Home » Gallery » Veidai » Žydintys Prano Treinio žodžiai

Žydintys Prano Treinio žodžiai

Žydintys Prano Treinio žodžiai

Stepas EITMINAVIČIUS

Gegužės viduryje mūsų kraštietis rašytojas, aktorius Pranas Treinys švenčia savo gimimo dieną. Šį sykį gražų jubiliejų – 90-metį. Sveikindami kūrėją, kurį išaugino Kuktiškių žemė, turime galimybę darsyk pamąstyti apie rašytojo knygas, apie jų autoriaus spalvingą asmenybę, apie savo požiūrį į šį menininką.

Man buvo trylika, kai perskaičiau Prano Treinio novelių apysaką „Saulėlydžio vieversys“. Nuostaba: pasirodo, ir tai galima pamatyti, ir taip įmanoma apibūdinti tiek gamtą, tiek žmones. Įdomūs veikėjai: mano sąmonė jau mėgino galvoti apie kai kurių poelgių priežastis, mėgino įsivaizduoti, kaip pasielgtų šalia manęs esantieji. Būtent tada bandžiau ieškoti panašių likimų savo krašte, bandžiau galvoti, kurių asmenų kuriuos pokalbius, kuriuos atsitikimus irgi būtų galima aprašyti. Ne, tuomet dar protas buvo per menkas, kad mąstyčiau apie realybės situacijų bei grožinio kūrinio epizodų panašumus, skirtumus. Visa tai vyks vėliau, Vilniaus universitete studijuojant lituanistiką. Diskutuodami su bendrakursiais jau galėjome pasiremti ir Prano Treinio knygomis. Kai jau dirbau tuometėje 6-ojoje vidurinėje mokykloje, Kuktiškių kolūkis buvo mūsų šefai. Tokiu būdu šis kraštas tapo dar artimesnis. Vienu metu vaikštinėjome čia, klausinėjome. Apie ką? Na žinoma, apie Praną Treinį.

Ką dabar, būtent dabar suprantu, jaučiu? Kad šio rašytojo tekstus jau nesunkiai galėtume atpažinti iš pasakojimo būdo, iš kompozicinių dalykų, iš sakinių skambėjimo. Žavi dialogai. Personažai kalba taip, kad jų mįslės bent truputį lengviau būtų įmenamos. Situacijos gyvos, gyvybingos – tik Pranas Treinys sugeba taip pajausti, perduoti. Sakiniai tiesiog čiurlena, šniokščia, skuba kaip upės vandenys. Primityvumo, vulgarumo nebus, į patį paprasčiausią veiksmą bus pažiūrima kaip į išskirtinį. Bet… aš jau bandau valgyti literatūros mokslininkų duoną, o ji ne man. Tad truputį keičiu toną. Atsiminimų knygoje „Atsisveikinimas su teatru“ perskaičiau tokį sakinį: „Mano rankos ir širdis nutįso į teatrą.“ Kaip gražu… Arba prisiminkime vieną sakinį iš „Ančiuko kryžiaus“. Pasakojama, kaip Velykų rytą žmonės skuba į bažnyčią. Štai kas sakoma: „Taigi visiems saulytė ir lindo į akis, išriedėjusi iš priešakio, tarsi smalsaudama, tarsi tyrinėdama žmones: kurį bėda slegia, kurį džiaugsmas kelia, kurį saldi nuodėmė kutena.“ Va ir meninio vaizdo detalės, ir stiliaus ypatumai – studentai filologai turėtų, ką tyrinėti.

00206b5cba4e180510073306

Naujausias P. Treinio romanas

Prano Treinio žodis labai panašus tiek grožiniuose kūriniuose, tiek atsiminimuose: juo sugebama ir situaciją apibūdinti, ir veiksmo laiką ar vietą išradingai nusakyti, ir žmogaus išgyvenimus perteikti. Neretai, manau, pažiūrima tarsi iš šalies, gal tokiu būdu stengiamasi paieškoti netikėtų paralelių. Įtaigiai pasiremiama Biblija, poezija. Tarkim, personažo refleksijų, šnekėjimų dar ne visai suvokiame, bet asmens ypatybės atsiveria tada, kai sužinome, ką jis skaito. Labai įdomūs palyginimai. Bet aš vėl turiu keisti savo teksto toną – pateikti pavyzdžių. Štai „Atsisveikinime su teatru“ pasakojama, kaip reagavo tėvas, kai gimė sūnus: „Mano tėvas, pasirodo, tąsyk, vos tik išgirdęs naujagimio klyksmą, įsirovė trobon, kai Ambrasų bobutė man šunmazgiu bambą rišo, išbučiavo jas abi su mama… ir visas savo seseris… Ir kaip tas A. Ostrovskio „Audros“ Tichonas išbėgo į paminklo atidengimo iškilmę, nes seniūnu jau buvo išrinktas.“ Įsimintinas neraštingos močiutės palyginimas su graikų filosofu Epikūru. Įsimintini pasakojimai apie sutiktus žmones. Kuo? Pagarba jiems.

