet ir neapgailestauju, kad buvau tuomet paprasčiausiai „pritaikytas“. „Pritaikytas“ gerbti tėvus, kaimynus, gimines, kurie buvo bent kiek vyresni. Buvau „pritaikytas“ atsakyti už savo poelgius, įpareigojimus, mokymąsi ir ypač pažangumą universitete. Nes buvau priklausomas materialiai nuo tėvų ir moraliai nuo visos bendruomenės: giminės, kaimynų. Kitaip būtų buvusi baisi gėda. Visų pirma – man prieš tėvus, o jiems – prieš giminę ir kaimą. Šiandien gėdos jausmas visiškai išmestas kaip, turbūt, silpnumo požymis. Negėda akivaizdžiai naudotis tarnybine padėtimi, negėda netinkamai ugdyti savo vaikus. Pasidarė labai nesunku pasiteisinti: kalti kiti – nebrandūs piliečiai, netobuli įstatymai, seni mokytojai ir panašiai. Tragedija, Stepai, vyksta dabar, kai naũjosios Lietuvos kartos buvo apdovanotos teisėmis be pareigų. Kažkaip iškreiptai suvokiama, kad pareiga yra vos ne brutali prievarta, žalojanti jauną asmenybę. Todėl neturime jaunų brandžių politikų, atsakingų jaunų verslininkų, pagaliau atsakingų jaunų mokytojų. Metai po metų švietimo funkcionieriai verkšlena, kad pagal įvairių tarptautinių tyrimų rezultatus mūsų vaikai atsilieka nuo kitų kraštų, svaigsta apie visokius proveržius. Pradėkite nuo realios vaikų ir jų tėvų atsakomybės už tiesioginio elementaraus darbo rezultatus!

Nemažai metų prisimenu šią prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintį: „Visai nesistenk, kad žmogus suprastų tavo poelgius. Niekas niekad nesupras jų ir jokios neteisybės čia nėra.“ Tiesą pasakius, pirmą kartą skaitant jo kūrinį „Citadelė“, iš kurio ir cituoju šiuos teiginius, man pasidarė šiek tiek nejauku.

Kaip tau atrodo, ar Egziuperi yra teisus? Ar visgi ta jo mintis galėjo būti tik momentinės nuotaikos atspindys, ir tiek? Jeigu suprasti kitą neįmanoma, tai mūsų bendravimas tampa visai kitoks? Koks?

Nesiimu fantazuoti, ar Egziuperi teisus, ar ne. Ne mano nosiai. Galiu drąsiai sakyti, kad pozityvius poelgius reikia paprasčiausiai priimti: žavėtis, pritarti, sekti. Jie nereikalauja analizės. Jie savaime yra gražūs. Diduma poelgių – žmogaus minčių, jausmų, aplinkos rezultatas, išraiška. Jų suprasti nebūtina, jeigu žinai atsiradimo priežastis. O čia jau tavo, žmogau, jautrumo ar abejingumo reikalas. Kaip tu jas matai, jauti ar iš viso nenori gilintis. Abejingumas ir nekompetentingumas yra didumos negatyvių poelgių rezultatas. Emigracija būtų gerokai mažesnė, jeigu funkcionieriai sugebėtų interpretuoti įstatymų suteiktas galimybes. Bet nėra nei kompetencijų, nei norų. Jei paauglys mokykloje nuolat elgiasi neadekvačiai – žiūrėk, ar viskas normalu šeimoje. Dažniausiai nenormalu. Tačiau mokykla neturi kompetencijų paveikti nei šeimos, nei vaiko, todėl turime chaosą mokykloje. Jei partija pralaimi rinkimus – žiūrėk, ar ji realiai vykdė savo realius pažadus. Čia vėl nereikia nieko suprasti, nes partijos lyderiai apkaltins rinkėjus abejingumu. Turime užburtą ratą: jeigu normaliai analizuotume priežastis ir darytume išvadas, nereikėtų stengtis suprasti poelgių (pasekmių).

Ką tu per savo gyvenimą tikrai supratai? (Kaip reikėtų ar nereikėtų elgtis, kas yra teisus / neteisus?) Kas padėjo suvokti: knygos ar asmeninė patirtis?

Buvo toks sovietinis rašytojas Nikolajus Ostrovskis. Mano kartos žmonės prisimena, kad kaip maldą reikėjo išmokti: „Pati didžiausia žmogaus vertybė – gyvenimas. Jis duotas jam tik vieną kartą. Ir nugyventi jį reikia taip, kad nebūtų skausmingai skaudu dėl beprasmiškai praleistų metų, kad nedegintų gėda dėl menkos ir niekingos praeities.“ Tolimesni citatos žodžiai – bolševizmo lozungai, tačiau tai, ką pacitavau, yra elementaraus egzistencializmo samprata be jokių išvedžiojimų. Tą, regis, supratau… Supratau, kad dažnai reikia pasitarti su savo sąžine… Ji yra žymiai stipriau, nei kokie nors susireikšminę funkcionieriai ar viešosios opinijos. Mūsų disidentai ilgiausius metus puvo lageriuose, nes neišdavė sąžinės. Ir joks KGB jiems nebuvo baisus, nors atrodė labai grėsmingas. O suprasti šiuos dalykus labiausiai padėjo patirtis, bendravimas su dvasiškai artimais, daugiau patirties turinčiais žmonėmis. Knygose ieškojau ir ieškau konkretesnių žinių profesiniam ir intelektiniam tobulėjimui.

Kas tau buvo ir yra vertybės?

