Home » Projektų archyvas » Narkomano gyvenimas: nakvynės gatvėje ir amžina nežinia dėl rytojaus

Narkomano gyvenimas: nakvynės gatvėje ir amžina nežinia dėl rytojaus

Narkomano gyvenimas: nakvynės gatvėje ir amžina nežinia dėl rytojaus

Rasa MILERYTĖ

Visų mūsų istorijos panašios ir jau šimtus kartų girdėtos“, – sako Remigijus (vardas pakeistas), dvylika metų gyvenęs narkotikų ir alkoholio priklausomybės gniaužtuose, tačiau sutinka su „Utenos apskrities žiniomis“ pasidalinti savo istorija. „Pirmą ir paskutinį kartą. To niekada nepamiršiu ir negalima pamiršti, kitaip turbūt iškart atkrisčiau, bet draskyti randus irgi menkas malonumas“, – priduria.

Beveik trečdalis gyvenimo – narkotikų gniaužtuose

Vaikystę praleidęs Utenoje, paauglystę ir jaunystę – Molėtuose, neseniai su šeima į Kauną išsikraustęs 44-erių vyras nenoriai kalba apie vaikystę. „Tėvas gėrė. Nuolat. Nepamenu, kad kada būtų buvęs blaivas. Mušdavo mamą. Manęs ir brolio su sese neliesdavo, bet vis tiek ištisai bijodavome. Kada šiandien grįš, kiek išgėręs, ar namie gers? Vaikščiodavom ant pirštų galų, kad nepažadintumėm miegančio. Visi kaimynai žinojo, kad tėvas geria. Būdavo gėda prieš visus, labiausiai mokykloj“, – trumpais sakiniais, greitakalbe, be emocijų žodžius beria Remigijus.

Alaus paragaudavau nuo kokių dvylikos metų, jei ne anksčiau. Ko jau ko, bet alaus namuose netrūko. Nekaltinu tėvo, kad toks užaugau, bet ko galima tikėtis iš vaiko, turinčio tokį pavyzdį? Nors, kita vertus, sesuo su broliu atsilaikė…“

Toks visas mūsų pokalbis – fragmentiškas, klausimų daugiau nei atsakymų, apie jausmus beveik nieko, tarytum pasakojant visiškai svetimo žmogaus biografiją.

Galėjau tapti geru gydytoju. Buvau moksliukas. Negalvokit, kad buvau pasileidęs vaikas. Mama, seneliai mus labai žiūrėjo. Nors ir gurkšteldavau to tėvo alaus, bet tai buvo kaip žaidimas. Pirmą kartą pasigėriau gal kokių šešiolikos. Tada jau dažniau su draugais išgėrinėt pradėjom, man labai patiko jausmas, kai esi girtas. Bet vis tiek ir mamos klausiau, ir mokiausi. Biologija, chemija puikiai sekėsi. Ir įstojau į mediciną. Bet išvažiavau studijuot ir prasidėjo: iš pradžių alkoholis, paskui jo nebeužteko, kažkas pasiūlė pabandyt išsivirt širkės (aguonų koncentratas – aut. pastaba), pabandėm ir nebesustojom.“

Tokia buvo pradžia, o pabaigos, pasak Remigijaus, nebus niekada, nes priklausomas žmogus, kad ir kaip norėtų, kad ir kaip stengtųsi gyventi be priklausomybės, niekada nėra tikras, kas bus rytoj. „Draugas, irgi narkomanas, yra sakęs, kad jei atsitiktų kokia didelė nelaimė, turbūt vėl pradėtų vartot, neatsilaikytų, sako, kad visų mūsų, narkomanų, alkoholikų, organizmas taip veikia. Aš labai tikiu, kad nebegrįšiu prie to, kas vakarą maldoje dėkoju už dieną ir meldžiu, kad būsima diena būtų švari. Nebenoriu grįžt į tą laiką, kai atsikeli ir pirma mintis, kur gaut dozę.“

Remigijus pasakoja, kad pradėjęs vartoti narkotikus malonumą jautė tik pirmas savaites, o paskui reikėjo vis didinti dozes. „Jei negauni, organizmas pradeda streikuot. Tai karštis muša, tai šaltis krečia, visas drebi, krataisi vos ne kaip traukulių apimtas. Nėra jėgų, lyg sunkiausią darbą būtum dirbęs. Aišku, kad gana greit mečiau studijas. Įsidarbinau. Reikėjo pinigų, o vogt bijojau. Dozė – 6 eurai. Per dieną reikdavo kelių, nes poveikis jaučiasi tik kelias valandas. Ir praktiškai kas savaitę dozes reikdavo didint.“

Nutraukti ryšiai su šeima, prarasta gyvenamoji vieta, naktys nakvynės namuose ir gatvėje ant suoliukų, bandymai mesti, atkryčiai, iš atminties išsitrynusios dienos – taip toliau klostėsi Remigijaus gyvenimas. „Nežinau, kada pasiekiau dugną, bet kai sykį atsipeikėjau, pamačiau, kad kalbu su „Caritas“ psichologe nakvynės namuose, kur nakvodavau. Ji pasakė, kad labai manęs gaili. Man tada kažkas sukirbėjo: kažkas dar gali man, purvinam, be sąmonės, benamiui, kažką jaust? Tada pasiryžau keistis.“

Galbūt iš eilinio bandymo vėl būtų likę griuvėsiai, svarsto Remigijus, jei ne ta jo pagailėjusi psichologė: netrukus užgimė švelnūs jausmai, peraugę į troškimą sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Svajonė išsipildė: Remigijus greitai minės ne tik penkiolika metų, kai gyvena be narkotikų, bet ir penkioliktąsias santuokos metines.

