Home » Kultūra » Kiaušinių marginimas vašku – ne išrinktųjų užsiėmimas

Kiaušinių marginimas vašku – ne išrinktųjų užsiėmimas

Kiaušinių marginimas vašku – ne išrinktųjų užsiėmimas

 

Rasa MILERYTĖ

Ko gero, daugeliui atrodo, kad lengviausias būdas gražiai numarginti kiaušinius – aprišti juos žolelėmis. Apie kitus mūsų regione paplitusius marginimo būdus – skutinėjimą ir marginimą vašku – gal ir pagalvojame, tačiau jie atrodo sudėtingi, reikalaujantys daug pastangų ir išskirtinių gabumų. Uteniškė tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė tokiam požiūriui nepritaria. Skutinėjimas, pasak jos, iš tiesų yra menas, tačiau marginimas vašku – amatas, kurį įvaldyti gali kiekvienas. Pirmas šitaip puoštas kiaušinis gal ir nebus stebuklingai gražus, tačiau pasipraktikavus galima kuo gražiausių margučių prikrauti pilną pintinę.

Regis, marginimas vašku – labai aukštaitiškas dažymo būdas, tačiau O. Tumėnaitė-Bražėnienė pastebi, kad į aukštaičių šeimas šį metodą neretai atneša kitų regionų atstovės. „Žinau močiutę, atitekėjusią iš Žemaitijos. Ji atsinešė savo sugebėjimus. Kita nuostabi meistrė vaikystėje važiuodavo pas tetą ar Dzūkijon, ar Žemaitijon, matydavo, kaip ten margina vašku, ir išmoko. Tai atneštinė tradicija. Rytų Aukštaitijoje, mūsų krašte, gilesnė yra skutinėtų margučių tradicija“, – pasakoja tautodailininkė, pridurdama, kad mūsų tradicijos itin palankiai vertinamos visame pasaulyje.

Artėjant Velykoms tautodailininkė tradicinių amatų centre „Svirnas“ rengia mokymus, kurių metu supažindina su marginimo vašku technika. Apsilankėme ten, pabandėme patys numarginti kiaušinį, pakalbinome tautodailininkę ir pamokos dalyvius.

Marginti vašku lengviau, nei atrodo

Marginimas vašku – amatas. Kiekvienas šiek tiek pasipraktikavęs gali numarginti kiaušinį. Jei mūsų močiutės, mamos mokėjo, tai mums, visko mačiusiems, visko mokantiems, tikrai nesudėtinga turėtų būti“, – pradeda pokalbį apie marginimą vašku tautodailininkė O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Sugalvojusiems išmėginti šį būdą, iš anksto reikėtų apsirūpinti priemonėmis: vašku, piešti skirtomis lazdelėmis, indeliais vaškui kaitinti, dažais. Jei vaškas brangus, jį galima maišyti su parafinu, tačiau naudoti vien parafino negalima: jis nelips prie kiaušinio lukšto ir darbas nueis veltui. Indelį vaškui kaitinti uteniškiai gali įsigyti parduotuvėje „MOKI-VEŽI“, O. Tumėnaitė-Bražėnienė sako čia pirmąkart išvydusi užsienio šalims jau įprastą dalyką: kad prie kiaušinių dažų būtų prekiaujama ir tokiais indeliais. Lazdeles teks pasidaryti patiems. Į nedideles lazdyno ar kito tvirtesnio medžio šakeles įkalkite vinuką. Kuo daugiau lazdelių su skirtingo dydžio vinukų galvutėmis pasidarysite, tuo įvairesnis bus kiaušinių raštas.

Vaškui kaitinti tinka paprasčiausios parafininės žvakutės.

Marginama tik taškiukais ir brūkšneliais, – moko tautodailininkė. – Iš jų nepadarysim milijono raštų. Ukrainiečiai turi specialius piltuvėlio formos pagaliukus, su jais gali pripiešti įvairiausių dalykų. Mes nieko negalim. Ištraukę pagaliuką iš vaško turim labai greitai uždėti tą vašką ant jau išvirto kiaušinio. Padarom vieną taškelį, antro nebeišeis, nes vaškas greit atvėsta.“ Meistrė pataria marginamą kiaušinį visą laiką šildyti rankose, ant šilto lukšto vaškas limpa geriau.

Nupiešus norimą ornamentą, kiaušinį reikia merkti į iš anksto pagamintą dažų tirpalą. Išėmus nusausinti ir piešti dar kartą, tuomet vėl dėti į dažus. Tai kartojama, kol gauname norimų spalvų ir raštų margutį.

