Home » Gallery » Veidai » „Geriausi prisiminimai susiję su muzika…“

„Geriausi prisiminimai susiję su muzika…“

„Geriausi prisiminimai susiję su muzika…“

Su Laimučiu Kirilausku, Utenos Dauniškio gimnazijos muzikos mokytoju, kalbasi Stepas Eitminavičius.

Pamenu, prieš kelerius metus Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių tėviškėje, buvo labai graži šventė. Ne vienas jautė, kad vyksta kažkas labai svarbaus, kas praskaidrina mūsų dvasinius rūpesčius. Tuo metu grojote ir jūs su savo mokiniais. Pavydėjau tos gražios būsenos: visi pasitempę, bet su šypsena, kontaktas su žiūrovais tikrai įsimintinas.

Matyt, buvau su savo „Untyte“.

Taip, su jūsų vadovaujama Dauniškio gimnazijos tautiškos muzikos kapela „Untyte“. Žinau, kad su ja džiuginate mus nuo 1996 metų.

Kapelą sudaro dvi grupės: ragininkai ir tradicinės kapelos nariai.

O kas sudaro repertuarą?

Instrumentinės sutartinės, lietuviškų šokių muzika, dainos.

Lumzdelis, smuikas, bandonija, basetlė, būgnas, helikonas, dūdmaišis, dombrelis – ne visi instrumentai, kuriais grojate, mums pažįstami, įprasti.

Pats esu pagaminęs daudytes, pūslinę, kankles, kleketus, tarškynes. Ragininkai pučia Egidijaus Virbašiaus gamintus ragus.

Pavažinėjote po Europą…

Koncertavome Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Italijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Prancūzijoje.

Ir Lietuvą daug kartų stebinote savo menu.

Grojome ir su kitais kolektyvais, ir atskirai – visaip būdavo. Kai pasiseka, labai malonu. Pamenu, grojame Sicilijoje, žmonių labai daug, ir jaučiu, jog iš minios ateina tokios pritarimo bangos, jaučiu, jog jiems patinka tai, ką girdi. Tas gražus virpulys… Bet jeigu atvirai, tai man smagiau ne koncertuose. Mat juose vis vien yra įtampa. Kai būname ne oficialioje scenoje, o, tarkim, pasitinkame svečius, tai jau kas kita.

Kitoks kontaktas, ryšys?

Taip.

Bet kaip prikalbinti mokinius? Juk reikia daug repeticijų. Juk laukia darbas, darbas.

Labai seniai, pamenu, norėjau pagroti su ragais. Su vienu pašneku, su kitu. „Papūskim ragus“, – vis kalbinau. Ir atsirado norinčiųjų, ir atsirado žmonių, kuriems tai patiko. Ėmė mus kviesti į savo renginius. Vėliau norėjau žiūrovus džiuginti ir kitokia muzika. Vėl kalbinu mokinius. Taip priėjome prie savo kapelos „Untyte“. Visą laiką pats su mokiniais groju.

Grįžkime į vaikystę. Kas jus tada artino prie muzikos? Iš kur polinkis muzikai?

Mano tėvelis, kai atvyko gyventi į Uteną, grojo pučiamųjų orkestre. Matydavau jo saksofoną, palaikyti galėdavau. Iš Vilniaus atvykdavo dėdė Algis, profesionalus muzikantas. Žinau, kad senelis turėjo armoniką, kad jį vis kviesdavosi į vakaruškas visokiausias. Nuo vaikystės grojau ir aš. Kas pamokė? Nežinau. Žiūrėdavau, ką daro dėdė, ir aš pamėgindavau. Akordeonu linksminau giminės suėjimuose. Buvau toks nemokamas muzikantas.

Ir kokiais kūriniais linksminote?

Valsais, polkomis. Aš pradėjau mokytis iš klausos, nematęs jokių natų. Manęs, tiesą pasakius, nė prašyti nereikėdavo – groju, groju.

O kada nutarėte, jog iš muzikos valgysite duoną?

Vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje. Studijavau Klaipėdoje. Ketvirtame kurse susidomėjau liaudies kūryba, priartėjau prie instrumentinio folkloro.

Kapeloje mažai žmonių, bet į pamoką ateina daug mokinių – tai jau kas kita. Suprantu: patys pasirenka, tai su tokiais yra lengviau. Bet ar įmanoma pajausti, kuriems muzika labai svarbi, o kurie į kabinetą suguža tik iš pareigos?

