Home » Kultūra » Vaižgantiški deimančiukai

Vaižgantiški deimančiukai

Vaižgantiški deimančiukai

Stepas EITMINAVIČIUS

Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas stengėsi pamatyti žmoguje tai, kas jį puošia, kas jį kilsteli virš kasdienybės rūpesčių, tad ir dėl to vadinamas deimančiukų ieškotoju. Kodėl tai priminiau? Mat Utenos viešojoje bibliotekoje vykęs Dalios Savickaitės knygų „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ („Utenos Indra“, 2017), „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“ („Utenos Indra“, 2017) pristatymas, „Utenos apskrities žinių“ priedo „Protakos“ penktųjų leidybos metų paminėjimas leido suprasti, jog buvo kalbama būtent apie tokius vaižgantiškus deimančiukus.

Knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ pratarmėje Dalia Savickaitė pasako svarbius dalykus: „Apie daugumą mano knygoje pristatomų žmonių nerašys istorijos vadovėliai, bet jų buvimai nepakartojami. Jie visą gyvenimą stengėsi nusimesti tą rūbelį, kuriuo juos vos gimusius apvilko vadinamosios visuomenės normos.“ Bibliotekoje autorė šią mintį darsyk akcentavo truputį pakonkretindama: „Tai gerų žmonių knyga, kurią galima skaityti ne iš karto, o po truputį. Norėjau parodyti, kad šalia mūsų gyvena žmonės, kuriantys stebuklus.“

Utenos rajono meras Alvydas Katinas priminė: „Neturėjau tėvų profesorių, kurie, tarkim, mąstytų apie Seneką, bet mane supo graži aplinka. Aplinka labai svarbu. Aš įsivaizduoju, kad jūsų knyga yra apie kūrybingus žmones. Jeigu politikai būtų kūrybingi, šiandien mes gyventume kitaip.“

Renginio kryptį labai gražiai nusakė rašytoja Gintarė Adomaitytė: „Tai publicistika. O mes juk esame publicistų tauta. Keisti pasaulį – toks, regis, jų tikslas. Dalios darbas ir prasmingas, ir pavykęs. Patiko, kad neapsiribota tik Ignalinos sienom. Abiem knygom tos sienos peržengiamos. Žmonės, šaknimis įaugę į savo žemę, – tokie aprašomi asmenys.“

Knyga „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“ rūpinosi du autoriai: Dalia Savickaitė, kaip tekstų autorė ir sudarytoja, Eugenijus Ostašenkovas, kaip fotografas. Dalios prisipažinimas lakoniškas: „Ji atsirado spontaniškai. Per pusantro mėnesio paruoštas tekstas. Ieškojau mitologijos šaltinių, kurie kalba apie miškų dievus, apie paprotinę teisę. Mano amžiaus miškininkai dar turi romantikos.“

Fotografo Eugenijaus Ostašenkovo pastaba: „Kas neužfiksuota, to gal ir nebuvo. Kad miškai tokiu būdu įamžinti, gal bus svarbu tada, kai jų nebus?“ – siejosi su gamtininko Broniaus Šablevičiaus teiginiu: „Tai, kas parašyta, ir išlieka. Mes vieni kitais gal ir mažiau domimės, bet tie, kurie gyvens po mūsų, tikrai domėsis. Dalia atliko svarbų darbą.“

Juozapas Kardelis, kuris skaitė abi šias knygas, gana emocingai džiaugėsi jomis tvirtindamas: „Tai neįkainojamas turtas. Autoriai Dalia ir Eugenijus – mokslo, meno korifėjai, šviesuliai. Jie atspindėjo gamtą, papročius, žmones. Labai gražiai išleistos – tai „Utenos Indros“ nuopelnas. Ši leidykla gali konkuruoti ir su didelėmis leidyklomis. Ypatingi straipsniai, ypatingi atspindėjimai. Tai retas dalykas. Paveldas ateities kartoms, tik gaila, kad maži tiražai. Knygas turėtų gauti bibliotekos ne tik Lietuvoj, bet ir už jos ribų, kur gyvena lietuvių. Tai pažintinė, mokomoji, auklėjamoji priemonė.“

dsc_0059

Kultūros dienos proga knygų autorė Dalia Savickaitė įteikė našlaičių Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibiliotekos direktorei Vidai Garunkštytei / Redakcijos archyvo nuotraukos

 

