Home » Pozicija » Svarbiausia – niekada nepasiduoti

Svarbiausia – niekada nepasiduoti

Svarbiausia – niekada nepasiduoti

Regina GUNTULYTĖ-RUTKAUSKIENĖ

Užsieniečiai taikliai pastebi, kad mūsų tautiečiai pernelyg įsitempę, niūrūs, prislėgti rūpesčių. Nuolat girdime balsus besiskundžiančių dėl netikusios valdžios, išpuikusių biurokratų, priekabių darbdavių. Tačiau beveik netenka girdėti prisipažįstančių, kad dėl visko kaltas pats: dėjo mažai pastangų norėdamas susitvarkyti savo gyvenimą. Taip, ne visada dėl nevykusiai susiklosčiusių aplinkybių kaltas pats žmogus, tačiau susikurti geresnes gyvenimo sąlygas ar įkūnyti savo svajones galėtų pabandyti kiekvienas.

Kodėl apie tai rašau? Ogi todėl, kad mes dažnai nuleidžiame rankas, ištikus pirmai nesėkmei, patyrus sunkumų ar išgirdus kitų dažnai nepamatuotą kritiką. Juk pavyduolių pas mus gal kelis kartus daugiau nei geranoriškų žmonių. Netikite? Pasiskaitykite internete atsiliepimus į bet kokį įvykį: kiek pagiežos, sarkazmo, pykčio ir patyčių… Atrodo, kad komentatoriai tik ir laukia progos išlieti susikaupusį savo įniršį. Susidūrę su tokiu žmogumi lengvai prarandame bet kokį norą veikti toliau, nebandome pasiekti savo tikslo. Bet yra pavyzdžių, kada žmogus, dėl ligos praradęs sveikatą, gebėjimą judėti ir net kalbėti, nepasidavė. Ir pasiekė labai daug.

Bene garsiausias ir įtakingiausias mokslininkas nuo Alberto Einšteino laikų – taip apibūdinamas neseniai miręs 76 metų visiškai paveiktas paralyžiaus britų fizikas, kosmologas Stivenas Hokingas.

„Kad ir koks sunkus atrodytų gyvenimas, visada galima ką nors padaryti ir šį tą pasiekti. Svarbiausia – niekada nepasiduoti.“ Šie žodžiai priklauso S. Hokingui. Ir kad tai ne tušti svaičiojimai, jis įrodė savo gyvenimu.

Sunki liga ištiko jaunuolį tuomet, kai jis mokėsi universitete. Medikai manė, kad progresuojantis paralyžius ligoniui suteiks tik porą gyvenimo metų. Tačiau, jų nuostabai, S. Hokingas nesusitaikė su likimo nuosprendžiu ir ne tik sulaukė garbaus amžiaus, bet ir milžiniškų pastangų dėka tapo garsiu mokslininku. Visą savo gyvenimą jis skyrė išsiaiškinti, kaip atsirado mūsų visata ir kokie dėsniai ją valdo.

Nors beveik 30 pastarųjų metų mokslininkas galėjo bendrauti tik balso sintezatoriaus pagalba, jis dėstė viename iš prestižiškiausių universitetų – Kembridže, buvo mėgiamas studentų. Tai gyvas pavyzdys, kada prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, negalintis nei judėti, nei kalbėti žmogus atkakliai siekia savo tikslo.

Nepasakosiu smulkiau apie jo gyvenimą, turbūt patys skaitėte ar girdėjote. Paminėsiu tik dar vieną šio žmogaus bruožą: jis niekada neprarado humoro jausmo.

Suprantama, gal tik vienas iš kelių milijonų sugeba nueiti tokį gyvenimo kelią, kokį nuėjo S. Hokingas, bet jo žodžius „svarbiausia – niekada nepasiduoti“ galėtume sau taikyti visi. Jei norime kažką svarbaus daryti, neverta kreipti dėmesio į „kritikus“, kurie patys nieko doro nėra nuveikę. Ne be reikalo rytiečiai sako: šunys loja, o karavanas eina toliau. Ir dar: kelią įveiks tik einantis.

782 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.