Home » Pro dienų prizmę » Birželio pradžios priminimai

Birželio pradžios priminimai

Birželio pradžios priminimai

Stepas EITMINAVIČIUS

Prasideda vasara. Jau esame patyrę pavasario žydėjimo gražumus, jau esame pasirengę prie naujos, kitoniškos metų atkarpos. Su kuo vasara mums asocijuojasi pirmiausiai? Gal su atostogomis, kada keliaujame, pailsime nuo įprastinių rūpesčių? Gal su ramybe būnant gamtoje: kai miestas vis dažniau paliekamas, kai kaimo darbai, gyvenimo būdas mums kelia džiaugsmą?

Lyg ir priprantame prie šiek tiek kitokių pokalbių. Jie irgi dažnai būna vasariški: reikia ar nereikia lietaus, bus vaisių, daržovių ar ne, šiltas ar šaltas ežero vanduo. Iki rudens pati gamta suplanuoja darbus, rūpesčius. Judame, skubame optimistiškiau, gyvybingiau. Bet… „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams gali pasirodyti, jog šį laiką apibūdinu gana primityviai, visiškai neatskleisdamas įvairesnių, gal net dramatiškų gaidų. Pasitaisau.

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena – mums priminė, jog reikia pamąstyti, kaip jaučiasi vaikai, pamąstyti, ką mes, suaugusieji, darome ne taip. O tai jau nėra paprastas dalykas. Į ką kryptų mūsų žvilgsnis? Gal į socialines problemas, į šeimos finansines galimybes padovanoti savo vaikams ir įsimintinas keliones, ir gražesnį rūbą? Gal įvairiausios atskirtys formuoja jauno asmens nevisavertiškumą, gal emigracija gali atrodyti kaip vienintelė galimybė normalesniam gyvenimui? Va čia mes turėtume šiek tiek stabtelėti: mat iškart diskutuotume, kas gi yra tas normalesnis gyvenimas, kaip materialinių vertybių stygius veikia poreikį siekti dvasingesnių tikslų. „Kaip turėtume gyventi, kad vaikai, šalia teisių, galvotų ir apie pareigas?“ – ko gero, vienas iš aktualiųjų mūsų klausimų.

Birželio 3-oji – proga darsyk pamąstyti apie tėvo misiją, tėvo įtaką. Kaip jaučiasi vyrai, ugdydami savo sūnus ar dukras? Kokia yra jų dalis šeimoje? Šalia mūsų įvairios istorijos: tiek gražios, beveik romantinės, tiek labai skaudžios. Kokius savo tėvus regi, jaučia šešiamečiai ar trisdešimtmečiai? Ką išgyvena būdami su jais, prisimindami juos? Galbūt sėkmingiausiai į šiuos klausimus atsakytų menininkai, kurie matydami realybės epizodus stengiasi prognozuoti, modeliuoti kai kurias situacijas. Bet ne kartą girdėjau tokį piktoką reagavimą: „O kas skaito grožinę ar psichologinę, filosofinę literatūrą? Juk niekšeliams, apsileidėliams niekas nerūpi.“ Nors ir šventė – Tėvo diena, tačiau mąstau ir apie liūdnuosius vyrų likimus, kai byra šeimos. Juk dažniausiai vaikai lieka su mamomis ir jeigu jos piktos ant buvusių sutuoktinių, tai gražesni tėvo bei sūnaus, dukros ryšiai vargu ar įmanomi. Ką išgyvena vyrai, kaip kinta jų tolesnis gyvenimas, galime tik paspėlioti. Tėvas nori kuo dažniau bendrauti su savaisiais, tačiau privalo būti diplomatiškas su buvusia žmona. Man regis, kai kalbame apie iširusių šeimų traumas, kiek mažiau analizuojame tėvo savijautą. Kalbu vienpusiškai, negiliai? Galbūt.

Birželio pradžia – vasaros pradžia, mums dovanojanti dvi galimybes pagerbti tiek vaikus, tiek tėvus. Tik įsivaizduokime: ramus rytas, tėvas su savo sūnumi meškerioja ar su dukra važiuoja dviračiais. Arba: du vyrai (suaugęs ir visai nedidukas) klijuoja aitvarą. Ir kalbasi, kalbasi. Regis, visai paprastus dalykus, bet abu tai įsimins kaip vieną įspūdingiausių savo gyvenimo akimirkų ar valandų. Gražu. Tada darsyk įsitikiname: grožis padeda išlikti, mus sustiprindamas, įprasmindamas kasdienius žingsnius. Argi tuo netikime?

742 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Jeronimas sako:

    Nesupratau minties!Ką autorius norėjo pasakyti apie birželį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.