Renginyje buvo kalbama ir apie „Protakas“. Šiame laikraščio „Utenos apskrities žinios“ kultūriniame priede rašoma apie mūsų regione sukurtą ir kuriamą kultūros paveldą. Projektu siekiama įamžinti kultūrinį ir kraštovaizdžio savitumą, kultūros lauke veikiančius asmenis. Straipsniais keliama savivertė, skatinamas patriotizmas, pilietiškumas. Dvi potemės: „Utenos krašto alchemija“, „Kultūrininkų gildija“. Vartydamas laikraščius užsirašiau kelis tekstų pavadinimus, iš kurių jau bent šiek tiek galima spręsti tiek apie geografiją, tiek apie domėjimosi temas, net ir pasakojimo stilių: „Švento Huberto dienai artėjant“, „Hipių judėjimo 50-mečiui skirtas sambūris Grybų dvare“, „Budrių bendruomenė susitelkė ant trijų piliakalnių“, „Salakiečių gedulo ir vilties liudytoja – įstabioji bažnyčia“, „Kantri muzikos aistruoliai“. Būtent tai, kad „Protakos“ rašo ne apie vieną rajoną, akcentavo ir Antanas Kibickas: „Sąsajos su rajonais labai glaudžios.“ Patvirtinimas: „Utenos Indra“ apdovanojo neetatinius korespondentus iš įvairių mūsų apskrities rajonų.

Rašydamas šį tekstą citavau, vardijau dalyvius, bet lyg ir nepamėginau pamatyti visumos. Lyg ir, nors, tiesą sakant, kalbėjusiųjų esminiai teiginiai apibūdino daug ką. Mat susirinko tie, kuriems svarbu tokios ir būtent šios knygos, kuriems svarbu ieškoti ne blogio, o dvasinių deimančiukų, kurie tiki, jog kiekvienas gali būti ir yra svarbus. Susirinko tie, kurie norėjo pasidžiaugti Dalios Savickaitės darbais, Eugenijaus Ostašenkovo nuotraukomis. Nebuvo sukaustytų šnekėtojų, nesmagios aplinkos. Kodėl? Nežinau. Ko gero, pati Dalia, sugebanti ir gražiai organizuoti renginius, ir juos vesti, iškart padiktavo bendravimo toną: žodžiai ramūs, bet talpūs, nuoširdūs, atviri. O kaipgi kitaip? Juk yra ne viena, turi daug bendraminčių, pagalbininkų. Gal todėl buvo puikių, įsimenančių šio renginio detalių, gražios improvizacijos, netikėtumų. Tarkim, Antanas Kibickas kalbėdamas apie laiką, apie „Protakas“ Dalios Savickaitės staiga paklausė: „Kaip tavo laikas bėgo?“, „Kokių specialybių išmokė tave gyvenimas?“ Žmonės gaudami padėkas ir patys kitiems ką nors įteikdavo. Ką nors? Ne, iš tikrųjų tai, ką mes vadiname dvasinėmis vertybėmis. Arba spontaniškai skaitomi trumpi eilėraščiai, pagrojama lūpine armonika. Arba sužinome, jog vienos dainos autorės yra seserys: viena parašė žodžius, kita sukūrė muziką. Arba tokia moters iš Anykščių replika: „Jūsų laikraštį nusiunčiame net į Ameriką.“

Tokio pobūdžio šventėse muzikiniai intarpai neretai papildo kalbėtojus, atveria daugiau prasmių, skatina pasinerti į prisiminimų laiką. Iš tikrųjų visus sušildė ignaliniečiai dainininkai Vytautas Kazėnas, Birutė Paukštienė, Agnė Umbrasienė, Danguolė Urbonienė. Jų romansai jau kita forma priminė apie paprastus, bet gerus žmones, apie mūsų pobūvių atmosferą. Kokie buvome, bet, ko gero, jau nebebūsime. Gal ir todėl svarbu dabar fiksuoti bendrakeleivių darbus, kūrybiškumo akimirkas ar dienas. Kad neišnyktų, kad po daugybės metų mūsų mintys, mūsų žingsniai taptų kažkieno galvojimo objektu.

Knygų pristatyme, „Protakų“ penktųjų leidybos metų paminėjime buvo visko: svarbių įžvalgų, pasidžiaugimo, supratimo, kad ne tik grožinė literatūra, bet ir publicistika labai svarbi.

Ir buvo daug vaižgantiškų deimančiukų.

dsc_0051 dsc_0060 dsc_0055 dsc_0078 dsc_0081 dsc_0046

dsc_0069

dsc_0041 dsc_0044  dsc_0052

dsc_0048 dsc_0070

662 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.