Home » Pro dienų prizmę » Kai žodžiai ir žvilgsniai ima čiulbėti

Kai žodžiai ir žvilgsniai ima čiulbėti

Kai žodžiai ir žvilgsniai ima čiulbėti

Stepas EITMINAVIČIUS

Apie ką mes labai pakylėtai, šviesiai, su dėkingumu norime kalbėti? Žinoma, apie savo mamą. Prisimindami linksmas ar skausmingas valandas atsiremiame į šio brangaus žmogaus žodžius, žvilgsnius – jais esame ar būdavome nuraminami, sustiprinami. Čiulbėjimo įspūdis: tik suspėk pajausti, tik suspėk suprasti bei įsiminti, kad vėliau nepamestumei teisingesnio gyvenimo orientyrų.

Sunku kalbėti apie motinas abstrakčiai. Juk pirmiausia prisimename savo mamą: kada kas buvo pasakojama, kada kaip reaguota į mūsų sėkmes ar nesėkmes. Man regis, esame laimingi, jei galime kalbėti, kalbėti, jei mielų epizodų tikrai nepritrūksta. Įsivaizduojami metraščiai, saugantys šeimos gyvenimo nuotrupas.

Mano mama jau seniai mirusi, tačiau labai dažnai yra šalia. Tik kaip romantiško buvimo ženklas? Ne, nebūtinai: atsiminimų spalvos įvairios, tačiau išlieka saugumo, patikimumo, bendrystės pojūtis. Kai galvoju apie savo buvusius dienas, iš esmės galvoju ir apie mamą, glosčiusią, glostančią savo meile, tikėjimu, viltimi.

Dažnai atsimenu šiuos Broniaus Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ žodžius: „Tiktai motinos meilė, akla, beribė, sugeba įkuždėti įsitikinimą, be kurio neįmanoma nei gyvenimo kova, nei sėkmė, giliai pasąmonėje įdiegtą įsitikinimą, kad esi vienintelis, nepranokstamas, būtinas.“ Kaip išmintingai pasakyta… Rašydamas knygą „Vyžuonos paraštėse“ kalbėdavau su Broniaus Radzevičiaus seseria Birute Surgailiene. Štai ką įsidėmėjau: „1945-ųjų pavasarį mūsų kieme nuostabiai žydėjo ieva – aplink buvo balta balta. Žinojau, kad gegužės pradžioje būna Motinos diena. Buvau už Broniuką vyresnė, todėl supratau, kad savo mamą reikia pasveikinti. Nuėjom abu į paversmes, kur augo daug purienų. Prisiskynėm puokštes ir grįžom namo. Atsistojome prie lovos, kur serganti mama gulėjo, su gėlėmis… Mama labai apsidžiaugė, glostė mus, glostė. Davė medaus ir pradėjo verkti.“ Verkė, nes jautė, kad vaikai greitai taps našlaičiais.

Kas yra skaudu mąstant šia tema? Kad mes imame ir užmirštame tai, ką kažkada laikėme kertiniais gyvenimo principais, kuriuos perėmėme iš savo artimųjų. Kad suaugę išdrįstame negatyviai vertinti savųjų žingsnius, žodžius. Kad reikalaudami teisių, braudamiesi be taisyklių paliekame nuošalyje savo mamas. Mat mes šiuolaikiniai, modernieji.

Bet turbūt jau kalbu autoironiškai ar ironiškai, o šito tikrai nenorėčiau, tad keičiu toną. Man regis, problemiškiausia štai kas yra: mamos myli savo vaikus kaip geriausius, protingiausius, gražiausius ir galbūt kartais visai to nenorėdamos užmiršta, jog kitų vaikai taip pat labai mieli. Kad lyg ir nepareikalauja griežčiau, kad lyg ir nepamato kritiškiau. Didis paradoksas: mylinčių mamų užaugę vaikai ne visada moka kitus mylėti. Bet kodėl taip atsitinka, čia jau beveik paslaptis.

Aišku viena: motinų žodžiai, žvilgsniai, žingsniai labai dažnai čiulba. Be jų mūsų kasdienybė bei šventės prarastų tiek pakylėtus išgyvenimus, tiek dramatiškus, bet tikrus pojūčius.

935 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Danute sako:

    Gerb.Stepai,Jus prisimenu kaip nuostabu skaitova is mokyklos laiku. Perskaicius Jusu straipsnius,tarsi pasidaro silta ir gera,-“susildo“sirdi.ACIU,kad esate ir rasote!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.