Home » Gallery » Veidai » Futbolas – neišdavęs ir neišduotas

Futbolas – neišdavęs ir neišduotas

Futbolas – neišdavęs ir neišduotas

Viena ryškiausių visų laikų Utenos futbolo asmenybių – Fulgentas Bižys – 1976 m. prisijungęs prie „Utenio“, žaidžiančio trečiajame ešelone, išvedė komandą į aukščiausiąją lygą.

Per savo oficialią futbolininko karjerą įmušusio 111 įvarčių – 93 žaidžiant Kauno „Politechnikos“ ir Panevėžio „Ekrano“ komandose, 18 – Utenos „Utenyje“ – F. Bižio vaikystė prabėgo Veisiejuose, kur gimė ir išsiskleidė jo meilė futbolui. Viskas prasidėjo dėl elementarios veiklų ir pramogų stokos: po pamokų vaikai užsiiminėjo sportu – žiemą slidinėjo, čiuožinėjo pačiūžomis, o vasarą spardė kamuolį. Pastarasis užsiėmimas F. Bižiui sekėsi geriau nei daugeliui draugų ir jau aštuntoje klasėje jis pradėjo žaisti miestelio vyrų futbolo komandoje. „Visi buvome savamoksliai, neturėjome jokių trenerių, buvo laukinio futbolo metai. Nebuvo ir pinigų. Futbolą žaidėme iš meilės, – pabrėžė šešiasdešimt devintus metus skaičiuojantis inteligentiškas ir iškalbingas vyras.

Baigęs vidurinę mokyklą gabus jaunuolis stojo mokytis į Kauno politechnikumą – dabartinę Kauno technikos kolegiją. „Nors man visuomet puikiai sekėsi mokslai, stojau į aukštąją mokyklą ne todėl, kad svajojau būti inžinieriumi, o todėl, kad ten buvo aukščiausioje lygoje žaidusi futbolo komanda, – paaiškino F. Bižys. – Tiesa, futbolas nesuteikė jokių privilegijų mokantis – kartu su kitais lankydavau paskaitas, dėstytojai nesuteikdavo privilegijų, o kartą net teko perlaikyti egzaminą, nes jaunas dėstytojas taip norėjo parodyti, jog mano galva skirta ne kamuoliui mušti…“

F. Bižys prisiminė, kad tuomet futbolininkams atlyginimų dar niekas nemokėjo, nebuvo profesionalaus futbolo sąvokos, tačiau žaidėjai buvo idealistai. „Politechnikumo“ komandoje skambėjo rusiška daina, kurios žodžiai, pasak jo, aktualūs ir dabartiniams žaidėjams: „Už pinigus futbolo nežaidžiame, už įvarčius rublių neimame, visa komanda pirmyn žengiam, visa komanda į pergalę einame.“

Puolėjo pozicijoje rungtyniavęs F. Bižys studijų metais buvo pripažintas vienu rezultatyviausių aukščiausios lygos žaidėjų, o vėliau įėjo į geriausiųjų šimtuką. Futbolininko talentas ir atsidavusio žaidėjo mentalitetas lėmė, kad jau paskutiniais studijų metais jis galėjo naudotis anuometinės santvarkos privilegijomis. „Tais laikais, kai baigę mokslus jaunuoliai gaudavo paskyrimus dirbti nurodytame mieste, laukdavo ilgose eilėse butų, man tokių problemų nekilo – galėjau rinktis bet kurį šalies miestą, tik Vilniuje ir Klaipėdoje būtų tekę palaukti buto porą metų, – pasakojo F. Bižys. – Visur buvau laukiamas, bet ne kaip inžinierius, o kaip futbolininkas.“

Perspektyvų jaunuolį, paskutinio kurso studentą, aplankė Panevėžio „Ekrano“ gamyklos direktorius, to paties pavadinimo futbolo klubo įkūrėjas Vincentas Navickas. Pasiūlęs dviejų kambarių butą, darbą pagal profesiją gamykloje, jis pasiekė, kad studijas baigė ir diplominį darbą F. Bižys parašė jau gyvendamas ir žaisdamas Panevėžyje.

Pamenu, kad po diplomų įteikimo direktorius atvažiavo manęs „Volga“, mes kartu nuvykome į Panevėžį, kur sužaidėme rungtynes ir laimėjome prieš „Statybą“. Tuomet mane parvežė atgal pas bendrakursius, su kuriais atšventėme mokslo baigimą, – dalinosi prisiminimais F. Bižys. – Tiems, kas prisimena laikus, kai didžiųjų gamyklų direktoriai įtaka lenkė ministrus, šis atvejis puikiai iliustruoja tą pagarbą, kurios sulaukiau kaip jaunas talentingas žaidėjas.“

Tuo metu F. Bižys sulaukdavo daug viliojančių pasiūlymų kone iš visų šalies miestų, tačiau jį visiškai tenkino „Ekrano“ suteiktos sąlygos. Ten futbolininką, su kurio atėjimu „Ekranas“ pralenkė principinę konkurentę „Statybą“ – kitą vietos futbolo komandą – itin vertino ir butą ne veltui skyrė.