Be abejo, vidinė laisvė ir atsakomybė. Juk neturėdamas jų būsi paprasčiausias įvairių aplinkybių vergas, pastumdėlis. Tai, mano supratimu, kertinės vertybės, sukuriančios pagrindą kitoms: meilei, laimei, padorumui… Atsakomybę suformavo šeima. Laisvė kalėsi pamažu. Supratau, kad gyvenime reikia mažiau prašyti, tuo labiau maldauti.

Prisitaikyti – ką tai reiškia? Pataikauti, veidmainiauti, gyventi be jokių principų?

Žiūrint, koks prisitaikymas. Šiaip gyvojoje gamtoje prisitaikymas yra būtinas išgyvenimui. Neprisitaikėliai paprasčiausiai žūva. Žmogaus gyvenime yra visokiausių prisitaikymo spalvų. Vieni dėl tuščios garbės. Kiti dėl įsivaizdavimo, kad tas, aukštesnis, kaip nors pamalonins. Bjauriausias, aišku, dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto. Čia panaudojama viskas: pataikavimas, veidmainystė, bet kokių principų atsisakymas. Tai – vergo sindromas, būdingas tiems, kurie gyveno anapus ir tebegyvena šiapus laisvės. Naũjosios kartos šito sindromo nebeturės.

dsc_0087

Valentinas Eismantas / Redakcijos archyvo nuotrauka

Kurie įvykiai tau buvo svarbūs, padėjo daug ką giliau pamatyti, išlaikyti savo poziciją, apginti ją?

Atsimenu, sovietiniais laikais prieš naujuosius mokslo metus vyko tradicinė mokytojų konferencija. Švietimo skyriaus vedėja ir kažkoks aukštas partkomo funkcionierius smarkiai sukritikavo, kad pora 6-osios vidurinės mokyklos, kurioje tuo metu mokytojavau, abiturienčių neišlaikė istorijos egzamino. Pasidarė pikta, išėjau prie mikrofono ir išdėsčiau, kad egzamino rezultatą lemia ne institucijų nuomonė, o žinios. Kilo nedidelis sąmyšis. Ir ką? Nieko. Paaiškėjo, kad tikrai partija, valdžia nėra visagaliai. Ir dabar funkcionieriai Lietuvoje labai nemyli prieštaraujančių, bet jei tų funkcionierių reikalavimai, švelniai sakant, nelogiški, tai ko bijoti?

Dėstai istoriją. Ar buvę kai kurie istorijos faktai tau gyvenimą palengvina, ar pasunkina? Kurie mūsų istorijos veikėjai tau yra autoritetai ir kodėl?

Dėstyti istoriją yra neblogai. Romėnų išminčius Ciceronas sakė, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Sutinku. Istorinės raidos suvokimas leidžia ramiau žiūrėti į šiandieninius Lietuvos politinius ir ekonominius procesus. Valstybės klestėjimas, žmonių gerovė ateina per ilgą laiką. Daugelyje susikūrusių valstybių valdžios vogė, riejosi, dažnai kraują liejo. Kiekviena tauta turi užlipti ant savo grėblio, prasiskelti kaktą, o jau po to imti mąstyti ir veikti. Taip ir pas mus. Atgimimo pradžioje buvo per daug optimistų, maniusių, kad viskas vyks kur kas greičiau. Taip nebūna. O mūsų valdovus, kaip autoritetus, vertinu atsargiai. Jų veikla buvo kontroversiška. Be didelės prievartos sukurti valstybę, ją įtvirtinti buvo neįmanoma. Asmeniškai man patraukliausias Simonas Daukantas. Tai didžiulės pagarbos verta asmenybė, turėjusi aukštus moralinius principus ir idealus.

Kokių klaidų mes prisidarome ir nepamatome esmės, o nueiname paviršiumi, tampame nelaimingi?

Matyt, tos klaidos yra amžinos ir niekada neištaisomos: pavydas, apkalbos, kaltųjų paieškos… Visa tai reikalauja daugybės laiko ir laimingesniais nepadaro. Trūksta filosofinio požiūrio į reiškinius.

Kuo buvimas mokytoju nėra paprastas užsiėmimas?

Bent jau tuo, kad mokytojo darbo diena nesibaigia kabineto durų užrakinimu. Ji tęsiasi, nors retai kas tą supranta ir tuo tiki. Įdomu stebėti, kaip atsiranda supermamytės, supertėveliai, kurie dėl savo vaikui geidžiamo pažymio pasiryžę pasiskųsti Romos Popiežiui, nors vaikas bedieviškai neatlieka savo pagrindinės ir dažnai vienintelės pareigos. Smagu, kai mokykloje apsilanko kokie nors rūstūs vertintojai, įsivaizduojantys, kad sukeltas stresas pagerins švietimo kokybę. Mokytoju būti nepaprasta. Kažkur skaičiau protingo žmogaus mintį: mokykloje gali dirbti tik daunai…

Kurie dabartiniai reiškiniai, poelgiai tave džiugina, o kurie – skaudina?

Reikia sugebėti, kaip sakiau, filosofiškai pažiūrėti į vykstančius reiškinius ir pamatysime, kad yra labai daug gražių dalykų. Pamatysime didesnį ar mažesnį progresą visose gyvenimo srityse. Smagu, kad daugėja studijuojančių geriausiuose pasaulio universitetuose jaunuolių, kad aplanko buvę mokiniai, pilni pačių gražiausių idėjų ir, svarbiausia, žinančių, kaip jas paversti tikrove. Žinoma, norėtųsi, kad pozityvūs procesai vyktų greičiau. Norėtųsi, kad nepagrįstų pretenzijų, kaltinimų būtų mažiau, kad būtų daugiau padorumo. Kad susigėsti nebūtų gėda…

1234 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Ričardas parašė:

    Dėkingas Likimui, kad teko būti su šiais Garbiais Žmonėmis, tokių dabar labai retai kur sutiksi

    Ričardas M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.