Man padėjo mylima moteris ir anoniminių narkomanų draugija. Visus tuos metus du kartus per savaitę einu į anoniminių narkomanų susitikimus, pats vedu grupę. Vienokie ligoniai kasdien geria vaistus, o mūsų rutina – grupės. Neturim teisės pamiršt, kokie buvom, kad vėl tokiais netaptumėm. Palaikom vieni kitus, dalinamės patirtim, bandom padėt naujai atėjusiems. Anoniminių narkomanų grupės – vienintelė vieta, kur galima sveikti. Du žingsniai, kuriuos privalo padaryt narkomanas: suprasti, kad keistis reikia dėl savęs, o ne dėl kažko kito, ir ateiti čia. Mes nesam buvę narkomanai, nėra tokios sąvokos. Esam narkomanai“, – šykštų pokalbį užbaigia Remigijus.

Psichologė: „Priklausomiems žmonėms nereikia atlaidumo“

Kaip turėtume reaguoti į žmones, kurie, kaip Remigijus, dėl priklausomybės ne tik praranda savo gyvenimus, bet ir skaudina aplinkinius? Pasak Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro Priklausomybės ligų kabineto psichologės Sabinos Sirgedaitės, turėtume būti supratingi, bet ne atlaidūs. „Su atlaidumu yra taip: priklausomi žmonės labai pajaučia, kad tu atlaidus, ir tuoj ribas laužo. Jei pasakė žmona, kad jeigu tu gersi, aš su tavim negyvensiu, reikia tą ir daryti, o ne kelti skandalus ir atleisti. Jeigu pasakei, kad atleisi iš darbo, reikia atleisti. Duoti šansą reikia, bet jei susitarei, kad kažką padaręs, sulauksi tam tikrų pasekmių, pasekmės turi būti. Garbingas susitarimas: tu nesilaikai, ir aš nesilaikau“, – komentuoja psichologė.

Pasak jos, įveikti priklausomybę padeda ne gailestis ir atlaidumas, o asmeninis noras keistis. „Smerkimas sergančiam irgi nepadeda, tik įgrysta. Bet ir, tarkim, alkoholikai visiems įgrysta, jie visiems nusibosta, jie visiems nereikalingi, nes jie du šimtus penkiasdešimt kartų pažadėjo negerti, tris šimtus kartų žadėjo gydytis. Kiek jie visko žada… Ne kalbėti reikia, o imti ir padaryti. Šiandien pas mane konsultacijoj buvo vienas, kuris jau tris metus negeria. Kaip jam pavyko? Nusprendė, kad nebenori gert, ir nebegeria. Padėti gali anoniminių alkoholikų, narkomanų draugijos. Ten jie labai palaiko vieni kitus. Jie priima norinčius sveikti. Jiems tai labai svarbu, nes kiti dažniausiai tik šaiposi. Jie supranta vieni kitus. Štai pavyzdys: jūs su akiniais ir aš su akiniais. Mes viena kitą galim suprasti, ką reiškia būti su akiniais. Tas, kuris be akinių, nelabai supranta. Menkos problemos akinių, bet jei sulaužai, kiek kainuoja. Jei įeini žiemą į parduotuvę, kaip apšarmoja stiklai. Jeigu suprakaitavai bėgdamas, kaip jie krenta. Taip tik alkoholikas alkoholiką supras. Man atrodo, kad niekas į gerklę nepila, tavo paties ranka pila, bet tik geriantis supranta, kaip ten iš tiesų yra.“

Psichologė Sabina Sirgedaitė įsitikinusi, kad kai nori, kai sukaupi valią, gali nugalėti bet kokią priklausomybę. Norėti keistis, nutraukti santykius su priklausomais draugais ir susirasti sveikstančių žmonių bendruomenę – žingsniai, kuriuos reikia žengti, nusprendus keisti gyvenimą ir kovoti su priklausomybe.

Taip pat svarbu, kad priklausomybės objektas būtų kuo sunkiau pasiekiamas. „Apribojimai padeda. Tarkim, dėl alkoholio. Reikia Utenoj pardavinėti tik vienoj parduotuvėj nuo 10 iki 13 val. Tokie ribojimai duoda naudos buitiniam alkoholizmui. Mano akimis, alkoholis turi būti brangus, sunkiai pasiekiamas, turi nebūti jokios reklamos“, – įsitikinusi psichologė Sabina Sirgedaitė, daug metų konsultuojanti priklausomybės ligomis sergančius žmones.

2238 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.