Nors talentingiems futbolininkams būdavo sukuriamos ypatingos darbo sąlygos, sutrumpinamas darbo laikas, F. Bižys tuo nesinaudojo. Pasak jo, inžinieriaus darbas jam buvo įdomus, be to, jis visuomet suprato, kad amžinai futbolo nežais.

1972 m. F. Bižys buvo išrinktas geriausiu miesto sportininku. Pasak jo, tai buvo itin aukštas įvertinimas, nes futbolininkams titulai buvo skiriami retai.

Po trejų metų „Ekrane“ 1975 m. F. Bižys sulaukė savo pusbrolio, „Utenio“ komandos vadovo Fulgento Levulio pasiūlymo atvažiuoti į Uteną, dirbti ir prisijungti prie trečiajame ešelone rungtyniavusio „Utenio“. „Pusbrolis darė visus įmanomus žygius, tačiau Uteną pasirinkau dėl daugelio aplinkybių: čia man, kaip ir Panevėžyje, buvo suteiktos geros gyvenimo sąlygos, pagal specialybę galėjau dirbti inžinierinį darbą, tačiau svarbiausia – čia mano uošvija.“ Noras būti arčiau savų lėmė tai, kad F. Bižys šaknis įleido Utenoje.

F. Levuliui rūpinantis finansine klubo gerove, žaidėjų įdarbinimu, apgyvendinimu, F. Bižys tapo „Utenio“ žaidžiančiu treneriu. Tačiau jo, atvykusio iš aukščiausioje lygoje žaidusios komandos, netenkino tai, ką rado Utenos komandoje – nei treniruotės, nei požiūris, juo labiau, kad tuomet futbolas žmonių buvo labai mėgiamas.

Tada man pasiūlė treniruoti komandą. Sutikau ir išvedžiau „Utenį“ į aukščiausiąją lygą, – dėstė jis. – Nepaisant to, kad neturėjome didelio komandos valdymo aparato, kad dirbau vienas ir nebuvo trenerių štabo, esu tikras, kad su savo treniruotu „Uteniu“ įveiktume daugelį šių dienų komandų.“

Pradėjęs treniruoti komandą F. Bižys pirmiausia įvedė griežtas taisykles ir pareikalavo visiško žaidėjų atsidavimo, kaip dabar, taip ir tuomet tikėdamas, kad viena svarbiausių sąlygų sėkmei – nuoširdi meilė futbolui ir savo komandai. „Aš pats niekada neišdaviau meilės futbolui, o futbolas neišdavė manęs. Tokiu principu vadovaudamasis dirbau su komanda, – aiškino jis. – Mano principas buvo pasilikti kiek galima daugiau uteniškių futbolininkų ir keisti jų požiūrį. Pasipildžius pajėgiais atvykusiais žaidėjais, turėjau komandą, su kuria išėjome į aukščiausią lygą.“

F. Bižys suformavo komandą, kurios pagrindą sudarė jauni žaidėjai, baigę aukštąjį mokslą. „Patikėkite, komandiniame sporte labai daug lemia žaidėjų išsilavinimas“, – paaiškino jis. Geresniems žaidėjams būdavo parūpinamos išskirtinės gyvenimo ir darbo sąlygos, bet anuomet gyventi iš futbolo niekas negalėjo. Tačiau už pergales žaidėjai buvo skatinami – jie visi kartu rungtynių nuovargį palikdavo jiems užsakytose pirtyse, mėgaudavosi geriausių valgyklų virėjų paruoštu maistu, nefiltruotu Utenos alumi.

F. Bižiui pradėjus kelti „Utenio“ lygį, futbolininkai treniruodavosi Rašės hipodrome, kurį sunku buvo pavadinti futbolo aikšte, todėl F. Levulio iniciatyva buvo pastatytas „Utenio“ stadionas. „Žmonės juokdavosi, kad stadionas man – lyg antras sodas, nes važiuodamas iš savo sodo vakare vis užsukdavau perkelti laistymo žarnų ar duoti nurodymų darbininkui“, – pasakojo F. Bižys.

Utenio“ treneriu iki 1985 metų dirbęs F. Bižys prisiminė, kad komandą palikus jos vadovui F. Levuliui neliko ir daugelio rėmėjų, dingo finansavimas. „Negalėjau tiek metų kūręs, pasiekęs aukščiausiąją lygą, ramiai laukti ir žiūrėti kaip viskas subyrės, todėl atsisakiau „Utenio“ trenerio pareigų, – apgailestavo F. Bižys. – Gaila buvo stebėti kaip „Utenis“ nyko ir išnyko, tačiau nieko negalėjau pakeisti.“

Atsikūrus kadaise jo puoselėtam futbolo klubui, F. Bižys įdėmiai stebi jo veiklą – ne tik pagrindinės komandos žaidimą, tačiau ir darbą futbolo akademijoje „Utenis“. „Svarbiausia – mylėti treniruojamus vaikus taip, kaip savo, ir mylėti futbolą. Dirbant nuoširdžiai gal ir pavyks tą meilę jiems įskiepyti“, – šių dienų specialistams patarė F. Bižys.

Klubo „Utenos Utenis“ informacija

92 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.