Kad būtų drąsiau marginti, kad ornamentas gautųsi lygesnis, galima su pieštuku pasižymėti, kur bus jo centras. Tačiau, pasak O. Tumėnaitės-Bražėnienės, nereikia baimintis netikslumų: „Anksčiau bobutės viską darydavo iš akies. Kreivumas visada yra gražu. Šiais laikais kiekvienas netikslumas parodo, kad tai yra žmogaus rankų darbas, o ne instrumentų.“

Baigus visas procedūras, reikia nuimti vašką, paprasčiausias būdas – tiesiog jį nugramdyti.

img_0024

Susirinkusieji į Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės pamoką atidžiai klausėsi patarimų ir pamokymų / Rasos Milerytės nuotraukos

Natūralūs ar dirbtiniai dažai?

Turbūt amžinas klausimas, kokiais dažais – natūraliais ar dirbtiniais – geriau dažyti kiaušinius. O. Tumėnaitė-Bražėnienė valgyti skirtus kiaušinius dažniausiai dažo natūraliais. Populiariausios natūralios dažymo priemonės – visiems įprasti svogūnų lukštai, juodalksnio, ąžuolo žievė, ciberžolė. Tačiau tokie dažai nėra ryškūs. Norintys ryškių, sodrių spalvų, turėtų rinktis dirbtinius dažus, pvz., skirtus medvilnei. „Jei mes taip nudažytus kiaušinius valgysim tik per Velykas, lyginant su tuo, ką valgom kiekvieną dieną, nuodo bus labai mažai. Akcentuoti, kad valgydamas nenatūraliais dažais numargintą kiaušinį suvalgai daug nuodų, tikrai neverta“, – nuramina pašnekovė.

Spalvos, pasakoja O. Tumėnaitė-Bražėnienė, kadaise turėjo reikšmę: „Patys pirmieji margučiai, kaip žinoma istoriškai, neturėjo raštų, buvo tik spalva. Spalvos reiškė tai, kas to meto žmonėms buvo aktualu.“ Pvz., raudonas kiaušinis simbolizavo sėkmę, sveikatą. Dovanodami tokios spalvos kiaušinį tarytum linkėdavom žmogui šių dalykų. Žydra, mėlyna – tai noras, kad gamta būtų graži, draugiška, kad metai būtų geri. Žalios spalvos kiaušinis simbolizavo viltį sulaukti gero derliaus.

Šviesesnės spalvos kiaušiniai nusidažo ryškiau. Geriausia, kad kiaušinis būtų vienspalvis, pvz., putpelės kiaušinis niekada nebus toks ryškus, koks galėtų būti vištos.

Velykos – ne kiaušinių dažymo, o šeimos susibūrimo šventė

O. Tumėnaitė-Bražėnienė pamena tuos laikus, kai Velykų tradicijos buvo užgniaužtos. Dabar, pasak jos, reikia jas atgaivinti. „Ir visiškai nesvarbu, iš kurios pusės tradicijas prikelsim, – samprotauja pašnekovė. – Būna tokių atbulinių atvejų, kada vaikai ne iš močiučių, mamų marginti vašku išmoksta, o patys, pasimokę mokykloje, jas išmoko.“

Kad ir kaip gražiai numargintume kiaušinius, svarbiausia ne tai, o, kaip pabrėžia tautodailininkė, buvimas su šeima, susitelkimas į bendrą veiklą. „Tegul liks kažkur voratinklių, tegul liks dulkės kažkur nenuvalytos, bet su savo vaikais atsisėskit ir išgyvenkit tą laiką, – ragina sertifikuota margučių meistrė. – Anksčiau žmonės būdavo artimesni todėl, kad daug bendro darbo turėdavo. Bendra veikla labai suburia šeimą, bendruomenę. Tai yra nuostabus laikas. Ir pradėkite tai daryti kuo anksčiau: nepasisodinsit dažyti kiaušinių penkiolikmečio, jei nesėdėjot su vaiku, kai jam buvo 4–5 metukai.“

O. Tumėnaitės-Bražėnienės mokymuose dalyvavusi Lina sako, kad šiemet išmėgins tautodailininkės pristatytą įdomią techniką. „Esame bandę dažyti vašku, tačiau nepasiekėm norimo rezultato, – pasakoja Lina. – Dabar supratau, kaip reikia daryti. Įprastai marginam su žolelėm, aprišam kiaušinius, pridedam visokių kruopų ir dažom su svogūnų lukštais. Dabar šeimoje yra maža mergina, jai labai patinka ridenti, kad kiaušiniai būtų stipresni, darom su tom plėvelėm-lipdukais.“

Kaip ir O. Tumėnaitei-Bražėnienei, Linai Velykos visų pirma yra ne kiaušinių dažymo, o pabuvimo su artimaisiais šventė. img_0026

 Linos šeima kiaušinius margina su žolelėmis, svogūnų lukštais, o šiemet išmėgins ir marginimą vašku

img_0006 img_0013 img_0001 img_0038 img_0028 img_0025 img_0021

783 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.