Sunku pasakyti. Muziką renkasi noriai. Gal todėl, kad aš esu gana liberalus. Mat pats nemėgdavau prievartos, tai ir mokiniams savo nuomonės nesistengiu primesti. Į vaiko, paauglio vidinius išgyvenimus neįlįsi. Reikia ar nereikia muzikos kūrinių, tai jau bendros kultūros reikalas. Stengiuosi, kiek išmanau, kad augtų geros muzikos vartotojai. Kartais, tiesa, primenu, jog gyvename provincijoje, lyg ir esame apriboti. Vieni mokiniai turi gilesnes kultūrines tradicijas, kiti neturi. Kai paklausiu, kas buvo Filharmonijoje ar Operos ir baleto teatre, kai pamatau, kiek pakyla rankų, tai situacija bent šiek tiek paaiškėja. Muzikos pamokos – tai ne sportinė estafetė: kas atbėgo pirmas, kas antras, kas paskutinis… Čia kitaip. Dainavimas – bene demokratiškiausias užsiėmimas. Mokinys, tarkim, gali balso neturėti, bet jis emociškai dainą priima, ją jaučia, esmę suvokia. Ir gražu.

Jūs šiek tiek netipinis muzikos mokytojas.

Kodėl taip sakote? Kad mėgstu techniką?

Ir dėl to.

Man technika patiko ir patinka. Kai buvau paauglys, tai visi pirštai būdavo nubrozdinti. Pamenu, tėvelis į vaikų darželį mane nuveždavo motociklu, tai ir dabar atsimenu tą benzino kvapą. O ant motociklo sėdau labai natūraliai: kaime važinėdavau su pusbroliais, Utenoje – su bendraklasiais. Ne vien muzika gyvenu, man ir kitos veiklos patinka. Tarkim, man nosisi išgirsti plaktuko pataukšėjimą.

Žinau, kad esate geras stalius.

Tai turbūt iš senelio paveldėta. Na esu pagaminęs bufetėlį, dviaukštę lovą savo dukroms. Mėgdavau ir mėgstu tekinti. Man parodo, tai labai greitai išmokstu.

Patinka dar vienas jūsų vaidmuo.

Koks?

Tėvo. Jūsų dukros Ieva, Eglė labai gabios, muzikalios, filologiškos.

Net nežinau, kur kieno įtaka. Mes kopijavome savo tėvus, elgėmės inteligentiškai. Mes, seneliai – su visais jos augo. Vienu metu aš, žmona Diana važinėjome su literatų klubu „Verdenė“: dviese dainavome, grojau kanklėmis. Namie repetavome. Vienu metu turėjome tokią neįprastą kapelą: Ieva (jai tada buvo gal penkeri) būgnininkė, Eglė grojo pianinu, aš – smuiku. Įsimintini mūsų koncertai.

O kur koncertavote?

Niekur, tik namie. Bet tai buvo. Eglė vienąkart pasiėmė groti Bacho etiudą, kurį aš grojau jau konservatorijoje. Ir Ieva yra ne sykį nustebinusi. Tarkim, gražiausiai įveikė Šopeno etiudo fragmentą tada, kai dar tikrai nesitikėjau, nes tuomet buvo per jauna tokiam kūriniui. Vėliau su Ieva esu ne kartą grojęs: aš pianinu, ji – smuiku. Abi dukros mėgsta dainuoti.

Kaip reagavote, kai Eglė išleido kelias poezijos knygas?

Nustebau. Eilėraščių rašymas man yra kažkoks stebuklas, aš nesuvokiu, kaip jie atsiranda. Tai man nepaaiškinama.

4

Laimutis Kirilauskas su dukra Egle / Asmeninio albumo nuotraukos

Grįžkime vėl prie jūsų kaip muzikos mokytojo. Mėginkime apibendrinti savo pokalbį. Kas jums yra muzika?

Be jos būtų tuštuma. Nebent kita meno rūšis tą tuštumą pajėgtų užpildyti. Žinote, įlenda naktį į galvą kokia melodija ir alina, alina. Esame lyg pasmerkti, bet tai yra malonu. Man atrodo, geriausi prisiminimai susiję su muzika. Taip sakydamas turiu šiek tiek patikslinti mintį: mane džiugina artimi žmonės; kai jiems geriau, tai pats geriau jaučiuosi. Bet su artimais žmonėmis susitikti padėdavo, padeda muzika. Joje didelė erdvė. Čia labai daug galima pasirinkti, nėra monotonijos. Jei nori, grok Bachą, jei nori, – tik klausykis. Harmonija.

Kodėl minite Bachą?

Kažkas yra pasakęs, jog jis yra muzikos Dievas, nusileidęs į žemę. Pritariu.

O kur norėtų nuvažiuoti muzikos mokytojas?

Į Pietų Ameriką. Gal dėl to, kad ten gyvena tėvelio pusseserės.

Tai ir palinkėjimas labai paprastas: lai ši svajonė išsipildo.

2

Kapela „Untytė“ gastrolėse

3 5 6

1423 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.