Prieš dvejus metus Utenoje, A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, buvo pristatomas romanas „Duogo užrašai“. Tuomet pagalvojau, kad visoje šio autoriaus kūryboje dominuoja tokie neprisitaikę prie įprastumų žmonės, bet turintys vaizduotę, daug ką kitaip, tai yra gana savitai, jaučiantys, išgyvenantys, tarsi atėję iš sakmių pasaulio. Patiko tada kalbėjusio Petro Bražėno mintis, jog reikia būti labai aukštai virš duogo pasaulėjautos, kad šį vaidmenį žmogus prisiimtų, kad knygoje daug biblinės išminties, yra lakoniškos anekdotų poetikos, kad pasakotojas prisimena savo tarmę, savo šaknis, etnografiją. Pagalvojau, kad tai apskritai būdinga didesnei Prano Treinio kūrybos daliai. Kas dar išliko iš to vakaro? Be jokios abejonės, paties rašytojo kalbėjimas. Tik ypatinga šviesa, tik ypatingas susikaupimas, tik ypatinga įtaiga: improvizacija, asociacijos, įdomūs prisiminimų vardai, romantiškas grįžimas į savo pradžią bei dramatiškos vėlesnio buvimo spalvos. Sodrus aukštaitiškas žodis – tarsi girdime kūrinių veikėjų balsus. Ir staiga – deklamuojamas Henriko Radausko eilėraštis „Laiškai sau pačiam“. Tuomet pagalvojau, kad ta kalba lyg įspūdingas monospektaklis.

Prieš kelias dienas į mano rankas atkeliavo naujausias mūsų kraštiečio romanas „Audriaus Pūkelio meiliškos kalvarijos“ (regis, tai 21-oji knyga). Dabar skaitau, lyginu, mąstau. Padeda anotacija, nurodanti, jog pagrindinis veikėjas – jaunuolis, nusprendęs pasirinkti aktoriaus profesiją, jog kalbama apie jo dvejones, įsimylėjimus, blaškymąsi tarp nuo vaikystės diegtų katalikiškų vertybių ir nūdienos gyvenimo realijų.

Prano Treinio kūrybos žodžiai žydi: mirga marga gražiomis detalėmis, gražiais vaizdais. Šis grožis yra ypatingos dvasinės energijos ženklas. Gal taip yra dėl to, kad autorius gimė gegužės viduryje, kai žydėjimas mus svaigina, augina, kelia nelauktų, galbūt net sunkiai paaiškinamų įsivaizdavimų? Gal taip yra, nes Pranas Treinys – dviejų meno rūšių (literatūros, teatro) atstovas? O gal kad tikras Aukštaitijos dainius? Man vis atrodo, jog galvodami apie 90-metį mes mąstome ir apie kūrėjo asmenybę. Kiek daug žmonių kalba apie šį didį menininką kaip labai paprastą, gebantį bendrauti su bet kuo, gebantį padėti, besistengiantį gyvenime matyti kuo daugiau šviesių akimirkų. Kuktiškių krašto gyventojai, man regis, tai patvirtintų pateikdami labai įdomių prisiminimų. Ar Pranas Treinys nekalba apie negatyvius reiškinius? Taip, ir kalba labai emocingai, atsakingai. Tarkim, naujausiame romane skaitome: „…bet kita vertus, ir kiaurai prasikeikti neišeina, nes dabar vyrauja tokia visuotinė tendencija parsiduoti už gerus pinigus, ką liudija STT veiksmai ir nesibaigią aukšto rango kyšininkų teismai, kurių akivaizdoj mūsų tautos didžiavyris, dorai reklaminiu būdu uždarbiaująs vardan savo vaikų ir anūkų sočios ateities, yra pagirtinas ir sektinas pavyzdys, nes prieš Mamonos galią šiam pasauly daug nepapūsi…“ Ir nieko čia stebėtino: juk Prano Treinio kūryboje tiek tragizmas, tiek komizmas gali eiti šalia, aktualijos bei amžinieji rūpesčiai nebūtinai turi kirstis. Vadinasi, žodžiai žydi pačiomis įvairiausiomis spalvomis.

274 Iš viso matė 12 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.